– Esate visai neseniai sakęs, kad jei žmogus Lietuvoje laikytųsi gana keistos dietos (valgytų bulves ir užsigertų arbata), tai būtų vienintelis atvejis, kada jis nepajustų infliacijos, bent jau perkant maisto produktus. Kodėl bulvės ir arbata šiuo metu nepajuto infliacijos?

– Na, aš sakyčiau, kad tai nėra kažkokia aksioma, jog taip visada bus. Tiesiog šiuo metu situacija tokia – pavyzdžiui, bulvėms pasikeitė sezonas. Iš senųjų bulvių perėjome prie šviežių, o dažniausiai tai būna kainų pasikeitimas. Šiemet šviežios bulvės atėjo su kiek mažesne kaina, daugiau akcijų, ir kainų stabilizacija prasidėjo anksčiau nei įprastai. Tai tiek apie bulves. Dabar – apie arbatą. Rinkoje yra itin pigių arbatų, kurias siūlo kai kurie didieji prekybos tinklai – vieni turi, kiti neturi. Kai mes skaičiuojame vidurkį, tai, jei pigiausių arbatų laikinai nebūna tam tikrame tinkle, tas vidurkis šiek tiek pakyla. O kai tos prekės vėl atsiranda, vidurkis stabilizuojasi ir grįžta į ankstesnį lygį. Tai daugiau techniniai dalykai. Bendra tendencija vis tiek rodo, kad dauguma maisto produktų brangsta. Ir mūsų stebimi krepšeliai jau šoka į trečiąją infliacijos bangą. Nors gali atrodyti, kad kainos jau aukštos ir kad iš aukštos bazės sunku rodyti didelius procentus, bet šiandien trečioji banga mums rodo: metinė infliacija pigiausiame krepšelyje siekia 17 proc., o prekių ženklų – 11 proc. Tačiau net ir tarp prekių ženklų yra įdomybių. Pavyzdžiui, po pirmosios bangos – po COVID ir karo Ukrainoje – prekinių ženklų produkcija pabrango ir liko tame aukštame lygyje. Nepaisant to, kad žaliavos atpigo, energijos kainos krito, kainos vis tiek liko užfiksuotos aukštai. Tai reiškia, kad prekių ženklų turėtojai uždirbinėjo gerokai daugiau nei įprastai. Ir dabar matome, kad jie bando dar aukščiau tas kainas užfiksuoti.

– Kas per metus labiausiai pabrango? Minėjote 17 proc. – tai gana daug.

– Pavyzdžiui, apie kavą jau daug kalbėta – ji pabrango beveik 80 proc. Pigiausi obuoliai – 71 proc., pigiausias jogurtas – 52 proc., pigiausia virta dešra – beveik 51 proc. Juodasis šokoladas – 48,4 proc., šaldytos jūros lydekos filė – 39 proc., pigiausias šokoladas – 35 proc., saulėgrąžų aliejus – 28 proc., silkė „Zigmas“ – 27,2 proc. Ir galėčiau vardyti ir vardyti. Pieno produktai, mėsos produktai taip pat brangsta – vištiena, fermentinis sūris, kefyras, grietinė. Jei žiūrėsime į prekių ženklus, jie rodo šiek tiek kitokią dinamiką. Pavyzdžiui, pigiausia kava pabrango 79,5 proc., o „Jacobs“ kava, kuri jau buvo pabrangusi anksčiau, šiemet pabrango tik 12,5 proc. Vėlgi, reikia suprasti, kad prekių ženklai svyruoja – vieną savaitę viename prekybos tinkle akcija, kitame – aukšta kaina, o po savaitės viskas apsiverčia. Kadangi pagrindinių tinklų yra gal keturi, tai tos akcijos migruoja iš vieno į kitą. Tai toks gana paprastas paaiškinimas, kas vyksta su prekių ženklų kainodara. O iš atpigusių prekių – dėl sezono pasikeitimo mes papildomai padarėme bulvių kainų reidą visai neseniai, praėjusią savaitę. Pernai šviežių bulvių vidutinė kaina buvo 1,28 Eur, šiemet – 0,65 Eur. Tai patvirtina, kad dauguma prekybos tinklų šiuo metu taiko akcijas šviežioms bulvėms. Retas nori pasirodyti brangesnis šiuo sezono metu. O kalbant apie juodąją arbatą – pernai vidutinė kaina buvo 4,19 Eur už 100 g, o šiemet – 3,50 Eur. Tai – net 35 centų skirtumas. Ir tai ta pigiausios arbatos dalis.

– Ar kažkas iš šių kainų pokyčių jus nustebino? Gal kas neturėjo brangti, bet pabrango?

– Na, nustebinti šiuo metu jau gana sunku. Infliacinius ciklus mes puikiai matome. Gal vienas dalykas, kurį reikia pabrėžti – vadinamoji aukšta bazė. Kai prie 1 euro pridedi 20 centų – tai 20 proc. Bet jei prie 2 eurų – jau tik 10 proc. Mes kažkaip jau buvome pagalvoję, kad dviženklės infliacijos jau nebepamatysime, nes kainos – labai aukštos. Bet, kaip matom – vis dar matome. Ir dar vienas įdomus momentas – mes net kampaniją pavadinome „Lietuva – maža rinka“, bet pas mus veikia globalūs tinklai. Ir pažiūrėjome, kiek kainos skiriasi tose pačiose tinklų grupėse, turinčiose motinines bendroves Vokietijoje ar kitur. Ir matome – kainodara gali skirtis net kartais. Pavyzdžiui, „Raffaello“ saldainiai Lietuvoje kainuoja 4,59 Eur, kai kur net virš 6, o 230 gramų pakuotė – 7–8 Eur. Tuo tarpu Vokietijoje 150 g – 2,99 Eur, 200 g – 3,99 Eur. Čia saldumynai, bet mes pradėjome žiūrėti ir į kitas kategorijas – kosmetiką ir pan. Tai tikrai stebina, kad tokie skirtumai egzistuoja, ypač kai kalbame apie turtingas šalis, tokias kaip Šveicarija, Vokietija, Švedija – jose kainos yra mažesnės negu Lietuvoje, o mūsų pragyvenimo lygis santykinis – kiek galime sau leisti nusipirkti už vidutinį atlyginimą vis dar labai atsilieka. Tai mes tą disbalansą dažnai matome. Reiškia, ne tai, kad verkiame, jog čia brangu, bet jau galime su tam tikru pasididžiavimu sakyti, kad gyvename – bent jau pagal kainas – prabangiau nei Šveicarijoje. Liko tik susitvarkyti pajamų pusę, ir galėsime sakyti, kad esame naujoji Europos Sąjungos Šveicarija.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Vienas iš Žemės ūkio ministerijos siūlymų – sukurti platformą, kurioje vartotojai galėtų lyginti būtiniausių prekių krepšelio kainas skirtingose parduotuvėse. Apie tai kalbėjo Ignas Hofmanas. Kaip vertinate tokios platformos kūrimą? Juk jau yra panašių programėlių. Ar tikrai ministerija turėtų įsitraukti?

– Aš sakyčiau, kad panašių programėlių dar trūksta, nes jose palyginimų dar mažoka. Mes bandome įgyvendinti tokį crowdsourcing’inį sprendimą – kai žmogus pats radęs pasiūlymą galėtų jį iškart pridėti. Galėčiau pasakyti ir keletą „už“, ir keletą „bet“. Mes pasisakome už kuo didesnį skaidrumą, ir čia ministerija galėtų prisidėti ne kurdama programėlę, o įpareigodama prekybininkus viešai skelbti kainas. Užuot parduotuvėse matę bananų akcijas – tai vienur, tai kitur – galėtume žinoti, kokios yra kainos mums aktualiems produktams. Tai būtų didelė pažanga skaidrumo link ir padėtų atsakingai konkuruoti. Galėtume tikrai rinktis. Kalbant apie programėles, kurios lygina ribotą kiekį prekių – jų yra, bet jos dažnai neefektyvios. Pirma, lyginimai daromi pagal neaiškias metodikas, išvedami kažkokie vidurkiai. Antra, aktualumas nukenčia – jei prekybos tinklai daro akcijas kartą per savaitę, o kainos fiksuojamos mėnesio pradžioje, tai jau ir nebeaktualu. Tad pirmiausia mūsų valdžios atstovai turėtų pamąstyti apie kainų skaidrumo įvedimą. O tada – apie agregavimą, patogų palyginimą, apie ką vis kalbame. Tik tada galima pereiti prie analizės, kur tikrosios problemos – ar trūksta konkurencijos, ar smulkusis verslas užspaustas, ar ūkininkai negali realizuoti produkcijos per trumpas tiekimo grandines su mažiau tarpininkų. Kai kur gal net reikėtų galvoti apie kainų reguliavimą ar, tarkim, valstybės įsitraukimą per supirkimus, o paskui – pardavimą rinkoje. Yra įvairių priemonių. Mūsų kaimynai latviai tokius variantus svarstė, o lenkai didžiuojasi efektyviai veikiančia konkurencijos taryba. Ji prižiūri ne tik maisto rinką, bet ir paslaugų sritis, reguliuoja teisiškai. Pas juos geras konkurencijos balansas. Yra tiek supermarketų, tiek hypermarketų, bet labai stipriai dirba ir „discountiniai“ tinklai. Tarp „Biedronka“, „Lidl“, „Netto“, „Dino“ ir kitų vyksta tikra konkurencija. Be to, yra balansas tarp smulkaus ir tinklinio verslo. Smulkieji jaučiasi saugiai, prekyba gerai išvystyta – atsidarei ir nėra taip, kad užsidarei po dienos.

– O kalbant apie kainas – maisto taryba posėdžiauja jau beveik pusmetį. Kaip vertinate jų darbą?

– Kaip matom, skaičiai nesikeičia, tik blogėja. Pagrindinis jų KPI turėtų būti ne susitikimų skaičius, ne kiek žmonių prisitraukė, interviu davė ar idėjų iškėlė. Tik klausimas, ar kainos keičiasi į gerąją pusę? Ir dar vienas KPI – kaip mūsų kainos atrodo palyginus su kaimynais, ar artėjame bent jau prie Vokietijos? Šiandien negalėčiau net dvejeto parašyti. Nulis. Jokio poveikio, jokių efektyvių sprendimų nesimato. Metai praėjo – laikas antram kursui arba keisti „studentą“.

Ilgainiui tai gali nuvesti prie situacijos, kur būsime – nežinau, kaip čia tiksliai pasakyti – tarsi Šveicarija pagal kainas, bet Kinija pagal darbo jėgos kainą. Skamba gal ir nelabai gražiai, bet tokia asociacija gali virsti realybe.

– Ar jums aiški tos tarybos esmė?

– Aš nuo pradžių žiūrėjau skeptiškai. Vieni sakė, kad jie tik kalbės apie kainas, kiti – kad tik stebės. Mes sakėme, kad turėsime dar vieną stebėtojų klubą, kuris stebės ir stebėsis – „oi, kaip čia blogai“. O Lietuvai reikia organo, kuris spręstų problemą. Kainos per aukštos pagal mūsų pragyvenimo lygį ir tai kerta per daugelį sričių. Ir per biudžetą, kai reikia išlaikyti medikus, ugniagesius ir kelti jiems atlyginimus, nes kitaip neišgyvens. Pastovi spiralė: pakyla išmokos – gamintojai galvoja, kaip tai pasiimti. Ir mes iš šios spiralės neišlipsime, kol nebus sutvarkytas kainų „dugnas“. Kai bus adekvačios kainos, tada atlyginimų augimas leis žmonėms daugiau įpirkti – ir tai jau investicija į gerovę, kvalifikaciją, kultūrą ir pan. Tai štai, iš esmės tai kerta ir per kitą sritį. Jeigu norime būti moderni ekonomika, turime turėti resursų – kitaip tariant, galimybių kelti savo kvalifikaciją. Bet jei žmonėms nelieka lėšų, arba lieka tik tiek, kad apmokėti komunalines paslaugas, mokesčius ir nusipirkti šiek tiek maisto, tai apie kokį kvalifikacijos kėlimą galime kalbėti, kai tam tiesiog nėra išteklių? Ilgainiui tai gali nuvesti prie situacijos, kur būsime – nežinau, kaip čia tiksliai pasakyti – tarsi Šveicarija pagal kainas, bet Kinija pagal darbo jėgos kainą. Skamba gal ir nelabai gražiai, bet tokia asociacija gali virsti realybe.

– Grįžtant dar prie kainų kasdienybėje – norėčiau užsiminti apie degalus. Ar tiesa, kad tranzitu važiuojantiems sunkvežimiams Lietuvoje jau nebeapsimoka jų piltis?

– Situacija dviprasmiška. Mes ją kartkartėmis stebime. Jei degalus piltis didžiuosiuose tinkluose – tikrai neapsimoka, geriau tai daryti Lenkijoje. Tačiau kai kuriose mažose degalinėse, kur kainų skirtumas siekia 5 centus ar 5 proc., kartais galime ir konkuruoti. Didžiausia problema – turbūt su dyzeliu, kur dar prisideda PVM, akcizai ir kiti mokesčiai. Didieji vežėjai ar logistikos įmonės paskaičiavo – jiems apsimoka pilti užsienyje. Ir čia matome dar vieną problemą – mūsų valstybėje, prieš priimant sprendimus, neanalizuojama jų tikroji įtaka. Nėra ekonominių paskaičiavimų, nėra analizės. Ir net po sprendimo priėmimo nėra atgalinio vertinimo – kokį poveikį tai turėjo, ar jis neigiamas, ar teigiamas, ar reikia koreguoti. Šiuo metu abu šie procesai – tiek sprendimų priėmimas be analizės, tiek negrįžtamasis vertinimas – yra ignoruojami, o tai kelia didelę žalą.

– Kalbant apie kitus mokesčius, kurie keičiasi ar yra naujai įvedami – kaip jums atrodo, ar daug lietuviai sumokės cukraus mokesčio?

– Visų pirma, reikia apsispręsti – ar mes šį mokestį įvedame dėl sveikatos, kad atsirastų daugiau alternatyvių produktų su mažiau cukraus, ar tiesiog norime papildyti biudžetą? Jeigu tikslas būtų sveikata – būtų siekiama, kad atsirastų daugiau natūralių produktų, kad būtų siūlomos mažesnio cukraus alternatyvos, kad žmonės rinktųsi sveikiau. Gal net mažesnėmis kainomis, kad tai būtų patrauklu. Tačiau šiandien akivaizdu, kad einama antruoju keliu – sveikatai dėmesio neskiriama, apie ją nekomunikuojama, o sprendimai priimami tik tam, kad daugiau surinktume. Nei gamintojai, nei prekybininkai neskatinami ieškoti alternatyvų ar siūlyti sveikesnių produktų už mažesnę kainą. Tai ir yra viena iš pagrindinių problemų. O kalbant apie tai, kiek tas mokestis duos – lenkų pavyzdys rodo, kad pas juos, įvedus tokį mokestį, produkcija tiesiog pabrango. Esminių pokyčių – nei mitybos, nei sveikatos srityje – neįvyko. Tiesiog surinkta daugiau pinigų. Ar sumažės sergančių cukriniu diabetu? Niekas to nerinko, neanalizavo.

– Tai juk buvo vienas pagrindinių argumentų, kai šis mokestis buvo diskutuojamas Seime.

– Čia turėtų būti tikslas. Bet čia kaip ir su kitais mokesčiais – pasakoma, kad jie įvedami dėl gynybos ar kitų tikslų, o vėliau paaiškėja, kad tai buvo tik pretekstas. Tiesiog reikia pinigų. Toks elgesys psichologiškai kerta per žmones – jei jie nemato prasmės, jei jų veiksmas nėra įprasminamas, tai pasidaro beprasmiška. O beprasmius veiksmus žmonės linkę atidėti, ignoruoti ar net priešintis jiems. Todėl komunikacija apie tikslus, net ir kalbant apie mokesčius, yra labai svarbi.