Dabartinis jau septynerius metus trunkantis ekonominis atsigavimas – silpniausias nuo laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo.

Kai kurios šalys dar nė nespėjo pasiekti prieškrizinio ekonomikos lygio, o jau kalbama apie besiartinančią recesiją. Tačiau ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad nors nėra pagrindo tikėtis spartesnio augimo, dideli nuosmukiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse taip pat yra mažai tikėtini.

Nors septyneri metai po recesijos baigėsi, pastarasis ekonomikos augimas yra gerokai mažesnis nei per daug trumpesnius verslo ciklus. Pavyzdžiui, JAV, vertinant vidutinį metinį augimą, šiuo plėtros laikotarpiu jis buvo silpniausias bet kada nuo 1949-ųjų, rašo „The Wall Street Journal“.

JAV Komercijos departamento duomenimis, šalies ekonomika paaugo 2,1 proc. nuo to laiko, kai 2009-ųjų viduryje JAV prasidėjo atsigavimas. Nuo 2001-ųjų iki 2007-ųjų ekonomika augo 18 proc., 1961–1969 metais augimas siekė 52 proc.

Nepaisant ilgos dabartinio augimo trukmės, o gal kaip tik dėl jos, tai – vienas ilgiausių ekonomikos augimo periodų. Vidutinis ekonomikos augimo laikotarpis nuo 1949-ųjų trukdavo apie penkerius metus.

Ekonomisto N. Mačiulio teigimu, viena iš tokio lėto ir mažo atsigavimo priežasčių yra ta, kad nuosmukis buvo gilus, o prieš nuosmukį besitęsęs pakilimas buvo didžiąja dalimi nulemtas labai spartaus kreditavimo augimo, kurstomas skolintomis lėšomis.

„Paprastai, kai ekonomikos nuosmukis prasideda būtent sprogus kreditavimo, nekilnojamojo turto burbulams, tų problemų ir blogų paskolų išvalymui reikia daugiau laiko.

Tačiau ši lėto atsigavimo problema yra daug opesnė ES ir euro zonoje nei JAV. JAV jau prieš kelerius metus savo ekonomikos dydžiu pasiekė ir viršijo 2008-ųjų lygį, tuo metu daugelis euro zonos valstybių vis dar yra tame pačiame lygyje, kuriame buvo 2008-aisiais arba to lygio dar nesiekia“, – pažymi N. Mačiulis.

Priežasčių panašiam nuosmukiui nėra

Išsivysčiusiose valstybėse gilaus ekonomikos nuosmukio priežasčių šiuo metu įžvelgti būtų sunku, nes, priešingai nei 2008-aisiais, nėra kreditavimo, nekilnojamojo burbulų, sako ekonomistas.

„Yra tam tikri labai pažeidžiami pasaulio regionai, kur esama struktūrinio disbalanso. Vienas tokių pavyzdžių ir didžiausių problemų – Kinija, vis dar spėriai auganti dėl labai didelio skolinimosi. Tam tikra prasme Kinijos augimo modelis šiuo metu primena Vakarų valstybių augimo modelį iki 2008-ųjų.

Taigi, Kinijos ekonomika gali sulėtėti labiau ir patirti didesnį šoką, nei tikimasi, bet Vakarų valstybių ekonomikose greičiausiai reikėtų kalbėti apie besitęsiančią stagnaciją, o ne kažkokią naują gilią krizę, nes naujai giliai krizei šiuo metu priežasčių nėra nei JAV, nei euro zonoje“, – kalba pašnekovas.

Išsivysčiusios valstybės nebegali augti sparčiau

Pasak ekonomisto, nemažai išsivysčiusių pasaulio valstybių nebegali augti tokiais tempais, kokiais augo iki 2008-ųjų iš dalies dėl to, kad tiek gyventojai, tiek įmonės yra linkę daug mažiau skolintis, mažiau investuoja, mato mažiau galimybių.

„Praėjusio ekonomikos pakilimo ciklo metu buvo sukurta labai daug perteklinių gamybinių ir gavybinių pajėgumų. Tai yra viena priežasčių, kodėl matome labai smarkiai kritusias įvairiausių žaliavų kainas. Dėl perteklinių gamybinių pajėgumų nėra infliacijos“, – aiškina pašnekovas.

N. Mačiulis pažymi, kad kai kurie ekonomistai mano, jog esame naujoje lėto augimo eroje ir spartaus augimo tikėtis nereikėtų. Taip pat yra ir teigiančių, kad kompiuterizacija, robotizacija lems spartų produktyvumo augimą.

„Tačiau niekas negali pasakyti, kurie ekonomistai yra teisūs – ar tie, kurie vis dar laukia produktyvumo proveržio, ar tie, kurie mano, kad spartaus augimo era yra jau praeityje. Bent jau kol kas, stebint pasaulines, demografines tendencijas, perteklinius gamybinius pajėgumus, spartaus augimo tikėtis yra sunku.

Nei JAV, nei euro zonoje mes nematysime didelio proveržio. Deja, Lietuva irgi yra įstrigusi lėto augimo stadijoje. Spartus 8-9 proc. augimas, kurį matėme iki 2008-ųjų, jau yra praeitis, bet net ir 4 proc. augimas, kuris įgalintų artėjimą prie ES vidurkio, Lietuvoje yra labai sunkiai pasiekiamas“, – kalba jis.

Lėtas augimas taip pat gali užtikrinti gerovę

Ekonomisto teigimu, kaip ekonomikai augant 10 proc. didelė dalis visuomenės gali skursti, taip vos 2 proc. augimas gali užtikrinti ekonominę gerovę. Tai labai priklauso nuo pajamų paskirstymo.

„Net ir 10 proc. augančios šalies ekonomikos sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) gali būti paskirstomas labai netolygiai ir nacionalinių pajamų augimu gali mėgautis, tarkime, tik dešimtadalis visuomenės. Tačiau jei 2 proc. augimas yra labiau tolygiai pasiskirstęs, užtikrina labai žemą nedarbo lygį, didėjančias visų gyventojų pajamas, toks augimas turėtų tenkinti.

Manau, kad demokratinėse, Vakarų valstybėse dėmesys šiuo metu bus sutelkiamas būtent į didesnės lygybės užtikrinimą, tolygesnį sukuriamos vertės paskirstymą“, – pažymi N. Mačiulis.

Lietuvos akmuo po kaklu ekonomikos augimui

Spartesnio ekonomikos augimo Lietuva taip pat negali tikėtis, sako ekonomistas.

„Turime neigiamą veiksnį, akmenį po kaklu, kuris žemyn tempia ekonomikos augimą. Tai – demografinės tendencijos. Kasmet darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje sumažėja 1,5 proc., iki kito dešimtmečio pabaigos darbingų gyventojų sumažės beveik puse milijono. Esant tokioms tendencijoms, sudėtinga tikėtis spartaus ekonomikos augimo.

Nepadeda ir struktūrinių reformų trūkumas, progreso trūkumas švietimo, verslo aplinkos tobulinimo srityje. Proveržiui trukdo ir tokie išoriniai veiksniai kaip Rusijos embargas, ekonomikos nuosmukis. Lėtai auganti euro zona taip pat neleidžia Lietuvai patirti spartesnio ekonomikos augimo. Dėl to būtų sunku rasti priežasčių, kodėl Lietuvos ekonomika turėtų augti 4-5 proc., o ne 2-3. Nemanau, kad tai pasikeis“, – kalba N. Mačiulis.

Kalbant apie didesnę lygybę ir tolygesnį pajamų pasiskirstymą, šioje srityje ekonomistas pastebi progresą.

„Didėja minimali mėnesinė alga (MMA), neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), nedarbo lygis taip pat yra vienas sparčiausiai mažėjančių ES. Taigi, didelė dalis visuomenės jaučia ekonomikos augimą.

Tačiau atsiranda kitų socialinių grupių, kurios lieka užmirštos ir gali jaustis labai nusivylusios. Kalbu apie kvalifikuotus viešojo sektoriaus darbuotojus, kurie dabar uždirba tik šiek tiek daugiau nei MMA. Pavyzdžiui, jaunesnysis gydytojas rezidentas uždirba 390 eurų“, – tamsiąją nelygybės mažinimo pusę įvardija ekonomistas.