AR Į STREIKĄ – KAIP Į KAZINO?

Artėjant mokytojų streikui, „Kauno diena“ aiškinasi, ar streikuoti Lietuvoje gali tik drąsiausi, ar streikuotojai finansiškai raštingi, galų gale, kas iš tiesų iš streikų laimi.

Mokytojai – ir vėl

Jei nepavyks pasiekti paskutinės minutės susitarimo ir mokytojai vėl rengs streiką, tai sukels daug nerimo ne tik moksleivių tėvams, kurie turės ieškoti būdų užkamšyti ugdymo proceso trikdžių spragas. Visai visuomenei kyla klausimų, ar tikrai esame tokia skurdi šalis, kad negalime savo ateities ugdytojams mokėti orių algų, kodėl profsąjungos ir darbdavys, šiuo atveju Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, visa Vyriausybė nesugeba be tokių drastiškų priemonių susitarti, galų gale, ar streikuoti užsimojusių pedagogų keliami reikalavimai adekvatūs valstybės galimybėms ir teisingi kitų ne mažiau svarbią misiją vykdančių viešojo sektoriaus darbuotojų atžvilgiu.

Dar vienas klausimas – ar tokia kraštutinė priemonė duoda rezultatą, jei, pavyzdžiui, mokytojai vis streikuoja ir streikuoja – 2016 ir 2018 m., 2019 m. sustojo ties įspėjamuoju streiku, dabar – vėl.

Didysis 2018 m. rudens streikas vyko daugiau kaip 150-yje mokyklų, truko ilgiau nei mėnesį. Streiką įskėlė nepasitenkinimas įvesta nauja mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistema. Ilgam įsiminė, kai mokytojai net buvo užėmę ministeriją, ten nakvojo. Lapkričio 28-ąją keliasdešimt mokytojų atstovų, atvykę derybų su tuomete ministre Jurgita Petrauskiene, liko ministerijoje, pasipiktinę, kad ministrė mokytojams teskyrė keliolika minučių. Jie užsibrėžė iš pastato išeiti tik pasiekę rezultatų. Po poros dienų grįžę po mitingo prie Seimo rado užrakintas ministerijos duris, tad kai kurie sulipo pro langą. Patalpas jie paliko tik po 21 paros, kai tuometė ministrė J. Petrauskienė jau buvo atstatydinta.

Rezultatas: Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streikas, vykęs sostinei vadovaujant Remigijui Šimašiui, ne tik apgynė atlyginimų sistemą, bet ir pakeitė darbdavio požiūrį į darbuotojus, jų nuomonę. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Streikuotojams pavyko pasiekti, kad būtų kiek pakeistas etato skaičiavimo principas, kiltų algos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, švietimo pagalbos specialistams, tačiau dėl pagrindinio reikalavimo – kad visiems mokytojams algų koeficientai būtų pakelti 20 proc. – sutarti nepavyko.

O jei vis dėlto streikuojančiųjų reikalavimai nerealūs? Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkės Ingos Ruginienės manymu, užuot gilinusis į detales, reikia ieškoti priežasčių, kodėl bet kurio nors sektoriaus darbuotojai buvo priversti galvoti apie streiką. „Štai sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai birželį suderėjo dėl sąlygų, bet kolektyvinė sutartis lig šiol nepasirašyta. Tik aklas šiandien nematytų, kad daugėja psichologinio smurto atvejų, žmonės palieka sistemą ir masiškai išeina iš darbo. Kiekviena nauja politinė jėga atėjusi sukuria niekinių perversmų viename ar kitame sektoriuje, kad panaudotų pinigus, užuot padėjusi žmonėms dirbti“, – piktinasi profsąjungų lyderė.

Išbandymai teismais

Nereti ir transporto darbuotojų streikai. Pernai gruodį tai savo kailiu pajuto vilniečiai.

„Tai buvo pirmas Lietuvoje streikas, kuris baigėsi kolektyvinės sutarties pasirašymu pagal profsąjungos iškeltus reikalavimus. Darbuotojai pasiekė, kad nebūtų bloginami daug metų įmonėje taikomi darbo ir socialiniai standartai, iš kolektyvinės sutarties nebūtų išbraukta darbo apmokėjimo sistema ir darbdavys negalėtų vienašališkai keisti darbo užmokesčio ir priedų“,– rezultatais džiaugiasi Vilniaus viešojo transporto (VVT) darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Markevičius.

Kaip dar vieną didelį streiko pasiekimą jis išskiria, kad po streiko pasikeitė darbdavio požiūris į darbuotojų darbo ir poilsio sąlygas, pradėta kreipti daugiau dėmesio į jų pastabas ir vertinti jų nuomonę.

„Streikas duoda teigiamą rezultatą, jei darbuotojai nepasiduoda įvairioms pagundoms ir gąsdinimams, aktyviai gina savo poziciją. Kaip parodė šimtametė streikų patirtis, tada darbdavys neturi kitos išeities, kaip tik tartis. Profsąjungų pagrindinis tikslas – ne parklupdyti darbdavį, kaip klaidingai kažkas sako, o įvairiomis teisėtomis priemonėmis priversti jį sėsti prie derybų stalo ir kalbėtis, pradėti girdėti savo darbuotojus“, – pabrėžia profsąjungų lyderė I. Ruginienė.

VVT streikui teko ir išbandymas teismais.

„Darbdaviai, kurie nenori derėtis, pasiekti susitarimą dėl kolektyvinės sutarties, paskelbus streiką kreipiasi į teismus, o šie nenagrinėdami jį sustabdo iki sprendimo priėmimo, nes neturi kitos šalies atsiliepimo dėl bendrovės pateikto ieškinio. Vis dėlto visus teismus bendrovė pralaimėjo. Buvo nustatytos minimalios paslaugos, kurias būtina teikti, bet streikas buvo pripažintas teisėtu“, – VVT streiką ir jo padarinius primena A. Markevičius.

Jis piktinasi, kad darbdaviai teismą naudoja kaip priemonę darydami spaudimą profsąjungoms derybose ir vilkindami laiką. Juk teismai užsitęsia ir pusę metų, tad net jei paskui bus sutarta dėl atlyginimo didinimo, darbdaviui pavyksta tai atitolinti bent keliems mėnesiams.

Sistema sukurta pagal tokį modelį – kad ir kokie pokyčiai vyktų darbo vietoje, turėtum sėdėti nulenkęs galvą ir bijoti netekti darbo.

Beje, teismu bandytas stabdyti ir VVT streikas 2000-aisiais. Anuomet tai nagrinėjo ir Tarptautinė darbo organizacija, nusprendusi, kad tokie streiko apribojimai prieštarauja laisvos asociacijos ir laisvės streikuoti principams.

Teismu streiką 2011 m. stabdė ir „Švyturys-Utenos alus“. Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad streikuoti darbuotojai negalėjo, nes sutartis buvo vykdoma. Tačiau, piktinasi I. Ruginienė, kartais prieinama iki absurdo: šis streikas garsus ir tuo, kad teismas pripažino alų kaip gyvybiškai svarbų produktą, todėl darbuotojai negali kovoti už savo teises.

Nors pirmasis kolektyvinius ginčus ir streikus apibrėžiantis įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje priimtas dar 1992 m., LPSK pirmininkės I. Ruginienės nuomone, Lietuvoje viskas padaryta, kad streikų iš viso nebūtų. Teisinės procedūros tokios sunkios, kad tik patys drąsiausi imasi streikuoti: „Yra aibė teisinių procedūrų, kurias turi įveikti, kad realiai pradėtum streikuoti. Sistema sukurta pagal tokį modelį – kad ir kokių pokyčių vyktų darbo vietoje, turėtum sėdėti nulenkęs galvą ir bijoti netekti darbo.“

VVT profsąjungos lyderio A.Markevičiaus nuomone, jei norime užtikrinti teisingos pusiausvyros principą, Lietuvoje turėtume liberalizuoti streikų rengimo tvarką, ji turėtų būti paprastesnė, panašiai kaip kitose Europos šalyse. Tai, jo įsitikinimu, turėtų įtakos ir darbdavių sprendimams, nes, jei būtų laisvesnė procedūra, tai įvertindami, jie ieškotų sutarimo, o ne piktnaudžiautų teismais ir kitomis priemonėmis.

Danas Arlauskas

Kuo skiriamės nuo Vakarų?

Pas mus streikų vyksta tikrai mažiau nei senosios demokratijos šalyse. Tačiau Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas siūlo atkreipti dėmesį ir į jų skirtumus.

„Tose šalyse stiprios profsąjungos, streiko metu jos gali mokėti atlyginimus darbuotojams, o pas mus to nėra, tad kartais streikuojantys gali prisidaryti ir sau daugiau bėdos. Jei įmonė tikrai negali mokėti daugiau, o darbuotojai pradeda streikuoti, įmonė užsidaro ir darbuotojai lieka be darbo“, – lygina darbdavių atstovas.

Žinoma, pabrėžia jis, streikas suprantamas, jei pelnai didžiuliai, savininkai kraunasi kapitalą, o žmonėms moka centus, arba jei įmonės sąnaudos didelės dėl blogos vadybos ir streikas gali priversti savininkus pakeisti vadovus.

Vis dėlto, pasak jo, Lietuvoje streikai – labiau kaip kazino: o gal pasiseks, nors nežinome, kokia korta ar koks kauliukas iškris: „Žmonės naudoja streiko priemonę, mano, kad reikia streikuoti: gal padės, gal darbdavys pridės daugiau pinigų. Tačiau pas mus dar menkas finansinis raštingumas ir supratimas, kaip funkcionuoja įmonė ir kodėl bloga situacija – ar dėl to, kad savininkams svarbiausia kuo didesnė kapitalo grąža, ar kad kad bloga vadyba, ar, trečia, kad rinkoje susiklostė tokia situacija. Pavyzdžiui, nemažai įmonių, kurios dirbo Kinijoje, Rusijoje ar Baltarusijoje, patyrė nuostolių ir, kol įmonė suranda naujų variantų, kur parduoti produkciją, situacija blogės, kad ir kiek kas streikuos. Tačiau Lietuvoje dažnai ir streikuojama tokiomis aplinkybėmis.“

Kalbant apie švietimo darbuotojų streikus, D. Arlausko įsitikinimu, reikia suprasti, kad, jei šiai sričiai išleidžiame tiek, kiek vidutiniškai ES, vadinasi, blogai ne todėl, kad trūksta pinigų, o kad visa sistema veikia neefektyviai, pavyzdžiui, kaimuose, kur nėra vaikų, išlaikomos mokyklos. Pasak jo, švietimo sistemos darbuotojai vis streikuoja, bet, pasirodo, uždirba daugiau nei šalies vidurkis, jie sako, kad blogai suskaičiuota, bet niekas, D. Arlauskas prisipažįsta, kad ir jis, nesupranta, kaip taip išeina.

Pasitikėjimas – žemyn

„Labai gerai, kad darbuotojai aktyviai gina savo teises. Antra vertus, tai nelabai gera žinia visiems, nes tai reiškia, kad vis daugiau atsiranda darboviečių, kai normaliai susitarti socialinio dialogo būdu neišeina ir darbuotojai priversti imtis kraštutinių priemonių. Deja, darbo vietose dar nėra tarimosi kultūros, žmonės kenčia nuo nežmoniškų darbo sąlygų, nes labai mėgstama optimizuoti kokią sistemą ir dažniausiai tai reiškia darbuotojų sumažinimą, o likę turi atlikti du tris kartus daugiau nei prieš tai“, – konstatuoja I. Ruginienė.

Inga Ruginienė / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Pasak LDK prezidento D. Arlausko, JAV, kitose šalyse atlikti tyrimai iš tiesų rodo, kad ten, kur vyksta dialogas, kur darbdavio ir darbuotojų socialinė partnerystė gera, kur vadovai moka komunikuoti, paaiškinti, kas ir kodėl, o kilus problemų įtikinti, kad mėnesį kitą bus blogai ir reikia pakentėti, nebūna ir streikų.

Tačiau, darbdavių atstovo nuomone, ir mūsų profsąjungos nemoka vesti dialogo: „Suprantu, jų elektoratas – tie, kas moka mokesčius, kad profsąjungos lyderiai turėtų darbo vietą. Tad susiformavo naratyvas, kad profsąjungos privers darbdavius, kad jie mokėtų didesnius atlyginimus, su jais kovos. O, pavyzdžiui, savo ausimis girdėjau, kaip Švedijos profesinių sąjungų atstovai ateina pas darbdavį ir klausia, kokios jų pagalbos reikia, kad darbdavys galėtų mokėti didesnius atlyginimus, ar ko reikia iš Vyriausybės, kad sumažintų mokesčius, biurokratijos naštą ar padėtų produkciją parduoti užsienyje pasitelkdami ekonominę diplomatiją. Visai kitoks abiejų pusių santykis.“

Dar menkas finansinis raštingumas ir supratimas, kaip funkcionuoja įmonė ir kodėl bloga situacija – ar dėl to, kad savininkams svarbiausia kuo didesnė kapitalo grąža, ar kad kad bloga vadyba, ar, trečia, kad rinkoje susiklostė tokia situacija.

Vis dėlto, pasak D. Arlausko, dialogo kultūra neatsiranda savaime, tam reikia laiko, o mes dar tik bręstame kaip valstybė, kaip darbo rinkos dalyviai.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, streikus buvo sustabdžiusi tik COVID-19 pandemija – 2020 ir 2021 m. jų nevyko. Pernai buvo du – VVT ir Jonavos azotinių trąšų gamybos bendrovės „Achema“ darbuotojų, nepavykus susitarti dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo. Dažniausiai Lietuvoje streikuoja viešojo sektoriaus darbuotojai, tad tai buvo retesnis atvejis, kai sukilta prieš privačius darbdavius.

2019 m. dviejuose – įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių ir švietimo įstaigų įspėjamuosiuose – streikuose dalyvavo 6 810 darbuotojų. 2018-aisiais įvyko 47 įspėjamieji ir 149 tikrieji streikai, streikavo 4 498 asmenys.

Palyginti su Vakarų Europa ar JAV, tai labai nedaug. Pasak I. Ruginienės, šios šalys turi žymiai normalesnę sistemą streiko pradžiai, be to, ten žmonės laisvai mąsto ir aktyviau gina savo teises. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vienos srities darbuotojų streikus neretai paremia ir kitų, jie tampa visuotiniai, tad darbdaviai priversti gerinti visų darbo sąlygas.

2023-ieji gali tapti rekordinių streikų metais. Štai ir dabar keliautojai įspėjami, kad artimiausiais mėnesiais jie gali susidurti su besitęsiančiais transporto darbuotojų streikais: metro – Paryžiuje, oro uostų ir viešojo transporto – Italijoje, geležinkelių ir Hitrou oro uosto Jungtinėje Karalystėje ir kitur. JAV šiemet jau streikavo 362 tūkst. žmonių, maždaug triskart daugiau nei pernai ir dešimtkart daugiau nei užpernai, o dėl Holivudo aktorių ir scenaristų streikų atidėta „Emmy“ apdovanojimų įteikimo ceremonija. Rekordiniai medikų streikai šiemet vyko Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje jie buvo suparalyžiavę ir oro uostus, ir vandens kelius, ir autobusų, ir geležinkelių sistemą.

Žinoma, streikai – jokia naujiena: pirmasis žinomas protestas, kai darbą metė Deir al Madinoje faraonų kapavietę statę dirbantieji, aprašytas dar 1159 m. prieš Kristų egiptiečių papiruse. Vis dėlto tiek darbdaviams, tiek ketinantiems streikuoti kovojant už savas teises vertėtų nepaminti ir kitų bendrapiliečių teisių. Svarbiausia visuomenėje – tarpusavio pasitikėjimas. 2018-ųjų mokytojų streiko metu ne tik pasitikėjimas tuomete švietimo ir mokslo ministre nukrito į rekordines žemumas. Liko ir vos 34,6 proc. pasitikinčių švietimu. Tai buvo žemiausias rodiklis per visus atgautos nepriklausomybės metus.