PROFESORĖ R. NADIŠAUSKIENĖ: AR EMBRIONAS YRA GYVYBĖ? TAI SUDĖTINGAS KLAUSIMAS

LSMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė biomedicinos mokslų daktarė profesorė Rūta Nadišauskienė – pasaulyje žinoma specialistė: Pasaulio sveikatos organizacijos laikinoji patarėja, Didžiosios Britanijos karališkosios akušerių-ginekologų kolegijos garbės narė. Kokia jos nuomonė apie pagalbinio apvaisinimo metodus?

– Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos teigimu, labai sumažinama nėštumo tikimybė po pagalbinio apvaisinimo, jei leidžiama sukurti tik tris embrionus. Kodėl?

– Po natūralaus apvaisinimo, esant ankstyvoms embrionų vystymosi stadijoms, iki implantacijos į gimdos gleivinę žūsta didelė embrionų dalis. Po pagalbinio apvaisinimo iki vaisiaus vystosi ir gimsta tik apie 25–30 proc. sukurtų embrionų. Kiti savaime žūsta dėl chromosomų anomalijų ir kitų genetinių ligų.

Ribojant sukuriamų embrionų skaičių iki trijų neliktų galimybės atrinkti gyvybingiausių ir didžiausią vystymosi potencialą turinčių, tai yra sveikiausių embrionų. Gyvybingo, greitai besidalijančio embriono perkėlimas į gimdą yra viena pagrindinių sėkmingos pagalbinio apvaisinimo baigties sąlygų. Sukūrus tris embrionus iki perkėlimo dienos (antros, trečios ar penktos) gali nelikti nė vieno besidalijančio, tai yra potencialiai galinčio vystytis. Tokiu atveju gydymo ciklas moteriai turėtų būti nutrauktas ir naujai sukurtų embrionų perkėlimas atliekamas kito gydymo ciklo metu. Kita vertus, ribojant sukuriamų embrionų skaičių iki trijų, vaisinant tris kiaušialąstes, paties pagalbinio apvaisinimo metu galima nesukurti nė vieno embriono, nes ne visas kiaušialąstes galima apvaisinti. Nėra metodų, leidžiančių atrinkti potencialiai galinčias apsivaisinti kiaušialąstes. Nesukūrus embrionų, gydymo ciklas turi būti kartojamas.

– Kiek jų implantuojama į gimdą? Kodėl moterims teks kęsti perteklinį gydymą vaistais ir chirurgines intervencijas, jei bus sukurti tik trys embrionai?

– Į gimdą perkeliami vienas, du ar trys embrionai. Tai nereiškia, kad visi sėkmingai augs. Perkėlus visus tris, jeigu jie visi sėkmingai užaugtų – daugiavaisio nėštumo dažnis siektų 25–30 proc. Natūraliai gamtoje dvynių pasitaiko vienas iš 80–90, trynių – vienas iš 8 tūkst., ketvertukas – vienas iš 700 tūkst. gimdymų. Daugiavaisis nėštumas yra laikomas ypač nepageidaujama pagalbinio apvaisinimo komplikacija. Jo eiga tik 15–30 proc. moterų būna fiziologinė.

Natūraliai gamtoje dvynių pasitaiko vienas iš 80–90, trynių – vienas iš 8 tūkst., ketvertukas – vienas iš 700 tūkst. gimdymų.

Laikantis geros klinikinės praktikos, Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, 80 proc. atvejų į gimdą yra perkeliamas vienas – gyvybingiausias embrionas, todėl šalyje daugiavaisio nėštumo dažnis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų jau yra artimas natūraliam.

– Kiek embrionų norima sukurti pas mus?

– Nėra embrionų skaičiaus, kurį būtų norima sukurti. Gydymo tikslas – klinikinis nėštumas ir "naujagimis į namus". Sėkmingam nėštumui reikalingi gyvybingi, besidalijantys, galintys vystytis embrionai. Kartais pakanka atrinkti vieną gyvybingą embrioną, o kartais jų reikia dešimties ar daugiau, žinoma, perkeliant juos skirtingų gydymo ciklų metu.

– Koks gydymas vaistais taikomas?

– Gydymo metu skiriami medikamentai injekcijomis kiaušidėms stimuliuoti ir kiaušialąstėms brandinti. Moteriai stimuliuojančius medikamentus dažniausia tenka naudoti 10–15 dienų, kartais – ir visą mėnesį.

– Ar šios injekcijos yra skausmingesnės nei švirkščiant į pilvo sritį, pavyzdžiui, insuliną ar hepariną?

– Į pilvą leidžiami preparatai, kurie kiaušidėse brandina lytines ląsteles. Į pilvą leidžiami ir vaistai, kurie apsaugo nuo priešlaikinės ovuliacijos. Kai kurie preparatai gydymo metu leidžiami į raumenis, yra į nosį purškiamų vaistų. Skausmo pojūtis priklauso nuo individualaus pacientės skausmo pojūčio. Ne injekcijos sukeliamas skausmas yra svarbiausias, bet nemalonūs, o kartais ir labai pavojingi šalia gydymo taikomi  reiškiniai, tokie kaip kiaušidžių perstimuliavimo sindromas. Gaila, tačiau šio sindromo grėsmės numatyti neįmanoma. Jis dažniau pasireiškia implantavus du ar daugiau embrionų.

– Kokios chirurginės intervencijos atliekamos pagalbinio apvaisinimo metu?

– Tai kiaušidžių punkcija, jas išsiurbiant iš užaugusių kiaušidėse folikulų. Procedūra atliekama taikant narkozę, kontroliuojant ultragarso aparatu.

– Kodėl būtina kiekvieno embriono genetinė diagnostika, o moterims, kurios pastoja natūraliai, išsitirti genetiškai sudaroma daug kliūčių: ilgos eilės, tyrimai atliekami po dvyliktos nėštumo savaitės, kai nieko pakeisti nebegalima?

– Kiekvieno embriono genetinė diagnostika nėra nei būtina, nei privaloma. Kaip minėjau, nemaža dalis sukurtų embrionų turi genetinių ar chromosomų anomalijų. Embrionai, turintys pastarųjų, anksti nustoja dalytis ir dažnai žūsta iki implantacijos. Jei pastoja, moteris dažniausiai persileidžia arba nėštumas nustoja vystytis. Atlikus visų embrionų ikiimplantacinę genetinę diagnostiką, būtų galimybė atrinkti anomalijų neturintį embrioną ir perkelti jį į moters organizmą. Visų embrionų genetinė diagnostika sveikiems tėvams įstatymo projekte nėra numatyta. Embriono genetinis tyrimas iki implantacijos atvejais, kai vienam iš tėvų nustatyta paveldima genetinė liga, sukelianti sunkią negalią, leidžia susilaukti sveiko vaiko šeimoms, kurių vienas partnerių serga.

– Kuo, jūsų įsitikinimu, embrionų šaldymas pranašesnis už kiaušialąsčių šaldymą?

– Iš esmės skiriasi šaldytų embrionų ir šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo tikslai. Šaldyti pertekliniai embrionai panaudojami nevaisingoms poroms pakartotinoms implantacijoms į gimdą, kai nepavyksta pastoti pirmojo bandymo metu.

Pacienčių grupė, kurioms siūloma kiaušialąsčių užšaldymo procedūra, iš esmės skirtinga. Tai gali būti jaunos moterys, ne vyresnės kaip 30–35 metų, susirgusios onkologine liga ir planuojančios po gydymo pastoti ir gimdyti. Taip pat jaunos moterys, norinčios atidėti nėštumą vėlesniam laikui ar donuoti savo kiaušialąstes nevaisingoms poroms.

Skirtumas yra tas, kad po apvaisinimo įvyksta sudėtingi procesai ląstelės viduje, ir embrionas yra patvaresnis, lyginant su kiaušialąste. Todėl sėkmingo nėštumo tikimybė po šaldyto embriono perkėlimo yra didesnė nei po šaldytos kiaušialąstės apvaisinimo. Ypač šis skirtumas išryškėja, jei iki trijų ribojamas sukuriamų embrionų skaičius. Likusių nepanaudotų embrionų šaldymas leidžia sukurti daugiau embrionų, didina sveikų ir toliau besivystančių embrionų tikimybę nėštumo siekiančiai porai. Embrionų šaldymas didina sėkmingo nėštumo galimybę ateityje, išvengiant sudėtingų pakartotinio gydymo procedūrų.

– Ar embrionas yra gyvybė?

– Tai sudėtingas klausimas, keliantis daug prieštaravimų. Dažnai atsakymą į jį lemia žmogaus pažiūros. Katalikiškojo požiūrio gynėjai kategoriškai teigia, kad gyvybė prasideda apvaisintoje kiaušialąstėje. Vis dėlto tiek apvaisinta kiaušialąstė, tiek keturių ar šešių ląstelių embrionas gyvu organizmu gali ir netapti. Ir taip nutinka dėl natūralios atrankos. Embrioną sudarančios ląstelės vadinamos visagalėmis, nes iš jų gali išsivystyti bet koks audinys, net vėžys.

Embrionas apskritai turi šansą toliau vystytis tik po implantacijos, kai susiformuoja bendra jo ir mamos kraujotaka. Tik tada, kai embrionas įsiskverbia į gimdą, jam atsiranda galimybė vystytis iki vaisiaus ir gimti. O centrinė nervų sistema pradeda formuotis 18–20 d. po apvaisinimo, šis procesas signalizuoja apie besivystančių ląstelių individualizaciją. Pagalbinio apvaisinimo metu embrionai yra perkeliami į gimdą vėliausiai penktą parą, dar gerokai iki centrinės nervų sistemos užuomazgos.

– Kokios yra nevaisingumo priežastys, kodėl neskiriama joms tiek daug dėmesio kaip pagalbiniam apvaisinimui?

– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vaikų negali susilaukti kas penkta ar kas septinta pora. Tikslaus nevaisingumos registro Lietuvoje nėra, tačiau manoma, kad jų gal būti apie 50 tūkst.

Nevaisingumas yra poros problema, kurią lemia priežastys, būdingos tiek vyrui, tiek moteriai. Kartais konstatuojamas abiejų partnerių vaisingumo sutrikimas. Moterys paprastai negali pastoti dėl ovuliacijos sutrikimų, kiaušintakių pakitimų, lemiančių jų pratekamumo ar funkcijos sutrikimus. Vyrams dažniausiai būna sutrikęs spermos formavimasis. Apie 15–20 proc. atvejų tikslios nevaisingumo priežasties įvardyti nepavyksta.