Vadovo aktualijos

Įžvelgsi pirmas - lydės sėkmė

Verslininkas R. Cibauskas sako, kad kartais jaučia per didelį dėmesį. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Bendrovės “Mūsų laikas” valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas yra gana kūrybinga asmenybė. Jis mėgsta savo darbą, o laisvalaikį skiria sportui. Krepšinis, viena iš vaikystės svajonių, užima daug laiko, bet tai tampa vizitine kortele prisistatyti visuomenei. Verslininkas mėgsta skaityti knygas, susijusias su verslu, nueiti į kino teatrą, slidinėti kalnuose bei klausytis reperio Eminemo dainų.

- Kokia Jūsų verslo filosofija?

- Manyčiau, kad geriausia yra tai, kai darai tą darbą, kuris tau patinka. Tuomet ir sekasi.

Aišku, būna ir sunkių momentų, bet jei žmogus daro tai, kas jam patinka, jis yra laimingesnis. Jis kažko ieško, kažko siekia… Manau, kad esu savo vietoj… Kadaise labai norėjau būti sportininkas, bet taip viskas pakrypo, kad tapau verslininku. Tačiau tas darbas man artimas ir jam reikalingas savybes, be abejonių, turiu.

- Kokių pagrindinių taisyklių laikosi geras verslininkas?

- Konkrečiam savo darbe vadovaujuosi viena taisykle: visados darau tai, kuo pats esu įsitikinęs.

Kad versle lydėtų sėkmė, iš anksto turi pamatyti tuos pliusus, kurių dar niekas nemato. Mes, rengdami nekilnojamojo turto projektus, verslo planus tai privalome įžvelgti. Bet šalia sėkmės visada yra rizikos, tik kad pastarosios neišeina pamatuoti.

- Kaip apibūdintumėte vietinį verslą?

- Jei Klaipėdą lygintume su Vilniumi, tai skirtumas yra. Klaipėda pagal žmonių skaičių nėra labai didelis miestas, nors tai uostas, turintis specifinių bruožų. Pačioj pradžioj verslas buvo paremtas pažinčių principu. Bet aš manau, laikai keičiasi ir šis bruožas nyksta. Visi verslininkai irgi keičia mąstymą. Klaipėdoje kyla verslo lygis.

- Ką psichologiškai gali mums duoti NATO ir Europos Sąjungos sutartys?

- Manyčiau, tai padės mums atsikratyti kompleksų, likusių iš ankstesnės santvarkos, kai, nuvažiavę į užsienį, nežinojome kas esą. Dar ir dabar save per daug nuvertiname. Manau, kad lietuviai pagal savo gabumus, pareigingumą daugelį šalių lenkia. Vien todėl, kad kiti labiau savimi pasitiki, mes juos laikome geresniais. Narystė NATO ir ES padės Lietuvai pajusti tikrąją savo vertę.

- Sako, Europos Sąjungoje atsiras didesnės galimybės dirbti. Ar nebus taip, kad išsilavinę žmonės patrauks į kitas šalis laimės ieškoti?

- Manau, kad taip nebus. Netikiu, jog visi vienu metu imtų ir išvažiuotų. Aišku, gali būti kažkoks trumpas laikotarpis, kai žmonės bandys išvykti, bet nereikia iš to daryti tragedijos. Jei ir išvažiuos, tai gal ne visam laikui, parsiveš sukauptą patirtį, naujų žinių, užsienyje būdami tėvams padės. Lietuvai dėl to tik geriau.

- Kaip pasivysime europiečius?

- Tik dirbdami. Jei nieko nedarysi, idėjos pačios savaime nieko neatneš.

- Jei būtų jūsų valia ir galia, kaip tvarkytumėte uostamiestį?

- Ten, kur gyveni, ten labiau ir prisitaikai. Iš pradžių, kai atvažiavau po studijų į Klaipėdą, tai nelabai gerai jaučiausi, turbūt jau vien dėl kitokio oro ir klimato.

Jei būtų mano valia, miesto kūrimąsi pakreipčiau palei upę. Gaila tik, kad ji Klaipėdoj lyg neegzistuoja. Pavyzdžiui, Londone, Paryžiuje miestai susieti su upėmis. Klaipėda turbūt yra pats gražiausias miestas, bet ne architektūra, o žmonėmis. Mes turim tokių puikių renginių, kaip Pilies džiazo festivalis, Jūros šventė, kitokių.

Klaipėda man patinka, bet nežinia, kada gyvenimas gali pasikeisti. Ir su verslu viskas gali pasikeisti – važiuoji ten, kur naudingiau. Mano gyvenimas Lietuvoje – autostrada Klaipėda – Vilnius.

- Ar verta Lietuvoje gaminti?

- Manyčiau, labiau reikėtų orientuotis į prekybą. Mažai šaliai dabar gaminti nėra aktualu, reikia sugebėti parduoti. Štai jaunimas sudaro didžiausius konkursus į vadybos specialybę ir tuo parodo šalies ekonomikos ateitį.

- Kaip versle elgtis su Lietuvos įstatymais?

- Įstatymų reikia laikytis ir reikia mokėti juos skaityti, išnaudoti privalumus. Aišku, įmonės strategui reikia būti pakankamai išprususiam juridine prasme, kad spėtum persiorientuoti keičiantis įstatymams.

- Kaip savo šalį pristatote draugams užsieniečiams, jei tokių yra? Ar jie žino Lietuvą?

- Pasakysiu pavyzdį. Buvome Švedijoje krepšinio čempionate. Iš pradžių, kiek mums teko kalbėtis, apie Lietuvą niekas nežinojo, po savaitės, kad ir su kuo kalbėjom, visi žinojo, kad Lietuva – Europos čempionai. Ta situacija gera tuo, kad apie lietuvius sudaromas geras, tikrovę atitinkantis įspūdis.

- Girdėjau, kad esate linksmas žmogus, trykštantis energija. Kaip pavyksta išlaikyti gerą nuotaiką?

- Žmogus, nors ir geriausio charakterio būdamas, jei dirbs tai, ko nemėgsta, bus paveiktas blogos nuotaikos. O aš darau tai, kas man patinka.

Jeigu žmogus gyvena ir elgiasi kaip aktorius scenoje, tai irgi yra problema. Tuomet jis gyvena ne savo gyvenimą.

Esu dėkingas tėvams, kad jie man leido savarankiškai spręsti, ko noriu. Svarbu pasirinkti mėgstamą specialybę, kad būtum laimingas ir po to nereikėtų viso gyvenimo pradėti iš pradžių.

- Kaip išreiškiate meilę savo šeimai?

- Kaip aš išreiškiu? Gal visko po truputį. Pirmas dalykas, jeigu myliu, tai ta išreiškimo forma gal nėra svarbiausia kiekvieną dieną nešti gėles, dovanas. Aišku, gimtadienių aš niekada nepamirštu. Per Kalėdas Senelis padeda dovanų niekam nematant, dukros kiekvieną kartą jų laukia.

Aš stengiuosi būti dėmesingas, nors žmona sako, kad galėčiau dar labiau pasistengti, bet turbūt negaliu būti idealus. Žmona sako, kad galėčiau daugiau skirti laiko šeimai. Neturiu kokio nors mato meilei išreikšti.

- Ar esate griežtas? Kuo skiriasi Rimantas Cibauskas darbe nuo Rimanto Cibausko šeimoje?

- Šeimoje gal esu labiau demokratiškas. Darbas dažnai reikalauja ryžtingų sprendimų. Aš stengiuosi kuo daugiau išklausyti kitų ir galvoti iki tol, kol nepriimamas sprendimas. Priėmęs sprendimą, nuomonės nekeičiu.

Šeimoje daugiau pasireikšti leidžiu kitiems. Manau, kad ir dukros pasakytų, jog pakankamai demokratiškai ir laisvai jas auklėju.

- Ar mėgstate svaigiuosius gėrimus?

- Negalėčiau sakyti, kad juos mėgstu. Iki aštuoniolikos metų buvau užsibrėžęs tikslą išvis nevartoti svaigalų ir nerūkyti.

Dabar kartais paragauju lengvesnių gėrimų: vyno, martinio, o žiemą, kai labai šalta, kartais išgeriu kokios arbatos su romu, kai slidinėju – karšto vyno. O rūkyti taip ir nepradėjau.

- Ar turite neišsipildžiusių svajonių?

- Turiu neišsipildžiusių svajonių, kurios, mano nuomone, dar išsipildys, bet nenorėčiau jų sakyti. O iš jau niekados turbūt ir neišsipildysiančių, tai, kad norėjau žaisti krepšinį, norėjau žaisti Kauno “Žalgiryje”, Lietuvos rinktinėje. Gal man trūko sėkmės, gal krepšininko ūgio, o vėliau prasidėjo studijos, draugystės, meilės, taip ir liko neįgyvendinta…