– Kad ir kaip beskaičiuotume, 2050 metai jau yra arčiau nei 2000-ieji. Nuo jų nugyvenome daugiau nei 25 metus. 2000 metus pasitikome su šiokia tokia baime, bet ar pajutome, kokius pasiekimus turime šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus? Kaip prisimenate tą slenkstį?

– 2000 metų laukėme su tam tikru nerimu – buvo daug klausimų, ar po sausio 1 dienos veiks kompiuteriai. Nerimas pasirodė nepagrįstas, tačiau 2025 metais matome kitą tendenciją: kompiuteriai iš tiesų pradeda konkuruoti su žmonėmis. Tad šiandien nerimauti turėtume ne dėl jų veikimo, o dėl savęs – ar jie mūsų nenukonkuruos, neišstums iš darbo rinkos ir kitų sričių?

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet grįžtant 25 metus atgal – kokie jūsų asmeniniai prisiminimai?

– Ekonomine prasme tai buvo pozityvių lūkesčių metai. Lietuva kaip tik gavo pakvietimą stoti į ES ir NATO, laukėme sugrįžimo į Europos šalių bendruomenę. Gyvenome gana skurdžiai, vyravo didelė atskirtis, šešėlinė ekonomika, kriminalai, bet viltis ir šviesa tunelio gale buvo labai ryški. Žmonės gyveno su viltimi, kad įstoję į ES gyvensime gal ne taip kaip Skandinavijoje, bet bent jau kaip vokiečiai – tikrai.

– Dar vienas lūžis įvyko po 2008–2009 metų krizės?

– Taip – tai buvo stiprus, šaltas dušas. Gal net ne dušas, o visas kibiras šalto vandens. Lūkesčiai subliuško, kilo masinė emigracija, nusivylimas buvo didžiulis. Vis dėlto sugebėjome rasti jėgų savyje – po kelerių metų diržų veržimosi laikotarpio, apie kurį iki šiol sklinda legendos ir pasakojimai, atėjome į tvaraus ir spartaus ekonomikos augimo etapą.

Retas tikėjosi, kad Lietuva taip sparčiai ir kryptingai priartės prie ES vidurkių – kai kur net juos aplenks.

– Antrasis dešimtmetis buvo be galo spartus – tiek ekonomikos, tiek NT, tiek galimybių prasme. Ar susimąstėte, kiek visko įvyko ir kaip toli per dešimtmetį nuėjome?

– Įvyko, sakyčiau, mini stebuklas. Retas tikėjosi, kad Lietuva taip sparčiai ir kryptingai priartės prie ES vidurkių – kai kur net juos aplenks. Ypač tai mato emigrantai, grįžtantys atostogų – jie suvokia, kad Lietuva tapo pažangi valstybė. Nesame tarp pirmaujančių, bet ir nebesame gale – vis labiau taikomės į ES vidurį.

– Paskutinis penkmetis, nuo 2020 metų, – lyg amerikietiški kalneliai. Tačiau, žvelgiant atgal, vis tiek judame pirmyn.

– Didžiausias skirtumas nuo 2008–2009 metų krizės yra tas, kad šiandien Lietuvos ekonomiką palaiko savas kapitalas, savos idėjos. Turime „vienaragių“ – įmonių, kurios pasiekia milijardines apyvartas savo jėgomis. Užsienio kapitalui šiek tiek atsitraukus ar investuojant ne taip entuziastingai, matome, kaip vietiniai investuotojai užpildo jų vietą. Esame įžengę į brandesnę lygą – iš LKL perėjome į Eurolygą.

Tikrai galime daug pasiekti patys. Palyginus su kaimynais – lietuviai daug investuoja į Latviją, Lenkiją, Vakarų Europos šalis. Tai naujas etapas – kai nebebūsime priklausomi nuo užsienio investicijų ar paramos. Patys galime palaikyti savo ekonomiką ir net žengti į priekį, nepaisant neapibrėžtos situacijos ir „kalnelių“.

– Prasidėjo antrasis 25-metis iki 2050 metų. Ko tikitės? Ar nebus taip, kad po tokio didelio pokyčių laikotarpio judėsime lėčiau ir patirsime nusivylimą?

– Nusivylimas gali ateiti ne tiek dėl vidinio atvėsimo, kiek dėl išorinių grėsmių. Šiuo metu jos Lietuvai – didžiausios. Istorija rodo, kad kai kylame ir turtingėjame, dažnai ištinka nelaimės – dažniausiai karai. Reikia tikėtis, kad per artimiausius 25 metus jų išvengsime. Jei taip, Lietuva turi potencialo augti toliau. Energetika, investicijos, vietinis kapitalas – visa tai turėtų duoti vaisių.