Vaivai ankstyvoje vaikystėje diagnozuotas įgimta labai reta liga, paveikianti inkstų funkciją. „Supratome, kad tyrimai blogės ir ateityje reikės inkstų transplantacijos. Šiam įvykiui turėjome pasiruošti daugiau nei dešimt metų“, – gydymo pradžią prisimena moteris.

Bėdos sulaukus pilnametystės

„Vaikystėje mano sveikata daugiausia rūpinosi mama, aš tik žinojau, kad kas kelis mėnesius reikia atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus“, – pasakoja Vaiva.

Rimtesnės problemos dėl inkstų nepakankamumo prasidėjo merginai sulaukus pilnametystės. „Stebėjome Vaivos būklę ir blogėjančią inkstų funkciją. Buvo nuspręsta, kad ilgiau laukti nebegalime, turime pradėti merginą ruošti dializėms“, – pasakoja Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė.

Kai pacientų inkstai nustoja filtruoti kraują ir su šlapimu išskirti nereikalingų toksinų, tenka jiems padėti ir kraują valyti aparatu. „Lietuvoje galimos trys pakaitinės inkstų terapijos rūšys – hemodializė, peritoninė dializė ir inkstų transplantacija, – sako gydytoja nefrologė. – Pacientas, išklausęs visų galimybių pranašumus ir rizikas, pats nusprendžia, kokią rūšį pasirinkti. Vaiva pasirinko hemodializę, kuri labiau tinka žmonėms, gyvenantiems aktyvų gyvenimą.“

Dializės dvyliktoje klasėje

Vaivai hemodializės pradėtos atlikti 12-oje klasėje – mergina iškart po pamokų tris kartus per savaitę vykdavo į Kauno klinikas, kuriose, prijungta prie dializių aparato, praleisdavo keturias valandas. „Po mokyklos labai norėdavosi su kuo nors pasikalbėti, o slaugytojos tam buvo idealiai sutvertos. Iki šiol labai dėkoju joms. Taip pat žmonės, kuriems kartu su manimi buvo atiekamos dializės, parodė, kad galima gyventi visavertį gyvenimą net ir tris kartus per savaitę vykstant į ligoninę, kurioje duriamos storos adatos, reikia ilgai gulėti ir stengtis kuo mažiau judinti ranką, prie kurios prijungtas aparatas“, – prisimena Vaiva.

Moteris priduria dabar suprantanti, kad tie dializių mėnesiai buvo labai sunkūs, tačiau tuo metu to nesureikšmino. „Žinojau savo tuometes pareigas – mokytis, sėkmingai pabaigti 12 klasę, įstoti į norimą specialybę, išgyventi dializes ir gauti donorinį inkstą“, – pasakoja moteris.

Paprastai vargina režimas

S. Kybartienė-Mačiulaitė pabrėžia, kad pacientus dažnai vargina ne tiek pati dializės procedūra, kiek sudėtingas režimas tarp dializių. „Režimas gyvenant su dializėmis – sunkus. Nepaisant, kad pacientai turi reguliariai lankytis dializių centruose, jie privalo labai riboti vartojamų skysčių kiekį, griežtai laikytis dietos – atsisakyti vaisių, daržovių, kitų produktų“, – teigia gydytoja.

Vaivai inkstų transplantacija atlikta iš trečio karto – pirmą kartą, atsiradus donoriniam organui, ji sirgo, tad transplantacija negalėjo būti atliekama. Antrą kartą tinkamas inksto donoras atsirado egzaminų metu. Vaiva norėjo sėkmingai pabaigti 12 klasių, tad atsisakė transplantacijos. Trečias kartas buvo lemtingas ir Vaivai sėkmingai transplantuotas inkstas.

Žinojau savo pareigas, kurios tuo metu buvo mokytis, sėkmingai pabaigti 12 klasę, įstoti į norimą specialybę, išgyventi dializes ir gauti donorinį inkstą.

„Prieš inksto transplantacijos operaciją jaučiau didelį nerimą ir baimę, tačiau viskas praėjo labai greitai. Jaučiu didelį dėkingumą mamai už visus savo gyvenimo metus. Tie metai buvo įtempti, o ji visada ir visur buvo šalia. Reikia mane iš dializių parvežti – mama šalia. Po egzamino reikia paimti mane ir greitai nuvežti į dializę – mama šalia“, – pasakoja moteris.

„Daugiadalykės komandos dėka transplantacijos operacija praėjo puikiai ir truko gana trumpą laiką Vaiva atgavo jėgas ir išvyko iš ligoninės toliau siekti savo tikslų“, – sako S. Kybartienė-Mačiulaitė.

Gyvena aktyvų gyvenimą

Vaiva gyvena įprastą aktyvų jauno žmogaus gyvenimą – neseniai atšventė vestuves su vyru, su kuriuo susipažino dar prieš prasidedant dializėms ir kuris padėjo jai ištverti sunkiausias akimirkas, nusipirko būstą ir dirba pagal įgytą specialybę. „Žinoma, apie donorinį inkstą galvoju kiekvieną dieną bent po kelias minutes. Labiausiai apie įvykius primena vaistai, kuriuos geriu ryte ir vakare, – sako Vaiva. – Dėkoju visam Kauno klinikų personalui, kurie manimi rūpinosi ir tapo artimi. Labai norisi tarti ačiū donoro šeimai, kurie sutiko paaukoti artimojo organus. Noriu tikėti, kad tokių šeimų Lietuvoje tik daugės.“ Moteris skatina nebijoti su artimaisiais kalbėti organų donorystės tema, nes niekada nežinome, kada gali ištikti nelaimė. „Jei galime padėti, vadinasi, privalome padėti. Tokiu požiūriu reikia vadovautis visose gyvenimo situacijose“, – šypsosi Vaiva.

Pernai Kauno klinikose atlikta 30 kadaverinio inksto transplantacijų, kai inkstas transplantuojamas iš mirusio žmogaus, ir trys gyvosios donorystės, kai inkstą sergančiam artimajam sutiko paaukoti giminės.