Vieną dieną gali būti išmestas iš teatro, o po kiek laiko tave pastebės koks nors vudis alenas ir duos puikų vaidmenį. Panašiai nutiko aktoriui Audroniui Rūkui, kuriam pats Eimuntas Nekrošius pasiūlė vaidinti savo spektakliuose „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“.

Prieš daugelį metų atleistas iš teatro A.Rūkas save išbandė versle, jautė reketininkų alsavimą į nugarą. Bet vieną dieną jį susirado režisierius E.Nekrošius ir pasiūlė vaidinti savo spektakliuose.

„Mylėk gyvenimą ir jis tau atsimokės tuo pačiu, – mano 53 metų A.Rūkas. – Tai ne taip seniai mano atrasta tiesa. Bet turbūt ji jau neprapuls man iš atminties.“

A.Rūkas dirba Muzikos ir teatro akademijoje – yra Mokomojo teatro direktorius.

Daug erdvės žiūrovų fantazijai

Ir „Dieviškojoje komedijoje“, kurios premjera Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, įvyko praėjusių metų balandį, ir „Rojuje“, kurio premjera Lietuvoje įvyko praėjusią savaitę, A.Rūkui teko keisti vaidmenys. Pirmajame jis – nežemiška, baimę kelianti žmogysta – scenoje suka ratą po rato. Antrajame įsikūręs net ne scenoje, o orkestrinėje, bet, jauti, – labai svarbus asmuo. Nuo jo priklauso, kaip dvasios gyvens rojuje.

"O gal palikime tai žiūrovų fantazijai. Aš tiesiog nenorėčiau keliais žodžiais įvardyti, kas aš toks ten esu. Genialiai, lakoniškai tai apibūdina E.Nekrošius – 2πR. Tai – matematinė apskritimo formulė. Žmogus ratas. Pragaro ratas.

Kas aš toks „Rojuje“? Na, patekti į rojų – tai tas pats kaip į sausakimšą troleibusą. Taip paprastai nepateksi. Yra tam tikras cenzas. Viskas susideda iš labai daug detalių, kodėl žmogus patenka arba nepatenka į rojų. Yra kokia nors jėga, kuri nulemia, kam galima į rojų, o kam – ne. „Rojuje“ aš  – tas „cenzorius“, – dėstė A.Rūkas. – Tačiau ne Šv. Petras raktininkas – taip pavadinti tą vaidmenį būtų primityvu. Spektaklyje daug vietos palikta žiūrovų fantazijai."

Tik pamačiusi „Dieviškąją komediją“, jo keistą vaidmenį gražiai įvertino žmona Audronė – iš profesijos bibliotekininkė. „Kartais juokauju, kad ją rinkausi vien dėl vardo, – pokštavo Audronis. – Daug kuo, ką ji sakė, netikėjau. Savas žmogus, pamaniau, todėl ir palaiko. Pasirodo, sakė teisybę.“

Vaidmenys – likimo dovana

Ar aktorius labai nustebo, kai vienas talentingiausių Lietuvos režisierių E.Nekrošius jį pakvietė vaidinti „Dieviškojoje komedijoje“, paskui – „Rojuje“?

Audronis tvirtino, kad tikrai nesitikėjo šio kvietimo. Tai buvo kaip geras perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, buvo ir šiek nedrąsu. Pirma, su E.Nekrošiumi jis niekada nedirbęs, be to, tai – menininkas, prieš kurį kiekvienas nusiims kepurę. Antra, A.Rūkas turėjo nemažą „prastovą“ – buvo nevaidinęs daug metų. Trečia, atėjo į trupę, kai repeticijos vyko jau pusantro mėnesio.

„Man užteko vieno pokalbio, ir supratau, kad noriu, kad man čia reikia būti. Repeticijos buvo labai kūrybiškos. Po kiekvienos nustebdavau, kad gali būti toks kūrybiškas darbas, kad gali būti toks darnus kolektyvas. Kad genialių minčių kaskadas – nebijau tų žodžių – gali žerti režisierius. Man tai buvo naudinga, įdomi ir vertinga patirtis“, – džiaugėsi A.Rūkas.

Galbūt vaidmenys pas E.Nekrošių – tai likimo gestas? Žmogus nežinai, kada tavo korta iškris. Vieną dieną tave staiga pastebės koks nors vudis alenas ir pakvies filmuotis.

„Daugiau pasakysiu: viskas už mus yra suplanuota, nuspręsta, mums reikia tik laukti ir vykdyti, – dėstė pašnekovas. – Be abejo, tu gali pražiopsoti, pratinginiauti savo šansą. Likimas? Žinoma, taip. Aš visą laiką būsiu dėkingas likimui, kad susipažinau su E.Nekrošiumi, kad gavau šansą padirbėti su juo. Esu dėkingas, kad vaidinu šituose dviejuose spektakliuose.“
Galima filosofuoti – galbūt E.Nekrošiui, kaip ir Federico Fellini, tiems dviem vaidmenims reikėjo specifinės išvaizdos aktoriaus? „Jei į tuos spektaklius mane atvedė mano išvaizda, aš dėkingas išvaizdai“, – juokėsi Audronis.

Griežtas dvasių cenzorius

Apie abu spektaklius, kuriuose apstu metaforų, gražių scenų, su A.Rūku įdomu diskutuoti. Įprasta, kad pragaras, skaistykla – blogai, o rojus – gerai. Bet žmonės praleidžia ir jis pats praleido vieną momentą – kad patektum į rojų pirmiausia turi numirti. Juk po rojų (sceną) vaikšto ne žmonės, o dvasios. Jos visko – daiktų, drabužių, pareigų, pagaliu netgi savo kūno, savo gyvenimo – turi atsisakyti.

„Tas “cenzorius„, kurį vaidinu, žino viską – jis nepavaldus matavimams. Visus daiktus dvasioms jis paduoda šiek tiek anksčiau, negu jų reikia. Dantei (akt. Rolandas Kazlas) spektaklio finale reikės kreidos – prašom, kitam – kėdės. Imk. Bet užsibuvai, einam greičiau. Nėra to spektaklio pradžios, nėra pabaigos. Tai gabalėlis vizijos“, – mintimis į „Rojų“ sugrįžo A.Rūkas.

Ar jam sunkūs tie vaidmenys – juk per abu spektaklius keistasis jo personažas neištaria nė žodžio?
Anot Audronio, aktoriui didelis palengvinimas kuriant vaidmenį – tekstas. Be to, beveik visi personažai dramaturgų, autorių būna apibūdinti. Čia – jokių apibūdinimų. „Dieviškojoje komedijoje“ dar veiksmo laisvė buvo didesnė, „Rojuje“ jis beveik neužlipa į sceną – būna orkestrinėje. Dėl to tai – sunkūs vaidmenys.

„Kitas dalykas, vaidmuo palengvėja, kai patiki juo, kai patiki režisieriumi, kai yra darni kūrybinė grupė. Tada ir sunkus vaidmuo tampa džiaugsmingas“, – kalbėjo A.Rūkas, maždaug prieš 15 metų baigęs aktyvią teatrinę veiklą.

Į nugarą alsavo reketininkai

A.Rūkas prisiminė skaudžius laikus, kai maždaug prieš 20 metų režisierius Jonas Vaitkus „valė“ tuometį Akademinį (dabar – Nacionalinį) dramos teatrą, kuriame jis dirbo aktoriumi.

„J.Vaitkus išvijo iš teatro 56 žmones, tarp jų – ir mane. Tokiais atvejais žmogus supranti, kad vienas tavo gyvenimo etapas baigėsi, ir pagalvoji: “Jeigu tokie dalykai vyksta, gal man to teatro ir nereikia", – tada taip mintijo A.Rūkas.

Bet kaip nors reikėjo kabintis į gyvenimą, ir jis pasuko į verslą. Įkūrė konditerijos cechą. „Buvo sunkūs – banditizmo – laikai, – prisiminė aktorius. – Pati verslo pradžia Lietuvoje.“ Jis nenorėjo atskleisti, ar susidūrė su reketu. „Tai buvo jėga, kurią nuolat jautei šalia esant, – ištarė. – Bet buvo priemonių, kaip su tuo susitvarkyti. Jie primesdavo žaidimo taisykles.“
A.Rūko konditerijos cechuose buvo kepamas „Napoleono“ tortas pagal tikrą Napoleono laikų receptą. Esą ilga istorija, bet jis tą receptą gavo. Ir išsaugojo. Kad receptas nepakliūtų į vienas rankas, viename konditerijos ceche buvo gaminama viena torto „detalė“, kitame – kita, trečiame – trečia. Visą receptą žinojo jis vienas.

Kiek patylėjęs Audronis tęsė: „Buvo ir daugiau verslo sričių, jomis užsiėmėme dviese. Už vadinamąjį stogą buvo atsakingas mano kolega. Mes stengėmės nežinoti vienas kito veiklos – tais laikais tai buvo pavojinga.“

Verslo ir aktorystės grąža

Tačiau „Napoleoną“ A.Rūkas gamino trumpai – apie dvejus metus. „Supratau, kad verslas ne man, ir pasitraukiau. Neįdomu, – sakė Audronis. – Neseniai buvau sutikęs tą savo kolegą, jam puikiai sekasi, ragino grįžti. Ne, į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi. Matau, ką prarandu versle, ir nematau, ką gaunu.“

Kaip tai ką – pinigų! Tada nekyla sunkumų susitvarkyti namus, sumokėti komunalinius mokesčius, apsirengti, pavalgyti, keliauti ir t. t. Tačiau pašnekovas drastiškai pareiškė, kad su pinigais nėra ką veikti. Ir apie verslą, kaip ir apie dvasias, klaidžiojančias po rojų, galėjo išsirutulioti ilga diskusija.

"Aš kalbu ne apie TOKIUS pinigus, – rėžė vyriškis. – Jūsų išvardytomreikmėms verslo nereikia. Taip, labai sunki aktoriaus profesija, bet grąža – milžiniška. Tu čia pat, scenoje, sužinai rezultatą. Versle turi būti didžiulis įdirbis, turi kalnus nuversti, kad būtų rezultatų.
Aktorius darbo rezultatą sužino iš karto – jaučia iš salės. Jei tavo darbas per repeticijas atliktas dorai, iš karto gauni atsakymą iš salės. Žiūrovai gali net tylėti, neploti, bet tu jauti vibracijas. Gali iš eilės suvaidinti septynis fiziškai sunkius spektaklius ir nepavargsi – iš salės gauni energijos."

Rusai į užkulisius nešė pyrago

Pasaulinė „Dieviškosios komedijos“ premjera praėjusių metų birželį įvyko Dante’s Alighieri tėvynėje Italijoje, Apulijos regione, Brindisio mieste. Teatras „Meno fortas“ su šiuo spektakliu gastroliavo Italijoje, paskui jį rodė Sankt Peterburge, Maskvoje.

„Galėjai jausti, kad po spektaklio žmonės nustebę dėl mano vaidmens – kas jis toks? Ne kartą ir manęs to klausė. Bandžiau išsisukti, kad tas klaustukas jiems ir liktų“, – kalbėjo A.Rūkas.

Aktorius liko sužavėtas Italijos. „Kai ateinu į griuvėsius, kuriems beveik 2000 metų, norisi prašyti politinio prieglobsčio, – pokštavo Audronis. – Kad ir kur bestum kastuvą, ten – valdovų rūmai.“

Maskviečių tradicijos A.Rūkui pasirodė įdomios. Pavyzdžiui, per apsaugą žiūrovai aktoriams į užkulisius perduoda, pavyzdžiui, pyrago. „Paprasti žiūrovai, nei jie mūsų pažįsta, nei mes jų. Ten tokios tradicijos, – pasakojo Audronis. – O į sceną jie neša ir gėlių, ir saldainių.“

„Rojaus“ pasaulinė premjera įvyko praėjusį rugsėjį Italijoje, Veneto regione esančiame Vičencos mieste. Kaip italai įvertino „Rojų“?

„Tiesą sakant, salės reakcija ten buvo audringesnė negu Lietuvoje, – pasakojo A.Rūkas. – Po spektaklio būrelis žmonių aktorių laukė prie teatro durų – norėjo paspausti ranką, padėkoti už spektaklį. Kol pareini iki viešbučio, – 10–15 minučių kelio, – prieina koks 10–15 žiūrovų. Vėl spaudžia ranką, dėkoja už spektaklį.“