„Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ apie Lietuvos prekybos susitarimą su Pietų Amerikos valstybių bloku „Mercosur“ ir Europos Sąjungos padėtį siekiant stebėti derybas su Rusija kalbėjo Lietuvos ambasadorius prie Europos Sąjungos Nerijus Aleksiejūnas.
– Ar „Mercosur“ atveju Lietuva buvo stebėtoja, ar visgi aktyvi dalyvė?
– Buvome aktyvūs dalyviai. Derybos truko 25-erius metus – tai išties labai ilgas laikotarpis, vienas ilgiausių, per kurį teko ieškoti sutarimo. Tai istorinis įvykis. Lietuva, Užsienio reikalų ministerija ir Žemės ūkio ministerija buvo aktyvios šio proceso dalyvės.
Pirmiausia siekėme rasti geriausias sąlygas mūsų ūkininkams, kad būtų išvengta neigiamo poveikio. Be abejo, daugiausia kalbėjome apie galimus kompensacinius mechanizmus, reikalingus sprendimui priimti.
Manau, kad tai pavyko pasiekti – numatyti papildomi fondai tiems sektoriams, kurie gali patirti tam tikras neigiamas susitarimo pasekmes.
Taip pat buvo nustatyti tam tikri saugikliai: jei didėja importuojamų produktų kiekiai arba pradeda kristi jų kaina ir tai daro poveikį visai Europai, įsijungia mechanizmai, pagal kuriuos Europos Komisija pradeda tyrimus. Tai tam tikra garantija, kad nebus reikšmingo neigiamo poveikio mūsų žemės ūkio sektoriui.
Pats susitarimas turi ir daug teigiamų aspektų. Sukuriama labai didelė – apie 700 milijonų vartotojų – rinka.
Pats susitarimas turi ir daug teigiamų aspektų. Sukuriama labai didelė – apie 700 milijonų vartotojų – rinka. Tai suteikia galimybių Lietuvos verslui aktyviau eksportuoti į Pietų Amerikos valstybes, nes panaikinami muitai ir tarifai 90 procentų produkcijos. Atsiveria daug naujų galimybių ir, tikiuosi, kad Lietuva sugebės jomis pasinaudoti.
– Kaip ir minėjote, bandėte išsiderėti tam tikrus apsaugos mechanizmus bei saugiklius, kurie padėtų mūsų verslui ir ūkininkams. Ar iš verslo atstovų vis dar girdite, kad kažko trūksta ar nepavyko išsiderėti?
– Kaip derybininkai stengėmės padaryti viską kuo geriau. Žemės ūkio ministerija buvo labai aktyvi visose derybų fazėse, nuolat bendravo su ūkininkų bendruomene, siekė suprasti jų problemas. Kai kurie sektoriai, pavyzdžiui, pienininkystė ar mėsos sektorius, buvo ypač jautrūs. Taip pat buvo apsaugotas grūdų sektorius.
Buvo ieškoma galimų sprendimų. Reikia pabrėžti, kad šis susitarimas apima kur kas daugiau nei vien žemės ūkio produktus. Tačiau, man atrodo, buvo labai svarbu suteikti paramą šiam mūsų sektoriui.
– Koks buvo praktinis šio susitarimo interesas?
– Pirmiausia – atsiranda nauja rinka. Žvelgiant iš Lietuvos geopolitinės perspektyvos, tai labai svarbu, nes tokie susitarimai mažina Europos priklausomybę nuo Kinijos. Šiuo metu vyksta daug diskusijų, kaip užkardyti įvairias priklausomybes ir galimybes daryti įtaką Europos Sąjungos šalims bei vidaus rinkai.
Tokie susitarimai atveria naujas bendradarbiavimo galimybes, leidžia intensyvinti prekybą ir iš esmės mažinti priklausomybę nuo didelės Kinijos rinkos.
Tokie susitarimai atveria naujas bendradarbiavimo galimybes, leidžia intensyvinti prekybą ir iš esmės mažinti priklausomybę nuo didelės Kinijos rinkos. Manau, kad šis geopolitinis aspektas mums yra itin svarbus.
– Lietuva Kinijos atžvilgiu pasirinko aiškią, bet gana brangią liniją. Šalies viduje dažnai svarstoma, ar įmanoma bent iš dalies atkurti diplomatinius santykius. Ką matote Briuselyje – ar judama Lietuvos vertybinės pozicijos link, ar vis dėlto siekiama santykius atkurti ir gerinti?
– Manau, kad interesas išlaikyti santykius su Kinija visada egzistavo visos Europos Sąjungos mastu. Tačiau keičiasi suvokimas apie Europos priklausomybę nuo Kinijos. Vis labiau suprantame, kad nereikia nutraukti santykių, tačiau Europa turi ruoštis ir investuoti į diversifikaciją.
Vis labiau suprantame, kad nereikia nutraukti santykių, tačiau Europa turi ruoštis ir investuoti į diversifikaciją.
Lietuva tai darė jau kurį laiką ir dabar tai tapo visos Europos naratyvu bei politika. Praėjusių metų gruodžio 3-ąją Europos Komisija pateikė naujos geoekonominės doktrinos siūlymus, kuriuose numatytos labai konkrečios strateginės kryptys, kaip Europa turėtų mažinti priklausomybę nuo Kinijos ir kaip rūpintis žaliavomis bei ištekliais, tampančiais svarbiu ekonomikos varikliu.
– Kaip Lietuva atrodo Bendrijos viduje ir kaip ji komunikuoja apie savo santykius su Kinija?
– Už mus kalba mūsų pačių patirtis. Puikiai prisimename situaciją, kai prieš keletą metų Kinija taikė ekonominės prievartos priemones prieš Lietuvą. Tai tapo svarbiu impulsu visai Europai sukurti vadinamąjį mechanizmą prieš ekonominę prievartą – kaip atsaką į spaudimą, patirtą Lietuvos.
Esame matomi ir girdimi, mūsų dažnai klausiama apie patirtį, kaip buvo priimami vieni ar kiti sprendimai. Manau, kad tikrai nesame stebėtojai – esame pakankamai aktyvūs dalyviai ir sulaukiame nemažai dėmesio.
– Italijos ministrė pirmininkė neseniai prakalbo apie galimybę svarstyti aukštesnio ar aukščiausio lygmens Europos Sąjungos dialogą su Rusija, netgi apie Europos pasiuntinio paskyrimą. Ar įmanoma, kad tai galėtų įvykti?
– Šiuo metu nėra pagrindo tokiam judėjimui. Europos Sąjungos mastu esame sutarę dėl aiškių sąlygų, kada būtų galima atnaujinti kontaktus su Rusija. Yra priimtas konkretus reikalavimų sąrašas, ką Rusija turi padaryti, kad dialogas, kuris buvo sustabdytas, galėtų būti atnaujintas.
Tai bendras, vienbalsis įsipareigojimas. Jei norėtume keisti šią politiką, reikėtų iš naujo susitarti, o tai nebūtų paprasta. Europos Sąjungos institucijų atstovai – tiek Europos Komisijos pirmininkės, tiek Europos Vadovų Tarybos pirmininko kabinetų vadovai – dalyvauja diskusijose ir susitikimuose, nuolat informuoja valstybes nares, atvyksta į ambasadorių susitikimus ir pristato naujausią informaciją.
Negalėčiau teigti, kad Europos Sąjunga visiškai nėra prie derybų stalo, tačiau ji tikrai nėra artimiausioje derybų pozicijoje.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai