PO JUODO DARBO EMIGRACIJOJE – SĖKMINGAS VERSLAS GIMTINĖJE

Kai tėvynės trauka stipresnė už sėkmingai besiklostantį gyvenimą svetur, telieka laimės pasagą nusikalti gimtinėje. Būtent tokį sprendimą prieš kelerius metus priėmė 33 metų Mindaugas Maciulevičius, mobiliųjų ūkininkų turgelių sumanytojas.

Kai tėvynės trauka stipresnė už sėkmingai besiklostantį gyvenimą svetur, telieka laimės pasagą nusikalti gimtinėje. Būtent tokį sprendimą prieš kelerius metus priėmė 33 metų Mindaugas Maciulevičius, mobiliųjų ūkininkų turgelių sumanytojas. Dabar tokie turgeliai per metus generuoja 3 mln. litų apyvartą.

Kooperatyvo "Lietuviško ūkio kokybė" vadovas kaunietis M. Maciulevičius įsitikinęs, kad mobiliųjų ūkininkų turgelių sėkmę lėmė ne tik dėmesys ūkininkų produktų kokybei, bet ir optimizmo dozė. Juk pradėjus visiškai naują veiklą reikėjo kantrybės įtikinti valstybines institucijas keisti įvairius prekybos reglamentus.

Emigranto duona apkarto

M.Maciulevičius emigracijoje pragyveno 9 metus, ten aktyviai dalyvavo išeivijos bendruomenės veikloje, buvo įkūręs Airijos lietuvių verslo asociaciją. Į Airiją jis išvyko baigęs Kauno technologijos universitetą ir trumpai padirbėjęs  vadybininku, degalinės operatoriumi. "Airijoje kaip ir visiems iš pradžių teko paragauti juodo darbo – dirbau metalo apdirbimo gamykloje, paskui perėjau į reklamos verslą", – pasakojo M.Maciulevičius.

Jis turėjo nedidelę įmonę, kuri teikė reklamos paslaugas per viešose vietose įrengtus ekranus. Tai nebuvo didelis verslas, bet pragyventi uždarbio visiškai pakako.

Daugelis tuo būtų džiaugęsi ir svetimoje šalyje toliau leidę šaknis, bet M.Maciulevičius su drauge, būsima žmona, jautė nenumaldomą tėvynės ilgesį. "Visgi sava gamta, gimtinėje likę giminės turi didelę reikšmę, todėl visada žinojome, kad grįšime", – sakė vyras.

Grįžo tik su idėjomis

Lietuvoje M.Maciulevičiui teko viską pradėti nuo nulio. "Buvo 2008 m., atidariau gėlių parduotuvę, bet prasidėjo ekonominė krizė ir teko bankrutuoti", – skėstelėjo rankomis M.Maciulevičius.

Visgi vyras per daug nenusiminė, nes jau turėjo kitą idėją. "Airijoje žavėjo galimybė nusipirkti įvairių maisto prekių iš nedidelių ūkių. O Lietuvos  parduotuvėse tuomet dominavo pramoninė produkcija, kaimiškų prekių galėjai gauti nebent iš giminių kaimuose", – kalbėjo pašnekovas. Turguose tikrųjų ūkininkų irgi beveik nebuvo, prekiautojai tiesiog perparduodavo atvežtinę produkciją.

Dar gyvavo ir vadinamoji patvorinė, nelegali, prekyba, kai į daugiabučių kiemus ūkininkai atveždavo savo produkcijos. "Norėjosi sudaryti sąlygas ūkininkams prekiauti oriai ir legaliai, o vartotojams – įsigyti sveiko kaimiško maisto", – teigė M.Maciulevičius.

Keitė net eismo taisykles

Idėją į miestą vežti ūkininkų produktus M.Maciulevičiui padėjo įgyvendinti Žemės ūkio rūmai. Su jų užnugariu buvo lengviau varstyti įvairų įstaigų duris, kalbėtis su žemdirbiais. "Paprasta nebuvo, nes teko įtikinėti ūkininkus, kad jiems perspektyvu vežti į miestą savo produktus", – prisimena M.Maciulevičius.

Reikėjo ne tik įkalbėti ūkininkus, bet ir pakeisti nemažai prekybą maisto produktais reglamentuojančių įstatymų. Prieš kelerius metus galiojo labai griežti fabrikams pritaikyti reikalavimai, kurie nedideliam ūkiui buvo neįkandami.

M.Maciulevičius tarėsi ir su Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, Visuomenės sveikatos centru. "Netgi teko koreguoti eismo taisykles, kad prekiautojai mobiliuosiuose turgeliuose galėtų statyti automobilius ant šaligatvių. Tačiau viską darėme nusiteikę geranoriškai, tardamiesi, diskutuodami, tad sulaukėme supratimo, palankaus požiūrio", – džiaugėsi M.Maciulevičius.

Vis kitoje vietoje

Tokių mobiliųjų turgelių kaip Lietuvoje niekur kitur pasaulyje nėra. Užsienyje ūkininkai turi kitų savo produktų realizavimo būdų: tai specialios parduotuvėlės, nuolatinės turgelių vietos. Pas mus pavieniams žemdirbiams tai įgyvendinti būtų sudėtinga. "Sumanėme visiškai naują būdą – nesirinkome vienintelės vietos, kur nuolat būtų vykusi prekyba, bet pagal grafiką skirtinguose Kauno ir Vilniaus mikrorajonuose skelbiame prekybos valandas. Taip ūkininkas turi laiko gamybai, o pirkėjas renkasi jam patogų prekybos tašką", – aiškino M.Maciulevičius.

Pasirinktas ir demokratiškas verslo valdymo modelis – kooperacija. Kooperatyve kiekvienas turintis pajų savininkas turi vieną balsą, o tai reiškia, kad svarbi kiekvieno nario nuomonė, nėra jokių stambių ir smulkių akcininkų. Dabar kooperatyve – 12 narių. Kooperatyvo administracijoje darbuojasi septyni specialistai.

Pasak M.Maciulevičiaus, kooperatyvui priklausantys ūkininkai neturi išskirtinių sąlygų. Jie prekiauja kaip ir kiti žemdirbiai, dirbantys pagal sutartis su kooperatyvu. Kiekvienas ūkininkas už prekybos dieną mobiliajame turgelyje susimoka 5 litų mokestį kooperatyvo administravimo išlaidoms padengti ir 15 litų savivaldybei už leidimą prekiauti. Per metus mobilieji turgeliai Kauno biudžetą praturtina maždaug 100 tūkst. litų. Mobiliųjų turgelių metinė apyvarta vidutiniškai siekia 3 mln. litų.

Paiso kokybės

M.Maciulevičius pabrėžia, kad mobiliųjų turgelių sėkmę nulėmė didelis pirkėjų palaikymas. "Pirmuosiuose turgeliuose, kai dar prekiavo nedaug gamintojų, nusidriekdavo eilės. Pamenu, sostinėje dvi močiutės kibo viena kitai į atlapus dėl paskutinio likusio sūrio", – šypsojosi vyras.

Nuo 10 ūkininkų, kurie ryžosi pradėti prekiauti turgeliuose, dabar savo gaminius siūlo apie 250 žemdirbių. Tad prekių užtenka jau visiems.

"Labai griežtai žiūrime kokybės, nes tai ir yra pagrindinė mūsų sėkmės priežastis. Mobiliuosiuose turgeliuose prekiauti gali tik ūkininkai ir vien savo užauginta produkcija. Prieš tai jiems reikia pateikti ūkio pažymėjimą, pasėlių deklaraciją ir kitus dokumentus", – aiškino M.Maciulevičius.

Akylai stebima, kad ir jau prekiaujantys žemdirbiai nepradėtų piktnaudžiauti. Keli tokie gudraujantys ūkininkai bandė supirkinėti kolegų gėrybes ir pardavinėti jas kaip savas. Jie jau pašalinti iš kooperatyvo. "Lankomės turgeliuose prekiaujančių ūkininkų ūkiuose, matome, kas ką augina, bet nesame ir prievaizdai – kontroliniai apsilankymai pirmiausiai turi būti naudingi ūkininkams, todėl jų ūkiuose dalijamės patirtimi, teikiame konsultacijas", – tvirtino M.Maciulevičius.

Prekiaudami ūkininkai dėvi specialius chalatus su obuolio ženklu, kuris yra kooperatyvo simbolis ir jau tapo vertingu prekės ženklu. "Juo norime išsiskirti iš daugybės ūkininkų turgų. Tai nėra tik noras užsidirbti – tai lietuviško ūkio populiarinimas ir nauji kokybės standartai – savo ženklo ant bet ko nedėsime", – M.Maciulevičius nusiteikęs išlaikyti kokybę.

Žengia į prekybos tinklus

Kooperatyvo nariai ieško ir kitokių plėtros galimybių. Matydami didelę kaimiškų gaminių ir užaugintų gėrybių paklausą bando žengti ir į didelius prekybos tinklus. Šešiose didžiausiose "Maximose" jau veikia kooperatyvo skyriai "Linkėjimai iš kaimo", kur savo produktus tiekia turgeliuose populiarumo sulaukę ūkininkai. "Nemažai žmonių neturi laiko eiti į turgelius, todėl jie gali bet kada rasti mūsų ženklu pažymėtos ūkininkų produkcijos parduotuvėse", – kalbėjo M.Maciulevičius. Ateityje tokių skyrių parduotuvėse planuojama steigti ir daugiau.

Daugeliui ūkininkų mobilieji turgeliai yra savotiškas verslo inkubatorius. Pabandę pardavinėti nedidelius kiekius savo gaminių ir pajutę didelę paklausą, kai kurie žemdirbiai ryžtasi plėsti gamybą, imti paskolas, teikti paraiškas gauti paramą ir ieškoti papildomų realizacijos būdų.