Kaip galima mažinti būstų kainas, aiškino „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.
– Galbūt visų pirma pradėkime primindami mūsų žiūrovams, kas yra ta A++ energinė pastatų klasė?
– Tai yra reikalavimas pastatams, kad jie būtų labai šilti, naudotų mažai energijos, šilumos energijos, nes anksčiau pastatai buvo tiesiog labai blogai pastatyti ir tokių Vilniuje yra didžioji dauguma. Tie pastatai praktiškai nėra apšiltinti ir reikia daug energijos, ypač žiemos metu, šildymo sezono metu, kad pakeltume temperatūrą viduje iki tokios, kad turėtume komfortą.
Tai palaipsniui buvo keliami reikalavimai ir dabar jau esame pasiekę aukščiausią reikalavimą. Reikalavimai yra tiek aukšti, kad kyla pagrįstų abejonių, ar tikrai to reikia, nes, pavyzdžiui, investicijų, kurias investuojame į A++ klasės namą, atsiperkamumas, palyginus su A klasės namu, yra 100 metų. Skirtumas tarp A klasės ir A++ klasės energijos sunaudojimo yra tiek nedidelis, kad tie pinigai, kuriuos įleidžiame, atsipirks tik per 100 metų.
Todėl gana dažnai dabar keliamas klausimas, kodėl mums to reikia? Ar tikrai reikia taip išlaidauti ir ar tikrai mums reikia to, kas atsipirks tik po 100 metų? Galbūt galime namus statyti kitaip. Gali likti A++ reikalavimas, bet galbūt jis neturėtų būti privalomas. Kaip ir automobiliai – yra labai prabangūs automobiliai: „Bentley“, „Mercedes“, BMW, bet yra ir „Volkswagen“, ir „Škoda“. Ir kiekvienas gali nusipirkti automobilį tokį, kokį nori. O dabar nekilnojamasis turtas – tik „Bentley“. Ir tada kyla klausimas, kodėl taip brangu?
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Taigi, politikas V. Sinica sako, kad būstai galėtų atpigti apie 20 procentų, jeigu nebūtų šio A++ klasės reikalavimo. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad reikėtų pasveikinti, jog V. Sinica kelia tokį klausimą. Dėl 20 procentų, net būdamas labai didelis optimistas, negalėčiau to patvirtinti.
– O kokia yra reali A++ klasės vertė, lyginant su kitomis klasėmis? Kiek išauga būsto kaina?
– Būsto kaina gali didėti maždaug 100 ar 200 eurų už kvadratinį metrą, bet tai tikrai nėra 20 procentų. Tai yra vienas iš perteklinių šiandienos aspektų. Tai galėtų likti kaip savanoriškas pasirinkimas. Jeigu noriu, tai ir statau labai ekonomišką bei energetiškai efektyvų namą. Prašau, jeigu turi pinigų – kodėl gi ne? Bet daugumai žmonių reikia tiesiog būsto. Ir tą būstą galima padaryti energetiškai efektyvų bei gerokai pigesnį.
– Greičiausiai nereikia manyti, kad B klasės arba A klasės būstas būtų kiauras ar šaltas?
– Tikrai ne. Matavome tikrus rodiklius – kiek šilumos naudoja A klasės pastatas ir kiek naudoja A++ klasės pastatas. Tas skirtumas yra labai nedidelis, o investicijos tikrai ženklios.
– O kas, jūsų nuomone, galėtų į rinką įnešti daugiau pigesnių butų? Kaip būtų galima sumažinti būsto kainas?
– Kai analizuojame, kokios yra galutinės būsto kainos dedamosios, gana ženkli dalis yra žemės kaina. Ji vienam kvadratiniam metrui sudaro maždaug nuo 15 iki 20 procentų. Paradoksas Vilniuje yra tas, kad jau 25 metus žemė nėra nei parduodama, nei nuomojama. Visi tie tūkstančiai butų statomi ant žemės, kurią galima įsigyti tik antrinėje rinkoje – perkant iš žmonių, kurie paveldėjo žemę, arba iš tų, kurie turi senus pastatus ir juos parduoda. Jie už tai gauna didžiulius pinigus, o toje žemėje statome būstą.
Savivaldybė negali pardavinėti ir nuomoti žemės dėl vienos labai paprastos priežasties. Daugiau kaip prieš 30 metų buvo pradėtas restitucijos, žemės grąžinimo procesas. Yra teisės aktas, kuris neleidžia pardavinėti ir nuomoti žemės, jeigu restitucija nėra užbaigta. Realiai Vilniaus mieste žemės grąžinimo procedūros jau yra užbaigtos, bet vyksta ginčas. Kadangi ginčas vyksta, teisiškai laikoma, kad procesas nėra baigtas.
Ir šioje vietoje ponas V. Sinica galėtų padėti kaip Seimo narys – teikti įstatymo projektą, kuris leistų pardavinėti ir nuomoti žemę Vilniaus mieste net ir neužbaigus restitucijos. Nors dar kartą noriu pabrėžti – žemės grąžinimo procesas iš esmės yra baigtas, tik vyksta ginčas. Ginčijamasi, ar gerai, ar blogai, ar per daug, ar per mažai buvo duota žemės. Bet tai nereiškia, kad procesas neužbaigtas.
Tai leistų sutaupyti maždaug 15–20 procentų, nes pagaliau Vilniaus miestas galėtų rengti projektus, pavyzdžiui, tokiame sklype statyti būstą, kurio kaina neviršytų 3 tūkstančių eurų už kvadratinį metrą. Dabar vidutinė buto kaina Vilniuje siekia 4 tūkstančius eurų už kvadratinį metrą. Tai yra daug.
– Ir greičiausiai, jeigu situacija dėl žemės nesikeis, kainos yra užprogramuotos kilti?
– Taip.
(be temos)