VAIKŲ SKIEPIJIMAS: MOKSLO FAKTAI PANEIGIA VISUS MITUS

Nuo 2010-ųjų Lietuvoje vaikų skiepijimo rodikliai pradėjo mažėti po keletą procento dalių. Viena svarbiausių to priežasčių įvardijamas žmonių negebėjimas įvertinti kylančios rizikos. Klaidingai manoma, kad ligos dingo ir niekas jomis nebeserga, tad kyla klausimas: kam skiepyti save ir savo vaikus?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė pabrėžia, kad šiuo metu klastingų ligų atvejų sparčiai daugėja, todėl privalu remtis statistika, mokslu ir oficialių šaltinių pateikiama informacija.

Skiepijimo mastai mažėja

Pandeminiu laikotarpiu daugelis pasaulio šalių buvo susikoncentravusios į koronaviruso infekcijos suvaldymą. Kai kurios šalys laikinai net sustabdė skiepijimą nuo kitų infekcijų, kad greičiau ir efektyviau sumažintų pandemijos padarinius.

Anot D. Razmuvienės, dabar, laikotarpiu po pandemijos, Pasaulio sveikatos organizacija ir kitos tarptautinės sveikatos priežiūros organizacijos skelbia, kad būtina planuoti išlyginamuosius skiepijimus vaikams, kurie buvo atidėti ar nebaigti pandeminiu laikotarpiu. Labai svarbu padidinti skiepijimo aprėptį ar pasiekti bent jau tokią, kuri buvo iki pandemijos.

„Pagal vaikų skiepijimo kalendorių vaikai skiepijami nuo 14 infekcijų. Remiantis praeitų metų statistika, matome, kad skiepijimo nuo 12 infekcijų aprėptis sumažėjo, tik nuo 2 – padidėjo nedideliu procentu. Taigi situacija Lietuvoje blogėja“, – pažymėjo specialistė.

Grįžta seniai pamirštos ligos

Dabar didžiausią grėsmę dėl sumažėjusios skiepijimo aprėpties kelia tymai, epideminis parotitas ir raudonukė.

„Tik 86,5 proc. dvejų ir septynerių metų vaikų yra paskiepyta nuo šių ligų. Tai maži rodikliai Lietuvos mastu, kadangi, norint suvaldyti grėsmę, pavyzdžiui, tymų infekcijos, reikia pasiekti 95 proc.“, – apie sumažėjusius skiepijimo rodiklius kalbėjo specialistė. Ji pabrėžė, kad kiekvienai infekcijai suvaldyti reikalinga skirtinga skiepijimo aprėptis. Tačiau mažiausiai turėtų būti bent 90 proc.

D. Razmuvienės teigimu, kai garsiai nešnekame apie tokias rimtas infekcijas kaip, pavyzdžiui, raudonukė, – suteikiame tėvams impulsą neskiepyti savo vaikų, nes jie nebeįžvelgia jokios grėsmės.

„Nuo 2008 m. iki 2018 m. Lietuvoje buvo registruoti tik 5 raudonukės atvejai. Remiantis 2022 m. gruodžio mėnesio duomenimis, registruotas raudonukės atvejis nėščiai moteriai, kuriai nėštumas baigėsi nesėkmingai. Kitas atvejis registruotas šių metų vasarį. Tad jau įžvelgiame tendenciją, kad raudonukės atvejų atsiranda kas kelis mėnesius, nors anksčiau per dešimtmetį būdavo tik 5. Tai kelia didžiulį nerimą“, – kalbėjo specialistė.

Kyla invazinių infekcijų grėsmė

Lietuvoje per kelerius metus stipriai padidėjo ir invazinių – meningokokinės, pneumokokinės ir haemopfilus influenzae B – infekcijų užsikrėtimų skaičiai. „Anksčiau buvo fiksuojama po keletą atvejų per metus, o praėjusiais metais – 13 meningokokinės infekcijos atvejų, iš kurių 2 baigėsi mirtimi, pneumokokinės – 88 atvejai, iš jų – 6 mirtys, ir haemopfilus influenzae B – 58 atvejai ir 1 mirtis“, – teigė D. Razmuvienė.

Invazinių infekcijų sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka lašeliniu būdu per orą, tačiau vėliau išplinta per kraują ir gali sukelti pačių sunkiausių ligų, tokių kaip plaučių ar smegenų uždegimas, kraujo užkrėtimas.

„Kai Lietuvoje vaikai dar nebuvo skiepijami nuo meningokokinės B infekcijos, tėvai rinko parašus ir kreipėsi į valdžią prašydami, kad šis skiepas būtų finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Tai pasiekus iš pradžių skiepijimo aprėptis leido valdyti šią infekciją. Tačiau praeitais metais nuo meningokokinės infekcijos liko nepaskiepyta net 5 tūkst. kūdikių“, – statistiką pristatė specialistė.

Laisvas pasaulis didina riziką

Pamirštų infekcijų atvejai registruojami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, todėl D. Razmuvienė ragino itin atsakingai įvertinti šiandienę laisvo pasaulio situaciją: „Mūsų šalis neužsidariusi nuo kitų ir ypač pastaraisiais metais dėl vykstančio karo sulaukiame nemažai pabėgėlių. Tarptautinės organizacijos skelbia, kad šiais metais Europoje jau užfiksuota beveik 400 difterijos, įvežtos iš kitų šalių, atvejų.“

Anot specialistės, difterijai – lašeliniu būdu per orą plintančiai infekcijai – išplisti visuomenėje, kurioje nėra pakankamos skiepijimo aprėpties, yra labai paprasta.

„Noriu priminti, kad nesame izoliuoti aukštomis tvoromis, kad pas mus iš kitų šalių nepatektų bakterinės ar virusinės infekcijos. Dėl to turime stebėti ir vertinti ne tik tai, kas vyksta mūsų šalyje, bet ir Europoje – visai netoli mūsų“, – sakė ji.

Neįkliūkite į dezinformacijos pinkles

Specialistė akcentavo, kad šiais technologijų laikais informacijos gausa sunkina tėvų ir globėjų gebėjimą atsirinkti teisingą ir patikimą informaciją.

„Net jei matote, kad straipsnyje yra kalbinamas medikas, atkreipkite dėmesį, ar jis kalba apie tai, ką išmano, pagal savo kompetenciją, kas yra straipsnio autorius“, – patarė ji.

D. Razmuvienė pastebėjo, kad dezinformacija apie vakcinaciją dažnai būna orientuota į nepageidaujamus šalutinius poveikius, dėl kurių tėvai ir globėjai atsisako skiepyti vaikus: „Supraskime, kad bet kuri vakcina yra vaistas, todėl normalu, kad tai gali sukelti tam tikrų nepageidaujamų reakcijų: vietinių, kai dūrio vietoje atsiranda paraudimas, sukietėjimas, niežulys, arba bendro pobūdžio, kai pakyla temperatūra, padidėja limfmazgiai, jaučiamas silpnumas, atsiranda bėrimų. Visa tai visiškai normalu ir neturėtų kelti baimės.“

Užs. 1857657