– Ką jums reiškia žodis „sveikata“? Kokios pirmos mintys kyla jį išgirdus?

– Kad gera jausti savo kūną… Anksčiau dažnai neapleisdavo jausmas, kad mintys gyvena savo gyvenimą, o kūnas – savo. Tarsi trūko susijungimo. Spėju, dėl to buvo bloga savijauta – trūko energijos, geros nuotaikos. Tačiau kai mintys susijungė su kūnu, tarp jų atsirado darna, pasikeitė ir savijauta. Dienas leidžiu lengviau, su džiaugsmu, atsipalaidavusi. Taigi, žodis „sveikata“ man dabar reiškia tai, kaip gera jausti pusiausvyrą tarp kūno ir proto.

– Minėjote, kad jūsų gyvenime netrūko sveikatos iššūkių. Kiek laiko jaučiate kūno ir proto darną?

– Na, ne tiek ir daug. Gal kokius ketverius metus. Prieš pradėdama savo vidinę kelionę sveikatos link buvau laisvai samdoma fotografė. Tempai būdavo žvėriški. Daug streso, bendravimo su įvairiais žmonėmis. Todėl natūralu, kad ilgainiui kūnas pradėjo streikuoti. Būdavo, atsikeliu ryte ir vos galiu įkvėpti – dusulys spaudžia krūtinę, o dieną visas kūnas pradeda virpėti. Atrodo, lyg ir darai savo dienos darbus, bet jauti tokį disbalansą, kad net baisu… Net mažiausias nesklandumas mane taip išmušdavo iš vėžių, kad sunkiai galėdavau sugrįžti į save.

– Kas paskatino susimąstyti, kad atėjo metas keisti gyvenimo būdą? Ar kėlėte sau klausimą, kodėl visa tai nutiko?

– Kaip jau minėjau, stabilaus darbo režimo nebuvimas, maži vaikai namuose, noras būti tobula fotografe, mama, žmona… Būdavo, susirandu, kas dieną pabus su jais, tada važiuoju fotografuoti, o grįžusi perimu mamos ir žmonos pareigas. Kai visi užmiega, einu dirbti, iki 3 val. nakties tvarkau nuotraukas. Valgiau bet kada, miegojau bet kaip, o atsigulusi vėlų vidurnaktį sunkiai užmigdavau. Apnikdavo mintys, savigrauža, kad vaikai per mažai mato mamą, o vyras – žmoną.

Šį savo gyvenimo etapą pavadinčiau savęs žalojimu, destrukcija. Dažnai sau kartodavau, kad myliu save, kad man gerai, bet kūno juk neapgausi.

Misija: „Noriu palydėti žmones į tą pačią ramybę, kurią per jogą atradau pati“, – dalijasi K. Funkienė. / K. Funkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Galiausiai patyrėte perdegimą? Iš ko supratote?

– Atsikeldavau rytais visa skaudanti, virpanti. Buvau jauna. Ėmiau galvoti: negi tai jau viskas?! Nenorėjau tokios pabaigos. Bijojau net pagalvoti, kad jei dabar taip, kas gi bus paskui – po metų, kitų…

– Dažnai sakoma, kad sveikimas prasideda nuo suvokimo. Koks buvo pirmasis jūsų žingsnis į sveikesnę save?

– Pradėjau nuo tradicinės psichoterapeutės. Įvertinusi mano fizinę ir emocinę būklę paskyrė vaistų, kurie turėjo padėti harmonizuoti organizmą, nes, kaip sakė, išsiskirdavo per didelis kiekis adrenalino, per stipriai veikė antinksčiai, todėl visą dieną būdavau tarsi kovos režime.

Lygiagrečiai tradicinei medicinai, ėmiau ieškoti ir kitokios pagalbos. Užsirašiau į Tylos stovyklą, po kurios mano dienoraštyje atsirado eilutės apie tai, kaip aš noriu toliau gyventi, kokią vidinę būseną puoselėti, kokias vertybes auginti, su kokiomis mintimis atsibusti ir kaip emociškai tvarkytis su iššūkiais.

Maždaug prieš ketverius metus man tai atrodė visiškai neįmanoma misija, bet prieš porą mėnesių netyčia radau tą sąsiuvinį, ėmiau skaityti ir pamačiau, kad visi mano svajonių punktai dabar jau išsipildę! Kai bėga dienos, esi įsitraukusi į darbus, buitį, rodos, nė nepastebi tų pokyčių.

Noriu palydėti žmones į tą pačią ramybę, kurią per jogą atradau pati.

– Minėjote Tylos stovyklą kaip itin svarbų savo gyvenime lūžį. Kaip ji pakeitė jūsų santykį su savimi? Kokių dar praktikų išbandėte?

– Apie Tylos stovyklą sužinojau iš feisbuko. Prikalbinau dar vieną draugę vykti kartu. Atvažiavusios atidavėme telefonus. Mums rekomendavo nesivežti ir knygų, kad kuo labiau atsiribotume nuo kasdienio informacijos triukšmo. Galėjai būti tik su savimi, savo pojūčiais, mintimis, išjausti visas emocijas. Ten aš supratau, kokia didžiulė vertybė yra tyla ir kaip jos buvau pasiilgusi. Su tyla atėjo ir vidinė ramybė.

Na, nebuvo viskas taip lengva. Turėjau stengtis – ne tik gerti piliules. Ėmiau domėtis įvairiomis ramybę teikiančiomis ir ją išlaikyti padedančiomis praktikomis, apie kurias sužinojau Tylos stovykloje. Viena iš jų – rebefingas (sąmoningas kvėpavimas). Ėmiau lankyti kvėpavimo užsiėmimus, kad galiausiai susigrąžinčiau į kūną jautrą, nes atskirtį tarp kūno ir proto tuo metu jaučiau didžiulę. Būdavo, ką nors darau ir neapleidžia jausmas, kad ne aš, o kažkas kitas už mane tai daro. Labai stebėdavau savo mintis – kaip padrikai jos dėliojasi ir kaip greitai įspūdis pagauna mano dėmesį, o dėl to dingsta ramybė.

Savistaba turbūt viena geriausių praktikų, kokias mes galime taikyti kasdienybėje. Be to, ji nieko nekainuoja.

Sykį pradėjusi, nebegalėjau sustoti. Viena paskui kitą sekė kvėpavimo, meditavimo praktikos. Jos man padėjo (bent aš taip manau) nutraukti vaistus gerokai anksčiau. Pasilikau tik savo ritualus, kuriuos sąžiningai dariau kiekvieną dieną.

Puikiai veikė ir vandens terapija – watsu. Į šias nuostabias praktikas mane palydėjo Giedrė Paršeliūnienė, kurios dėka nėriau į savo vidinį pasaulį ir galėjau jį tyrinėti tokiomis gelmėmis, kurių net neįsivaizdavau esančių. Plūduriuodama negiliame šiltame kūdikių baseine, tyloje, leisdavausi į gilią meditacinę kelionę per prisiminimus, jausmus, emocijas, patirtis. Ta meditacinė būsena grąžindavo mane į sąmoningą buvimą, į pačią savastį.

Bandžiau išskalauti su vandeniu viską, kas jau atitarnavo, ir leisti išsiskleisti toms savybėms, kurias buvau užblokavusi. Mokiausi priimti viską, kas su manimi tuo metu vyko, pačiu taikiausiu ir harmoningiausiu keliu – be skubėjimo, kovojimo, bėgimo, nors tai man išties buvo nemažas iššūkis.

Šiuo metu esu perėjimo tarp fotografijos ir jogos etape, bet labai tikiuosi, kad joga ateityje užims vis didesnę ir svarbesnę vietą mano savirealizacijoje.

Palyginimas: „Kaip per dieną tvarkotės su savo iššūkiais, taip elgsitės ir ant jogos kilimėlio – pastebi Karolina, išmokusi valdyti ne tik savo kūną, bet ir savo gyvenimą. / K. Funkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip joga atsirado jūsų gyvenime?

– Vieną iš pirmųjų savo kelyje sutiktų jogos mokytojų – Gintarą Skadą – atradau netikėtai. Nuėjau pas jį į gydomąjį masažą. Pamatęs mano kūną jis išsyk perspėjo, kad turiu ką nors daryti, antraip geruoju nesibaigs. Tą kartą masažas truko apie tris valandas. Nuo skausmo, įtampų paleidimo po jo vos atsistojau. Kūnas virpėjo, ašaros tvenkėsi akyse… Supratau, kad lengvo kelio nebus ir turiu nuosekliai lankyti jogos užsiėmimus. Gintaras pasiūlė pamėginti ateiti į jogos pamokas. Kaip nuėjau, taip ir likau, o vėliau pabaigiau pas jį ir jogos mokytojų kursus.

– Žmonės dažnai sako neturintys laiko sportui, sveikesniems įpročiams ar dvasinėms praktikoms. Kaip jums pavyko visa tai įtraukti į savo kasdienybę?

– Kai tampi disciplinuotesnis, susidėlioji miego grafiką, dienos režimą, o sportą laikai prioritetu, patikėkite, laiko atsiranda. Nesakau, kad tai lengva. Svarbu vidinis noras. Su disciplina ilgainiui pagerėja ir savijauta, o kai geriau jautiesi, daugiau ir padarai (šypsosi). Mažiau laiko skiri nesvarbiems dalykams, išoriniam triukšmui – telefonui, socialiniams tinklams, daugiau – sportui. Man sportą iškelti į pirmą vietą buvo sunkiau. Pas mus namuose niekas nesportavo, tad sportą per aplinkui teko atrasti pačiai.

– Įdomu, kaip į jūsų sveikimo ir pokyčių kelią reagavo šeima – vyras, vaikai?

– Vyras labai palaikė, nes matė rezultatą ir smarkiai pagerėjusią mano savijautą. Lygiagrečiai stebėjo ir mano sąmoningumo augimą, didžiulį potraukį knygoms. Buvau visko alkana, todėl vienu metu mano gyvenime vyko daug dalykų. Būdavo, vos randu laisvą minutę, išsyk puolu daryti ką nors dėl savęs – klausausi tinklalaidės arba čiumpu knygą. Anksčiau daugiau stengiausi daryti dėl kitų, bet galiausiai atėjo toks momentas, kai tiesiog nebeturėjau ką jiems duoti.

– Kada pajutote, kad jau turite jėgų savo patirtimi dalytis su kitomis moterimis?

– Tiesiog pajutau, kad mano aplinkoje yra ir daugiau žmonių, kurie kamuojasi su panašiomis problemomis. Vyras vis stūmė mane, kad eičiau vesti jogos, bet man atrodė, kad dar ne laikas, kad trūksta praktikos, žinių, kad pirma turiu pradėti daryti pačias sunkiausias asanas, o tik tada mokytojauti.

Požiūrį pakeitė mano jogos mokytojas G. Skadas, sakydamas, kad jokių gimnastikų čia nereikia. „Tavo tikslas – palydėti žmones į tą pačią ramybę, kurią per jogą atradai pati“, – sakė jis.

Kadangi galimybių išvažiuoti į Indiją ar kur kitur neturėjau, ėmiau prašyti Gintaro, kad surengtų jogos mokytojų kursus savaitgaliais. Jis sutiko. Pusę metų krimtau jogos paslaptis. Kadangi mokiausi su dideliu noru ir meile, viskas ėjosi lengvai.

Žodis „sveikata“ man dabar reiškia tai, kaip gera jausti pusiausvyrą tarp kūno ir proto.

– Ar jūsų kelyje pasitaikė momentų, kai jautėte pavojų sugrįžti atgal – į seną savijautą, rutiną, požiūrį?

– Ne. Galbūt dėl to, kad mačiau labai ryškų skirtumą prieš ir po. Didžiausia mano motyvacija tapo noras nebegrįžti į ankstesnę būseną, kurioje prieš tai gyvenau. Neįkristi į aukos vaidmenį, neužstrigti savigailoje ir priekaištuose aplinkai.

Šiandien tas dalijimasis, buvimas su panašiai mąstančiais, panašias vertybes praktikuojančiais žmonėmis man yra kaip dovana. Šis jausmas neišmatuojamas – nei pinigais, nei kuo nors kitu.

– Be geresnės savijautos, pusiausvyros tarp kūno ir proto, kokių dar pokyčių joga atnešė į jūsų gyvenimą?

– Kai pradedi dirbti su savimi, viskas keičiasi kardinaliai. Taip pat ir santykiai su šeima – vyru, vaikais. Kai žmona, mama geros nuotaikos, sveikatos, tai ir visa aplinkui ją dėliojasi panašiai. Tačiau nepagalvokite, kad dabar mano gyvenimas tik rožėmis klotas (juokiasi). Visko jame būna, tik jau žinau, kaip su tais dalykais tvarkytis. Mano mėgstamiausia fraze tapo: „Ir tai praeis.“ Kilus sunkumų, stengiuosi pažiūrėti į juos iš laiko perspektyvos. Kaip viskas atrodys po dienos, dviejų, savaitės ar metų. Tada tas vidinis dirglumas ima ir nuslūgsta.

Rezultatas: Karolinos kelionė į sveikimą ir pokyčius vainikuota ne tik pagerėjusia savijauta, bet ir kokybiškesniu laiku su šeima. / K. Funkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kai kurie žmonės baiminasi, kad joga susijusi su religija ir kad pradėję lankyti jogos užsiėmimus jie gali būti įtraukti į tam tikrą sektą. Ką jiems atsakytumėte?

– Turbūt viskas priklauso nuo paties mokytojo. Nuo to, ką jis per pamokas transliuoja. Aš stengiuosi neliesti religinių temų. Mano vedama joga yra labiau apie savo pusiausvyrą: mes kvėpuojame, nuraminame mintis, per judesį paleidžiame užspaustas emocijas, o per tempimo skausmą išmokstame susitvarkyti su nepatogumais. Taisyklingai atliekant asanas, jas išlaikant nepatogumo jausmo yra labai daug. Kaip ir mūsų kasdienybėje. Pastebėkite: kaip per dieną tvarkotės su savo iššūkiais, taip elgsitės ir ant jogos kilimėlio.

– Vis ieškojote būdų, kaip patvirtinti savo vidinį pajautimą, intuiciją, kad tai, ką darote, yra tikra ir teisinga?

– Taip. Griebiausi mokslinių tyrimų ir psichologinių knygų. Mintyse dėliodavau varneles ir ieškodavo abiejų pusių patvirtinimų. Šitaip bandžiau nuraminti protą. Tada supratau, kad viskas labai gražiai susijungia – visi dvasiniai dalykai kalba apie tą patį, ką sako ir šiuolaikinė psichologija, tik galbūt pavadinimai kitokie. Pamačiau, kad visur atsikartoja tie patys raktiniai žodžiai – meilė, tiesa, paprastumas.

– Dar vienas gana dažnas stereotipas: jei jau praktikuoji jogą, turėtum atsisakyti ir mėsos, pereiti prie griežtai augalinės mitybos. Atsisakėte?

– Šiuo metu vengiu stereotipų visose srityse. Man svarbiau, kaip valgau tą maistą – su meile, dėkingumu. Stebiu, kad nebūtų emocinio valgymo, persivalgymo ir už kiekvieną kąsnį esu dėkinga. Bandau maitintis visavertiškai ir kuo įvairiau, bet neišvengiu ir nuklydimų. Manau, svarbiausia maitintis sąmoningai, leisti sau išjausti, ko kūnas nori daugiau, o ko mažiau.

Ačiū mokytojams, kad pradėjusi sveikimo kelionę nenėriau stačia galva į kraštutinumus, nes išsikėlus sau ultimatumų eiti į užsibrėžtą tikslą būtų kur kas sunkiau.