Kur galima ieškoti saugumo ir stabilumo, atsakė sutelktinio finansavimo platformos „Röntgen“ partnerė Greta Zarembienė. 

– Paradoksas, kaip jūs sakote, kad kartais tėvai, gaunantys mažesnes pajamas, gyvena geriau negu jau vidurinei klasei priskiriami jų vaikai.

– Retorinis klausimas – kada žmogus gyvena gerai? Tada, kai jo būtinieji poreikiai yra patenkinti, kai jis ir jo šeima yra sveiki, kai jis jaučiasi finansiškai saugus. Kalbant apie finansinį saugumą, natūraliai galvojame apie vidurinės klasės atstovus Lietuvoje, kurie, remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, į rankas gauna nuo 930 iki maždaug 2000 su trupučiu eurų atlyginimą. Tačiau, kaip puikiai suprantame, iš tokios mažesnės sumos, kalbant apie apatinę ribą, gyventi praktiškai yra neįmanoma.

Įmanoma galbūt tik tuo atveju, jei gyvename nuosavame būste, neturime įsipareigojimų bankui ir galbūt net neturime šeimos, nes vaikai reikalauja papildomų investicijų. Net ir ta didesnė suma, tarkime, 2,2 tūkst. eurų skamba solidžiau tik tuo atveju, jei neturime didelių įsipareigojimų, jei vaikai nelanko privačių mokyklų, jei neturime automobilių lizingo ir jei apskritai neturime svarbių, didelių finansinių įsipareigojimų. Vidurinioji klasė dažnai apibūdinama kaip tie tėvai, kurie jau yra sukaupę turtą, kuriems nebereikia socialinių išmokų, kurie turi finansinio kapitalo ar investicijų ir tai jiems leidžia jaustis finansiškai saugiai.

Ž. Gedvilos / ELTOS nuotr.

– Kalbant apie saugumą, turbūt labai svarbus faktorius yra tai, kaip žmogus moka elgtis su pinigais. Jei žmogus gauna, tarkime, 2,2 tūkst. eurų, tai nebūtinai reiškia, kad jis turės daugiau pinigų mėnesio gale nei tas, kuris gauna 1,1 tūkst. eurų. Ar ne taip?

– Tai labai įdomu, nes beveik pusė Lietuvos gyventojų save priskiria vidurinei klasei, tačiau apklausos ir tyrimai rodo, kad tai visiškai neatspindi tikrosios jų finansinės padėties. Pajamų dydis nėra vienintelis rodiklis, pagal kurį turėtume vertinti, ar žmogus ar namų ūkis yra finansiškai saugus ir stabilus. Vakarų pasaulyje egzistuoja terminas „HENRY“ (angl. High earner, not rich yet), kuris reiškia daug uždirba, bet dar nėra turtingas. Tai būtent ta žmonių kategorija, kuri uždirba daug, bet neturi sukaupę kapitalo, neatsakingai elgiasi su pinigais, yra priklausomi nuo vienos darbovietės ir susikuria dideles, bet nebūtinai būtinas išlaidas, kurios tampa įprastomis.

Jie tikrai nėra finansiškai saugesni ar tvaresni nei, tarkime, mūsų tėvai, kurie yra taupesni, turi santaupų ir natūraliai priklauso patvaresnei visuomenės grupei. Taigi elgesys su pinigais yra tai, kas turėtų būti kiekvieno žmogaus galvoje. Reikėtų pradėti nuo asmeninių finansų higienos – pagrindinių taisyklių, kaip tvarkyti savo finansus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vadinasi, galima sakyti, kad didėjant pajamoms, didėja ir poreikiai, kurie tas pajamas suvalgo?

– Be abejonės. Kaip visuomenė, dažnai norime atrodyti kaip vidurinė ar aukštesnioji klasė. Tačiau jeigu tikrai norime priartėti prie Vakarų pasaulio standartų, pirmiausia turėtume jaustis finansiškai saugūs. Apklausos rodo, kad kas trečias namų ūkis Lietuvoje gyvena nuo algos iki algos, o tik 11 proc. apklaustų žmonių sako, kad jaučiasi finansiškai saugūs. Tai įspūdingi skaičiai, kurie rodo, kad turime permąstyti savo finansinį elgesį. Gyvame pasaulyje matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės uždirba daug, tačiau dėl neatsakingo elgesio bankrutuoja. Ir atvirkščiai – žmonės su mažesnėmis pajamomis, bet žinodami, kaip tinkamai jas paskirstyti, sukaupia reikšmingą turto dalį.

– Sakote, tik 11 proc. lietuvių sako, kad jaučiasi finansiškai saugūs. Bet gal ne visi supranta, ką tas saugumas reiškia?

– Vėlgi, tai yra individualus požiūrio klausimas. Pirmiausia žmogus turėtų būti sukaupęs santaupų juodai dienai. Tikiu, kad dalis mūsų vidurinės klasės tokių santaupų turi. Tačiau nereikėtų saugumo tapatinti vien tik su didelėmis pajamomis – finansiniai įsipareigojimai gali žmogų paversti finansiškai trapiu. Todėl labai svarbu galvoti apie ilgalaikį, tvarų sprendimą – ne tik taupymą, bet ir investavimą. Reikėtų galvoti apie investavimą, kuris kuria pasyvių pajamų srautą.

Gyvas pavyzdys – nemaža tėvų dalis yra sukaupusi nekilnojamojo turto, kuris jiems generuoja pasyvias pajamas ir leidžia jaustis finansiškai laisviau. Jie yra finansiškai tvaresnė, atsparesnė grupė, gebanti atlaikyti netikėtus finansinius iššūkius. Sakyčiau, kad netgi skaičiavimas gali padėti geriau suprasti. Tarkime, šiandien turime 1 tūkst. eurų ir kiekvieną mėnesį papildomai investuojame dar po 100 eurų. Jei pasiekiame 8 proc. metinę grąžą, po dešimties metų turėsime apie 20 tūkst. eurų – iš jų 13 tūkst. būtų mūsų sutaupyti pinigai, o 7 tūkst. uždirbti. Apie tokius sprendimus, kurie taptų tvaresne finansinės ateities pagrindo dalimi, reikėtų galvoti.