LIE­TU­VOS ATO­TRŪKIS NUO VA­KARŲ MAŽĖJA: KOKIŲ TOLESNIŲ VEIKSMŲ IMTIS?

Didė­jan­tys at­ly­gi­ni­mai ir jų au­gi­mui ne­pri­lygs­tan­ti inf­lia­ci­ja lėmė šalies artė­jimą prie Va­karų vals­ty­bių pra­gy­ve­ni­mo ly­gio. Nors atotrūkis iš­lie­ka di­de­lis, sta­tis­ti­ka fik­suo­ja reikš­mingą pro­gresą nuo įsto­ji­mo į ES me­to iki šių dienų.

Pa­jamų au­gi­mas vir­ši­ja inf­lia­ciją

„At­si­me­nu, kai prie­š ke­le­rius me­tus iki įsto­jant į ES bu­vo at­va­žiavę ko­le­gos iš Jung­tinės Ka­ra­lystės. Dirb­da­mi visiškai pa­pras­tus dar­bus jie už­dirb­da­vo apie 2 tūkst. svarų – pa­gal tuo­me­tinį kursą, jų at­ly­gi­ni­mai siekė 14 tūkst. litų (apie 4 054 eu­rus). Tais lai­kais vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas Lietuvo­je siekė 800 litų (apie 231 eurą), tuo me­tu 2 tūkst. litų (apie 579 eu­rus) būda­vo la­bai ge­ras at­ly­gi­ni­mas, o 4 tūkst. litų (apie 1 158 eu­rus) gau­da­vo tik va­do­vai“, – pasako­jo ban­ko „Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas Žygiman­tas Mau­ri­cas.

2004 m., kai Lie­tu­va įsto­jo į ES, vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, at­skai­čia­vus mo­kes­čius, siekė 240 eurų. Per pen­kio­li­ka metų jis dau­giau kaip tri­gu­bai išau­go – šian­dien, kaip ro­do sta­tis­ti­ka, vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis į ran­kas sie­kia 817,8 eu­ro, neats­kai­čia­vus mo­kes­čių – 1 289 eu­rus.

Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus, anot eko­no­mis­to, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis Lie­tu­vo­je au­ga, ir ganė­ti­nai spar­čiai. Tai pa­tvir­ti­na sta­tis­ti­ka: per šį lai­ko­tarpį dar­bo užmokes­tis į ran­kas au­go vi­du­ti­niš­kai 9 pro­c. per me­tus, o kainų ly­gis – 2,5 proc. Tai­gi, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus per­ka­mo­ji ga­lia kas­met pa­didė­da­vo 5,5 pro­c. Pa­na­šias ten­den­ci­jas, pa­sak pa­šne­ko­vo, at­spin­di ir BVP au­gi­mas.

Toks at­ly­gi­nimų didė­ji­mo tem­pas, kaip pa­stebė­jo Ž.Mau­ri­cas, leid­žia Lie­tu­vai vy­tis Va­karų Eu­ro­pos vals­ty­bes ir tei­gia­mai iš­sis­kir­ti ES kon­teks­te. Ten dar­bo už­mo­kes­čio į ran­kas au­gi­mas siekė vi­du­ti­niš­kai apie 2 pro­c. Ki­ta ver­tus, bendras dar­bo už­mo­kes­čio ly­gis Lie­tu­vo­je vis dar yra vie­nas ma­žiau­sių vi­so­je eu­ro zo­no­je.

Šiuo me­tu, anot eko­no­mis­to, Lie­tu­va pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio dydį len­kia tik Lat­viją (ant­ras ma­žiau­sias at­ly­gi­ni­mas), Bul­ga­riją, Ru­mu­niją, Veng­riją, Kroa­tiją.

„De­ja, vi­sos ki­tos ša­lys pa­gal dar­bo už­mo­kes­čio dydį yra aukš­tesnė­se pozicijose ir Lie­tu­vos at­ly­gi­nimų dy­dis nuo vi­dur­kio eu­ro zo­no­je ski­ria­si be­veik 3 kar­tus“, – sakė „Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas.

Nors pra­ra­ja tarp at­ly­gi­nimų dyd­žio ES ir Lie­tu­vo­je dar mil­ži­niš­ka, il­ga­metė statis­ti­ka by­lo­ja apie reikš­min­gus po­ky­čius tei­gia­ma link­me.

„Pa­vyzd­žiui, kai įsto­jo­me į ES, dar­bo už­mo­kes­čio į ran­kas skir­tu­mas tarp Lietuvos ir Vo­kie­ti­jos siekė 8 kar­tus, da­bar – šiek tiek dau­giau nei 3 kar­tus. Su Jung­ti­ne Ka­ra­lys­te skir­tu­mas siekė 10 kartų, da­bar – apie 3 kar­tus. Pa­ly­gin­ti su Slovė­ni­ja, skir­tu­mas bu­vo 3 kar­tai, da­bar – 1,5 kar­to. Grai­ki­jo­je 2004 m. vidutinis at­ly­gi­ni­mas į ran­kas bu­vo 5,5 kar­to di­des­nis nei Lie­tu­vo­je, o da­bar – tik 1,5 kar­to. Tai­gi, pro­gre­sas yra aki­vaiz­dus – mes ve­jamės tiek ki­tas Cent­ri­nes, Rytų Eu­ro­pos ša­lis, tiek Va­ka­rus, nors skir­tu­mai dar iš­lie­ka di­de­li“, – kons­ta­ta­vo Ž.Mau­ri­cas.

Au­ga kar­tu su ES nau­jokė­mis

Nors Lie­tu­va pa­gal at­ly­gi­nimų dyd­žius ve­ja­si ki­tas ES ša­lis, ta­čiau ar pragyvenimo ly­giu ji taip pat artė­ja prie va­ka­rie­tiškų vals­ty­bių?

Ž.Mau­ri­co tei­gi­mu, kal­bant apie per­kamąją ga­lią, ypač inf­lia­ci­jos di­na­miką, reikia išs­kir­ti ke­letą etapų.

„Pir­mas eta­pas – po įsto­ji­mo į ES iki 2007–2008 m.; tuo­met pa­si­žymė­jo­me spar­čiu pa­jamų au­gi­mu, ta­čiau ir kai­nos la­bai smar­kiai didė­jo. Krizės lai­ko­tar­piu taip pat šiek tiek vi­jomės ki­tas ša­lis ir pa­ja­mo­mis, ir kai­no­mis, ta­čiau 2008–2012 m. iš esmės bu­vo stag­na­ci­ja. Ir tik nuo 2013–2014 m. au­gi­mas pa­spartė­jo, nes inf­lia­ci­ja, ypač pra­ėju­siais me­tais, bu­vo ganė­ti­nai men­ka – vos šiek tiek vir­ši­jo ES vi­durkį, o pa­jamų au­gi­mas siekė be­veik dvi­ženk­lius skai­čius – pa­ja­mos augo be­veik 10 pro­c. per me­tus“, – pa­sa­ko­jo eko­no­mis­tas.

Tai­gi, 2004 m. no­mi­na­lus dar­bo už­mo­kes­čio skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Vokietijos bu­vo 8 kar­tai, o pa­gal per­kamąją ga­lią – šiek tiek ma­žiau nei 4 kar­tai. Da­bar no­mi­na­lus skir­tu­mas yra kiek di­des­nis nei 3 kar­tai, o pa­gal per­kamąją ga­lią – 2 kar­tai.

Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­to (LLRI) vy­riau­sio­ji eks­pertė Indrė Ge­nytė-Pikčienė pa­stebė­jo, kad ver­ti­nant per­kamąją ga­lią vis dar jau­čia­ma ryš­ki takosky­ra tarp ES naujųjų na­rių ir sen­bu­vių. Ta­čiau ES na­rystė, struktū­rinė para­ma ir bend­ros pre­kių, pa­slaugų ir ka­pi­ta­lo rin­kos su­tei­kia­mos ga­li­mybės leid­žia nau­joms Cent­rinės Rytų Eu­ro­pos narėms spar­čiai vy­tis ES vi­durkį.

„Gy­ven­tojų per­ka­ma­jai ga­liai įtaką da­ro jų pa­jamų, t.y. dar­bo už­mo­kes­čio, augimas bei inf­lia­ci­jos ten­den­ci­jos ša­ly­je. Ka­dan­gi ES nau­jo­kių at­ly­gi­nimų palygi­na­mo­ji bazė ne­di­delė, natū­ra­lu, kad jo­se fik­suo­tas ge­ro­kai spar­tes­nis algų au­gi­mas“, – sakė pa­šne­kovė.

Jos tei­gi­mu, per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus rea­lios al­gos, t.y. at­me­tus infliaci­jos po­veikį, spar­čiau­siai au­go Ru­mu­ni­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Veng­ri­jo­je, Latvijoje, Lie­tu­vo­je, Es­ti­jo­je, šiek tiek san­tūriau – Slo­va­ki­jo­je, Slovė­ni­jo­je, Čekijo­je ir Len­ki­jo­je. Per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus rea­lios al­gos vidutiniškai neau­go ar­ba au­go tik la­bai ne­žy­miai Kroa­ti­jo­je, ku­rio­je ilgą laiką eko­no­minę plėtrą ri­bo­jo struktū­rinės pro­ble­mos, taip pat Kip­re, Is­pa­ni­jo­je, Suomi­jo­je, Ita­li­jo­je ir Bel­gi­jo­je.

„Pas­ta­ruo­sius pen­ketą metų mak­roe­ko­no­minė ap­lin­ka bu­vo pa­lan­ki ūkio augimui, tad ša­ly­se, ku­rios at­ro­do sėkmin­gai kon­ku­ren­cin­gu­mo rei­tin­guo­se ir ku­rio­se nėra struktū­ri­nių bar­jerų, dar­bo už­mo­kes­tis ir var­to­tojų per­ka­mo­ji ga­lia ki­lo. Iš­sis­ki­ria jau­no­sios ES narės, ku­rios sten­gia­si su­kur­ti lanks­čias ir pa­lan­kias sąly­gas vers­lui, kad galėtų pri­trauk­ti kuo dau­giau tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­cijų. Nei­gia­mai iš­sis­ki­ria va­di­na­mo­sios pe­ri­fe­rinės ša­lys (Ita­li­ja, Is­pa­ni­ja, Grai­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja) bei Prancū­zi­ja, ku­rio­se eko­no­mi­kos ne­kon­ku­ren­cin­gos, dar­bo sąnau­dos aukš­tos, bet pro­duk­ty­vu­mas že­mas, daug struktū­ri­nių pro­blemų (dide­li mo­kes­čiai, vald­žios sek­to­riaus sko­la ir t.t.), nee­fek­ty­vi dar­bo rin­ka, ekono­mi­nės plėtros po­ten­cia­las la­bai ri­bo­tas – tai ne­leid­žia spar­čiau mažė­ti nedar­bui ir kil­ti at­ly­gi­ni­mams“, – pa­sa­ko­jo I.Ge­nytė-Pik­čienė.

Svar­biau – pi­nigų kie­kis

„Lu­mi­nor“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas Ž.Mau­ri­cas įsi­ti­kinęs, kad svar­biau yra ne per­ka­mo­ji ga­lia, o no­mi­na­lus pi­nigų kie­kis. Mat kuo žmo­gus dau­giau už­dir­ba, tuo di­desnę fi­nan­sinę laisvę tu­ri. O fi­nan­sinė laisvė, pa­šne­ko­vo ma­ny­mu, yra labai svar­bi – ne­tgi būti­na – bend­ros laisvės su­de­da­mo­ji da­lis.

Tai, kad žmonės Lie­tu­vo­je gy­ve­na ge­riau, eko­no­mis­tas sakė pa­ste­bin­tis ir iš gyven­tojų nuo­taikų.

„La­bai ge­ras pa­vyz­dys yra tai, kad dar prie­š pen­ke­rius me­tus, kai atei­da­vo rugsė­jis, at­šal­da­vo orai, pa­si­pil­da­vo straips­niai apie šil­dy­mo se­zoną, o da­bar kol kas ne­ma­čiau nė vie­no to­kio – ma­čiau tik straipsnį apie pi­gias ke­lio­nes į Tur­kiją, – juokė­si Ž.Mau­ri­cas. – Žvel­giant ap­skri­tai, pa­slaugų kai­nos ky­la žy­miai spar­čiau nei iš­lai­dos prekėms, taip pat ir ko­mu­na­linėms pa­slau­goms. Tad, jei žmonės ne­la­bai iš­lai­dau­ja pa­slau­goms, pa­vyzd­žiui, nei­na į res­to­ra­nus, ka­vi­nes, ne­si­nau­do­ja ki­to­mis pa­slau­go­mis, jų per­ka­mo­sios ga­lios au­gi­mas yra ganė­ti­nai ge­rai jun­ta­mas. Kal­bant apie inf­lia­ciją, išim­tis yra mais­to pro­duk­tai, ku­rių kai­nos au­go ganė­ti­nai spar­čiai ir tai ke­lia ne­rimą. Bet jei namų ūkis yra pa­siekęs tam tikrą pa­jamų lygį ir mais­tui iš­leid­žia san­ty­ki­nai ne­di­delę dalį iš­laidų, jis tik­rai ga­li ir pa­si­tau­py­ti, ir tu­ri lanks­tu­mo.“

Rem­da­ma­sis sa­vo skai­čia­vi­mu, eko­no­mis­tas taip pat pa­stebė­jo, kad Lie­tu­vo­je, pa­ly­gin­ti su ES, pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus la­bai didė­jo ir vi­du­ri­nė klasė.

Rei­kia to­les­nių veiksmų

Ž.Mau­ri­cas su­ti­ko, kad per­ka­mo­sios ga­lios au­gi­mas nėra vien sa­vai­mi­nio ekono­mi­kos au­gi­mo iš­da­va. Anot jo, itin di­delį sti­mulą davė Lie­tu­vos na­rystė eu­ro zo­no­je ir ES, taip pat ganė­ti­nai ge­ra viešųjų fi­nansų būklė, bend­ras makroe­ko­no­mi­nis sta­bi­lu­mas. Tai pa­de­da pri­trauk­ti už­sie­nio in­ves­tuo­tojų, ku­rie ska­ti­na dar­bo už­mo­kes­čio au­gimą.

„Tik įstoję į ES mes turė­jo­me mil­ži­nišką pra­na­šumą dar­bo jėgos sąnaudų prasme – net ir so­lidų at­ly­gi­nimą už­dir­ban­tis lie­tu­vis už­dirb­da­vo ma­žiau nei mini­malų at­ly­gi­nimą gau­nan­tis vo­kie­tis. Tie­sa, mes vi­sa apim­ti­mi to sa­vo privalu­mo neiš­nau­do­jo­me, nes ša­ly­je dar bu­vo la­bai nea­pibrėž­ta makroekonominė, po­li­tinė, tei­sinė, mo­kes­tinė ap­lin­ka, ne­turė­jo­me eu­ro. Ki­lo ir ko­rup­ci­jos klau­simų, ap­skri­tai ša­lis bu­vo be­si­vys­tan­ti. Tik pa­sta­rie­ji 5–7 me­tai yra tas lai­kas, kai mes vi­siš­kai iš­nau­do­ja­me na­rystės ES pri­va­lu­mus. Atitinkamai ir au­gi­mas daž­niau­siai yra tva­rus. Dar­bo už­mo­kes­čio au­gimą skatina atei­nan­čios in­ves­ti­ci­jos, ypač už­sie­nio ka­pi­ta­lo bend­ro­vių, ku­rios mo­ka, mūsų aki­mis žiū­rint, ganė­ti­nai so­lid­žius dar­bo už­mo­kes­čius“, – sakė Ž.Mauricas.

Po­li­ti­kams, anot Ž.Mau­ri­co, gerą žodį ga­li­ma tar­ti už tai, kad jie „bent jau nesuga­di­no vi­so šio pro­ce­so“.

Tie­sa, I.Ge­nytė-Pik­čienė pa­stebė­jo, kad vald­žios ini­cia­ty­vos pa­sta­ruo­ju me­tu pri­si­de­da prie at­ly­gi­nimų ki­li­mo. Anot jos, dėl mo­kes­tinės re­for­mos su­mažė­jo mo­kes­tinė naš­ta su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sioms pa­ja­moms ir tai esą lei­do mėgau­tis at­ly­gi­ni­mo į ran­kas au­gi­mu ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­tie­siems ir žemes­nei vi­du­ri­nei kla­sei.

„Taip pat bu­vo ke­lia­mi at­ly­gi­ni­mai vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Šie­met jų au­gi­mas gero­kai lenkė ša­lies vi­durkį. Tai da­ry­ti svar­bu, nes ilgą laiką prie­š tai vie­šo­jo sek­to­riaus al­gos au­go ge­ro­kai lėčiau, o tai pra­sti­na po­zi­ci­jas į šį sek­to­rių pritraukiant kva­li­fi­kuotų spe­cia­listų. Ta­čiau svar­bu už­tik­rin­ti, kad iš­lai­dos ne­būtų lie­ja­mos į rėtį – ne­re­for­muo­tas vie­ša­sis sek­to­rius kol kas ir yra tas rėtis, kur nema­žai lėšų pa­nau­do­ja­ma nee­fek­ty­viai ar išš­vais­to­ma. Būti­na šią pro­blemą spręsti, kad ver­tiems spe­cia­lis­tams galė­tu­me už­tik­rin­ti kon­ku­ren­cin­gas al­gas, nes da­bar­tinė si­tua­ci­ja nėra tva­ri: pa­sta­ruo­sius ke­letą metų kilę vie­šo­jo sektoriaus at­ly­gi­ni­mai iš­ti­kus sunk­me­čiui ga­li ge­ro­kai pra­ras­ti pa­greitį“, – kalbėjo LLRI vy­riau­sio­ji eks­pertė.

Pak­laus­tas, ko­kie to­les­ni žings­niai rei­ka­lin­gi, Ž.Mau­ri­cas sakė, kad būti­ni la­bai ak­tyvūs Vy­riau­sybės veiks­mai au­gi­mui pa­lai­ky­ti, nes „že­mai ka­ban­tys vai­siai yra nu­skin­ti“. Esą ša­lis dar yra to­kio ly­gio, kad su­stojęs au­gi­mas lemtų žmo­nių nu­si­vy­limą ir galbūt vėl išaugtų emig­ra­ci­ja.

Pir­ma, anot eko­no­mis­to, Lie­tu­vai rei­kia daug pa­stangų pri­trauk­ti in­ves­tuo­to­jus, ypač į re­gio­nus, kol juo­se dar esa­ma šio­kio to­kio gy­vy­bin­gu­mo. „Vis dar iš savival­dy­bių va­dovų, merų ten­ka iš­girs­ti, kad jie in­ves­tuo­to­jus priimtų, ta­čiau nėra vietų. Įsi­vaiz­duo­ki­te – vie­tos Lie­tu­vo­je trūksta! – juokė­si eko­no­mis­tas. – Ar­ba in­ves­tuo­tojų ne­no­ri­ma priim­ti, nes jie ne­va nuo vie­ti­nio vers­lo dar­buo­to­jus nu­vi­lios. Tai rim­ti jų ar­gu­men­tai – aš neiš­si­gal­vo­ju.“

Be to, Ž.Mau­ri­co ma­ny­mu, Lie­tu­vai trūksta stra­te­ginės vi­zi­jos. „Esa­me už­leidę pir­mau­jan­čias po­zi­ci­jas Lat­vi­jai oro trans­por­to sri­ty­je. Dėl to kas­met prarandame iki 1 mlrd. eurų – ga­li­ma sa­ky­ti, tie­siog ati­duo­da­me juos Lat­vi­jai, nes ji tu­ri di­desnį oro uostą. Taip pat svar­bi miestų pla­na­vi­mo stra­te­gi­ja, nes, au­gant gy­ven­tojų pa­ja­moms, jų ir gy­ve­ni­mo ko­kybės po­rei­kis au­ga – neuž­ten­ka tik pa­val­gy­ti ir dirb­ti. Rei­kia inf­rast­ruktū­ros, spor­to aikš­te­lių, vaikų dar­že­lių, mokyklų“, – pa­brėžė eko­no­mis­tas.