Ką vaikai jau žino apie pinigus ir kaip tėvai gali padėti ugdyti tinkamus finansinius įpročius, plačiau pakomentavo Lietuvos „Junior achievement“ vadovė Andželika Rusteikienė.

– Kokio amžiaus vaikai pradeda domėtis finansais?

– Tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikai apie finansinį raštingumą pradeda galvoti netgi nuo trijų metų, nes jie susiduria su pirmais dalykais kai mes jiems perkame prekes ar paslaugas namuose, kai jie turi mainytis žaislais vieni su kitais.

Sistemiškai su finansiniu raštingumu galime pradėti darbuotis nuo pradinių klasių. Iš tiesų, 6–7 metų vaikui yra labai įdomu, iš kur tėveliai uždirba pinigus, kaip tuos pinigėlius leidžia, kas yra biudžetas, kodėl kartais neužtenka pinigėlių kas savaitę nusipirkti LEGO.

Pradinukus ugdome keturiose srityse: kad jie suprastų, kas yra pajamos, išlaidos ir kaip atsiranda pelnas, kad reikia taupyti ir kaip tai daryti, tuomet mokesčiai – kas tai ir kodėl juos mokame ir, kad susipažintų su finansine sistema – kas yra bankai, kredito unijos.

RF123 nuotr.

– Kokios dažniausios klaidingos nuostatos ar mitai apie pinigus, kuriuos pastebite tarp vaikų?

– Klasikinis atvejis – kai vaikai neatskiria, kad mokesčiai mokami ne tik už paslaugas, kaip šildymas, bet yra mokesčiai, kuriuos mokame valstybei. Antra, matome, kad vaikai žino, kad galima pinigėlius uždirbti ir išleisti, bet kai jiems reikia paskaičiuoti, kiek kainuoja prekė arba kiek pinigų jie turi, kokia grąža liko nusipirkus prekę – jie to dar nemoka.

Mes labai mažai leidžiame vaikams spręsti, ką daryti su pinigais. Mokykloje maitinimą nuperkame, maistą namuose nuperkame, rūbus nuperkame – neduodame vaikams patiems pinigų. O būtent per praktiką jie gali pradėti skaičiuoti grąžą, pajamas, išlaidas.

– Ar pastebite skirtumų tarp vaikų, kurie gauna kišenpinigius ir tų, kurie jų negauna?

– Drąsiai duokite vaikams savaitės, vėliau net mėnesio ar net ketvirčio pinigėlius, kad jie galėtų juos patys planuoti. Matome didžiulį pokytį – šiandien vis daugiau pradinių klasių mokytojų Lietuvoje mokosi ir ugdo vaikus finansinio raštingumo. Matome aiškų skirtumą tarp mokyklų, kuriose tokios temos yra nuo pirmos iki ketvirtos klasės – ten vaikai į klausimus atsako dvigubai geriau nei tose mokyklose, kur finansinio ugdymo nėra.

Tai susiję ir su amžiaus tarpsniu – kai vaikai įžengia į paauglystę, juos jau mokome biudžeto sudarymo, finansinių tikslų nusistatymo, investavimo pradžiamokslio ir verslumo – kaip kurti tai, kas jiems patinka. Tie vaikai, kurie nuo pradinių klasių mokėsi apie pajamas, išlaidas, mokesčius – jau turi teisingą suvokimą, kaip ir kodėl reikia taupyti, kaip sudaryti biudžetą. 5–8 klasėje jie drąsiai gali nusistatyti finansinį tikslą, pavyzdžiui, noriu telefono po metų, tai ką turiu daryti šiandien, kad susitaupyčiau reikiamą sumą. Noriu investuoti, tad pasisodinu tėvelius ir paprašau, kad man atidarytų sąskaitą ir jau gali pradėti kaupti mažomis sumomis.

Tuo tarpu ten, kur vaikai neturi tokio ugdymo, matome, kad jie žino, kas yra biudžetas, žino, kad tėvai jį sudaro, bet nežino, kaip jį valdyti. Jie neatskiria skirtingų pajamų šaltinių, kad pinigai gali būti iš darbo, iš investicijų ar iš santaupų. Vaikai nemoka sudaryti išlaidų kategorijų kad, pavyzdžiui, leidžiame pinigus maistui, rūbams, namų priežiūrai ir pan.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokias didžiausias klaidas daro tėvai, mokydami vaikus apie pinigus?

– Galvoju, tai ateina iš didelės meilės ir noro apsaugoti vaiką. Kartais tėvai daro meškos paslaugą – mes žinome, kad biudžetas egzistuoja, bet per mažai apie jį kalbame su vaikais. Vaikai dažnai nežino, kad ir prekės kainą sudaro mokesčiai. Kaip tėvai, turėtume leisti vaikams priimti finansinius sprendimus. Duokime vaikui 10 eurų per savaitę – tegul išleidžia pirmą, antrą, trečią savaitę, net jeigu tai bus 30 kartų. Tai santykinai maži pinigai, bet labai svarbi patirtis.

Tėvams reikia kantrybės. Kaip ir mokytojai – jie neišugdo per vieną dieną, tam reikia metų. Jeigu mes, kaip tėvai, kasdien įtrauktume vaiką į išlaidų planavimą, lūžis įvyktų. Ypač paaugliai – jie labai bijo priimti finansinius sprendimus, nes neturi patirties namuose ir nežino, ką daryti su pinigais.