KAUPIMAS PENSIJAI – PRIEVARTA AR BŪTINYBĖ?

Praėjusio amžiaus viduryje Lietuvoje didžiausia rizika mirti kildavo dar kūdikystėje – 1953 m. neišgyvendavo kas dešimtas kūdikis. Praėjus 70 metų, tokia rizika mažesnė nei 0,5 proc., o vidutinė gyvenimo trukmė siekia beveik 76 metus ir yra linkusi toliau didėti.

Aiški tendencija

Panašios tendencijos vyrauja daugelyje pasaulio šalių – tobulėjanti medicina, švarus vanduo ir tinkamas maistas ilgina vidutinę gyvenimo trukmę. Vakcinos leidžia išvengti ilgai kankinusių infekcinių ligų protrūkių – tymų, difterijos, kokliušo.

Antra vertus, gimstamumas kasmet mažėja – gimusių vaikų skaičius, tenkantis 1 000 gyventojų šiuo metu siekia septynis vaikus ir per pastaruosius 30 metų sumažėjo beveik du kartus. Abi šios tendencijos – ilgesnė gyvenimo trukmė ir mažesnis gimstamumas – formuoja pokytį gyventojų struktūroje. Kasmet vis mažesnė jaunų asmenų dalis ir vis didesnė tų, kurie sulaukia pensinio amžiaus.

Vadinasi, mažesnė dalis dirbančiųjų turi išlaikyti vis didesnę dalį pensinio amžiaus gyventojų, kurie tikisi oriai gyventi senatvėje. Šiuo metu pakeitimo norma (skirtumas tarp buvusio atlyginimo ir gaunamos pensijos) siekia kiek mažiau nei 50 proc. Vis dėlto, visuomenei senstant, pakeitimo norma, tikėtina, mažės.

Svarbu: senstant visuomenei, orių pensijų užtikrinimas turėtų būti ne tik valstybės, bet ir pačių gyventojų tikslas. / E. Šemioto nuotr.

Priemonė oriai senatvei

Lietuvoje svarbiausia pensijų dalis yra klasikinė einamojo finansavimo sistema (angl. pay-as-you-go), dar vadinama pirmąja pakopa, kurioje pensijos finansuojamos iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų. Kitaip sakant, dirbdami ir mokėdami mokesčius, turime mokėti pensijas savo tėvams ar seneliams. Norėdami didesnių pensijų, turime didinti dirbančiųjų skaičių Lietuvoje, kelti mokesčius dabartiniams dirbantiems asmenims arba skolintis. Natūralu, kad, visuomenei senstant, pakeitimo normą išlaikyti tampa vis sunkiau, nes sistema didele dalimi priklauso nuo demografinės padėties.

Suprantant šios sistemos trūkumus ir keičiantis demografinei struktūrai, 2004 m. įvyko pensijų reforma, kuria pristatyta antroji pensijų pakopa. Kitaip nei kai kuriose Vakarų valstybėse, Lietuvoje kaupti antroje pakopoje neprivaloma. Tiesa, dalyviai į kaupimo sistemą įtraukiami automatiškai, bet per pirmąjį pusmetį jie gali kaupimo atsisakyti. Antros pensijų pakopos tikslas yra diversifikuoti pajamas senatvėje užsitikrinant jas iš kelių šaltinių. Valstybė, norėdama suteikti daugiau galimybių užsitikrinti orią senatvę, sudaro sąlygas ir prisidėdama įmoka iš biudžeto skatina sukaupti sau papildomai pensijai antroje pakopoje.

Nusprendusiems kaupti antroje pakopoje iš jos pasitraukti ir atgauti sukauptas pajamas kol kas nėra galimybės. Lietuvos banko duomenimis, antroje pensijų pakopoje dalyvauja daugiau nei 1,4 mln. gyventojų, o šios pakopos pensijų fonduose sukaupta apie 8 mlrd. eurų. Tai sudaro apie dešimtadalį viso šalies BVP (palyginkime: EBPO šalių vidurkis siekia beveik 90 proc. BVP).

Tobulame pasaulyje antros ir trečios pakopų nereikėtų. Gyventojai, būdami darbingo amžiaus, savarankiškai kauptų lėšas senatvei, investuotų, o išėję į pensiją galėtų šias santaupas naudoti. Realybė yra kiek kitokia, o savarankiškai kaupti ir investuoti lėšas didelei daliai gyventojų – vis dar nelengva užduotis. Nors ir matome augantį skaičių investuojančių gyventojų, gerokai atsiliekame nuo ES šalių. Pavyzdžiui, Lietuvoje į akcijų ir kitų finansinių priemonių fondus investuoja mažiau nei 3 proc. namų ūkių, o euro zonos vidurkis siekia beveik 13 proc.

Nusprendusiems kaupti antroje pakopoje iš jos pasitraukti ir atgauti sukauptas pajamas kol kas nėra galimybės.

Rūpintis patiems

Didelė dalis Vakarų Europos valstybių antros ir trečios pensijų pakopas pristatė gerokai anksčiau nei Lietuva. Pavyzdžiui, Vokietijoje ji pristatyta dar 1974 m., Prancūzijoje – 1947 m. Taigi dabartiniai pensininkai tose šalyse papildomai senatvei kaupė visą savo darbingo amžiaus laikotarpį. Nenuostabu, kad Lietuva, kurios pensijų reforma įvyko 2004 m., antroje pakopoje sukaupta išmokų suma atsilieka nuo šių valstybių.

Galima išgirsti istorijų, kai dabar į pensiją išėję gyventojai prie valstybės mokamos pensijos iš antros pakopos prisideda vos kelias dešimtis eurų. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad dabartiniai pensininkai antroje pakopoje kaupė dažnai tik nedidelę dalį savo darbingo amžiaus laikotarpio (iki 20 metų) ir tam skyrė nedidelę dalį savo pajamų, o pensijai iš pirmosios pensijų pakopos užsidirbo per 35–40 metų, t. y. praktiškai dvigubai ilgesnį laiko tarpą.

Senstant visuomenei, orių pensijų užtikrinimas turėtų būti ne tik valstybės, bet ir pačių gyventojų tikslas. Pensijų dydžiu prie Vakarų valstybių priartėsime tik tuomet, kai savarankiškai sukauptos sumos dydžiu galėsime lygiuotis, pavyzdžiui, su danais, kurių pensijų fonduose sukaupta suma siekia beveik 200 proc. BVP. Vadinasi, kalbėdami apie tikslą pensijų dydžiais lygiuotis į šias šalis, turime nepamiršti, kad didelę dalį tos pensijos gyventojai patys atsineša iš pensijų fondų.