Virto tik politiniu šūkiu
„Imsimės aktyvesnės politikos kainų klausimu, siekdami įvertinti itin spartaus kainų (ypač maisto kainų) didėjimo reiškinį: skatinsime profesionalią kainų stebėseną, plėtosime kainodaros skaidrumo analizę“, – rašoma devynioliktosios Vyriausybės programoje. Šis sakinys dar rinkimų metu stebuklingu būdu virto kažkokiu miglotu pažadu sureguliuoti kainas, t. y. jas sumažinti, kad maistas ir toliau netaptų, kaip dabar sakoma, prabangos preke.
Būtent šiai Vyriausybės nuostatai įgyvendinti buvo įsteigta visuomeniniais pagrindais veikianti Maisto taryba, kaip patariamoji institucija, kurios tikslas – skatinti darnią ir tvarią maisto sistemą Lietuvoje.
„Maisto taryba teiks siūlymų, kurie prisidės prie didesnio rinkos skaidrumo ir didesnio vartotojų pasitikėjimo. Labai svarbu ieškoti priemonių teisingam kainų paskirstymui maisto grandinėje, kad būtų pasiekta rinkos dalyvių interesų pusiausvyra – visi jos dalyviai pagrįstai gautų priklausantį pelną“, – po pirmojo Maisto tarybos posėdžio buvo rašoma informaciniame pranešime, vėl akcentuojant vartotojus.
Dabar, kai taryba dirba jau pusmetį, ima aiškėti absoliučiai kiti jos tikslai, nieko bendro neturintys su kainų mažinimu. Tai tiesiog maisto produktų kainos analizė, akcentuojant gamintojus, perdirbėjus ir prekybininkus. Vartotojų interesų čia nėra. Tik kam tada reikia kviestis ir trukdyti net 27 sričių specialistus, aptariant iš esmės vidinius tik kelias grandis liečiančius reikalus?
Brangimo anatomija
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Kauno rajono skyriaus pirmininkas Mindaugas Maciulevičius yra ir žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas, taip pat – Maisto tarybos narys. „Mano atstovavimas labai keistas, nes kalbu ir už ūkininkus, ir už perdirbėjus, ir už prekybininkus, – sako M. Maciulevičius. – Man labai gerai žinoma maisto grandinė ir kiekvienoje jos dalyje esantys iššūkiai. Ką mes veikiame Maisto taryboje? Sakyčiau, kol kas ši taryba ieško savęs, kol kas tik apžvelgiame kainų struktūrą, jų pasiskirstymą. Kitame posėdyje jau turėtume aptarti faktorius, darančius įtaką kainų augimui. Jų yra gana daug. Pavyzdžiui, per daug ambicingi reikalavimai pakuotėms, kad būtent tokio, o ne kitokio laipsnio perdirbimo pakuotės turi būti. Tai didina pakuočių mokestį ir turi įtakos galutinei produktų kainai. Kiekvienas reikalavimas prisideda prie brangimo. Žvelgiant į pavienius atvejus, atrodo, tai daro nedidelę įtaką kainai, bet kai susideda dešimt tokių reikalavimų, kaina nori nenori pakyla.“
Pasak M. Maciulevičiaus, reikėtų kalbėti ir apie per didelį akcizą degalams. Dabar jau ir pati Vyriausybė kalba, kad galbūt jis padidintas per daug ambicingai. Tai irgi padidina galutinę produkto kainą, nes juk visos prekės yra transportuojamos, brangsta visa logistika. „Dar – kelių mokestis. Tiesa, dabar lyg jau yra įstatymiškai priimta išlyga žemės ūkio technikai, vežančiai produktus realizuoti, turėtų būti taikomos didelės lengvatos. Kol kas dar nežinome, kokio dydžio bus tas mokestis, be lengvatų logistika brangs dešimtį ar daugiau kartų, tai įsivaizduokite, kokią įtaką tai turės galutinei produktų kainai, – sako M. Maciulevičius. – Kiekvienas naujas reikalavimas didina kaštus. Štai priimami kokie nors pertekliniai gyvūnų gerovės reikalavimai, didinantys gamintojų, perdirbėjų ar prekybininkų administracinę naštą, – ir vėl tai turi įtakos kainai.“
Maisto taryba yra suformuota Žemės ūkio ministerijos sudėtyje, todėl neišvengiamai atsiranda interesų konfliktas.
Kauno rajono ūkininkų vadovas primena pavyzdį su šviežia žuvimi: „Jau primiršome laikus, kai parduotuvėje galėjome įsigyti gyvų karpių. Tuometė Vyriausybė patyrė didelį gyvūnų mylėtojų visuomenininkų spaudimą ir prekybos gyvais karpiais buvo atsisakyta. Kas atsitiko? Karpiai pabrango, nes jie dabar prekybai pristatomi apdoroti, tai didina savikainą, o ir ant prekystalio šios žuvies sumažėjo, nes kaina lėmė mažesnį vartojimą. Kas iš to, kad medikai ragina valgyti kuo daugiau žuvies? Mes darome priešingai – kad tik mažiau vartotų.“ Pasak pašnekovo, juk buvo galima diskutuoti – gal padaryti didesnius akvariumus, gal mažiau žuvų vienu metu laikyti, gal viduje augalų, primenančių natūralią aplinką, pasodinti, kad žuvys turėtų geras sąlygas, tačiau buvo priimtas drastiškas sprendimas gyvų žuvų prekybos vietose atsisakyti.
Pasak M. Maciulevičiaus, panašiai atsitiko ir su kiaušiniais. „Tai nebuvo ES reikalavimas, mes patys nusprendėme, kad prekiausime tik laisvai laikomų vištų kiaušiniais, – sako LŪS Kauno rajono skyriaus vadovas. – Sutinku, jeigu žvelgsime tik iš gyvūnų apsaugos pozicijų, tai sveikintina. Tačiau negalima to daryti staiga, reikia bent kokių penkerių metų pereinamojo laikotarpio. Ūkiams pakeisti vištų auginimo technologiją per naktį neįmanoma, reikia planuoti investicijas, nes reikia laikytis naujų reikalavimų – praplėsti vištų auginimo patalpas, apskaičiuojant kvadratūrą vienam paukščiui, o tai kapitaliniai infrastruktūriniai įdėjimai, padidėja visi kaštai, nes reikia šildyti daugiau patalpų. Kiaušiniai automatiškai pabrangsta. Tačiau kitiems, importuotiems kiaušiniams, šio reikalavimo netaikome. Vadinasi, atvežtiniai kiaušiniai visada bus pigesni nei lietuviški, o tai jau savo šalies verslo žlugdymas.“
Kas turi įtakos kainai
M. Maciulevičiaus manymu, Maisto taryba kaip tik ir būtų ta vieta, kur būtų galima saugiau, nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo, aptarti įstatymus, naujas tvarkas, kurios gali turėti įtakos maisto brangimui. Viską apsvarstyti iš vartotojo pozicijos, ar jam bus priimtina, jei dėl vieno ar kito sprendimo pasikeis kaina. „Aišku, svarbus klausimas yra sąžiningas pasiskirstymas tarp maisto grandinės dalyvių. Akivaizdžiai matyti, kad prekybininkų antkainiai kai kuriems produktams yra labai maži, pavyzdžiui, žalios mėsos, o kai kurių, tarkim, pieno produktų, yra labai dideli, – sako M. Maciulevičius. – Kodėl taip yra, Maisto taryboje atsakymo neradome. Galima tik spėti, kad tai dėl iš kaimynų atvežamos produkcijos. Jie ateina į rinką kartais dirbtinai sumažindami kainas, todėl lietuviška produkcija atrodo neproporcingai brangi. Situacija galėtų pasikeisti, jeigu rinkoje atsirastų daugiau tiek stambesnių, tiek smulkesnių perdirbėjų, tada konkurencija savaime sureguliuotų rinką. Ūkininkai galėtų įkurti daugiau savo kooperatyvų, kuriuose užsiimtų ir perdirbimu. Iš to laimėtų visi, taip pat ir vartotojai.“
Keista situacija, pasak M. Maciulevičiaus, yra dėl grikių, kurių kainos vidurkis yra apie 5 eurai už 1 kg, tačiau ūkininkui tenka vos 1 euras, panašiai tiek – ir perdirbėjui, o visa kita – prekybininkams, nors šie aiškina, kad grikiai dažniausiai parduodami per akcijas, tad jų dalis taip pat maža. Štai Maisto taryba ir atkreipia dėmesį į tokias situacijas.
Galima pareguliuoti
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius sako, kad pieno gamintojai kontaktą turi tik su perdirbėjais, tad jų dalis priklauso nuo žaliavos supirkimo kainos. Ji nedidelė. „Manau, supirkimo kainos mažos dėl to, kad jie turi monopolį. Pieno gamintojų mažėja, tačiau jų vis tiek dar yra 8,5 tūkst., – sako LPGA vadovas, – o pieno perdirbimo gamyklos yra tik penkios. Mūsų nuomone, tai monopolis.“
Kad galutinis produktas atsidurtų parduotuvės lentynose, susijusios trys grandys: gamintojai, perdirbėjai ir prekybininkai. Mėsos gamintojai dažniausiai bendrauja tiesiai su prekybininkai, daliai mėsos perdirbėjų nereikia. LPGA nuomone, visas pieno produktų kainos grandis reikėtų reguliuoti Pieno įstatymu. „Suprantu, kad yra rinkos ekonomika, tačiau yra daugiau sričių, kur kaina reguliuojama, – sako E. Bičius. – Tai ir dujų kaina, ilgai buvo reguliuojamos telefoninio ryšio kainos. Maisto produktų kainos specialiais įstatymais šiek tiek reguliuojamos Ispanijoje, Prancūzijoje.“
Dėl pieno supirkimo yra sudėtinga situacija dar ir dėl to, kad, pamelžus karves, pieno ilgai nepalaikysi. Tai ne grūdai, kad galėtum laukti geresnių kainų. Net ir ne mėsa, kai dar gali kažkiek padelsti. Pieną kiekvieną dieną turi parduoti, tai jautrus pardavimui produktas. „Pieno gamintojai apskritai labai pesimistiškai nusiteikę pieno supirkimo kainų atžvilgiu, jie nemano, kad kas nors tas kainas sureguliuos, – nusivylęs ir LPGA direktorius. – Tačiau kitose šalyse sureguliuojama.“
LPGA yra ir Europos pieno gamintojų asociacijos narė, tad, padedant buvusiam europarlamentarui Broniui Ropei, buvo bandoma vienytis viso Senojo žemyno šalims ir pasiekti kainų reguliavimą europiniu mastu. Tačiau šiuo metu tarp Lietuvos europarlamentarų neliko nė vieno, kuris domėtųsi žemės ūkiu.
E. Bičiui apmaudu, jog kartais sakoma, kad Lietuva turi per daug pieno, nes 50 proc. eksportuoja. „Tačiau eksportuojami pieno produktai, ne pienas, o žaliavos jiems labai dažnai atsivežame iš Latvijos ir Estijos. Lietuva pasigamina tik trečdalį reikalingos žaliavos. Mūsų rinką dažniau užpildo atvežtiniai lenkiški produktai. Lenkų ūkininkams supirkėjai moka daugiau, bet atvežti perdirbti produktai pas mus kainuoja pigiau. Argi tai nėra kažkokie rinkos manipuliavimai? – klausia E. Bičius. – Ar niekas neturėtų tirti, kodėl yra tokia situacija?“
Iš to, kas iki šiol vyko posėdžiuose, nėra nieko kito, tik noras, kad prekybininkai dirbtų veltui.
Pieno supirkimo kainos Lietuvoje labai svyruoja, nors kitur Europoje kainos gana stabilios. Kitur Europoje ir galutinių produktų kainos stabiliai žemesnės. Vis dėlto daugiausia viską lemia masto ekonomika.
Lengvatos – ne visiems
Ar ką nors pakeistų lengvatinis pridėtinės vertės mokestis (PVM) maisto produktams? Anot M. Maciulevičiaus, mažesnis PVM galėtų būti išskirtinai lietuviškiems kokybiškiems produktams. Jeigu valstybės politika ragina auginti sveikesnę, natūralesnę produkciją, naudojant kuo mažiau chemijos arba mažiau kenksmingos, brangesnės, tai pakeliame ir produkcijos savikainą, vadinasi, produktai yra sveikesni, bet brangesni. Logiška būtų reikalauti, kad natūralesniems, šviežesniems, sveikesniems, ekologiškiems produktams, tiems, kurie žymimi Nacionalinės kokybės ar tiesiog Kokybės ženklais, būtų sumažintas PVM, bet ne visiems, juk puikiai žinome, kokios kokybės daržovės, vaisiai kartais įvežami į Lietuvą, tai kam jiems dar mažinti PVM? Tuomet padidėtų lietuviškų produktų perkamumas ir įperkamumas.
Galėtų inicijuoti įstatymus
Vis dėlto, žiūrėk, kaip nori, tačiau kas iš tos Maisto tarybos paprastam vartotojui, jeigu ji sprendžia daugiau vidinius maisto grandinės klausimus? Palyginti kainas prekybos centruose gali kiekvienas pirkėjas savarankiškai, juolab kad veikia tokios elektroninės kainų palyginimo platformos kaip pricer.lt, produktukainos.lt, kaimasinamus.lt ir dar kelios siauresnės. Tam juk nereikia 27 narių tarybos, kuri dirba jau pusmetį, tačiau dėl to kainos nesumažėjo, priešingai – buvo priimta įstatymų (tarkim, vadinamasis cukraus mokestis), dar pašokdinsiančių gaiviųjų gėrimų kainas. Pasak M. Maciulevičiaus, Maisto taryba – vieta, kur tie dalyviai gali kalbėti apie įtakos kainai faktorius ir kažką padaryti, kad kainos toliau nekiltų. Reguliuoti kainų, žinoma, negalima. Galbūt politikai tikrai pasinaudojo situacija ir dėl Maisto tarybos suteikė žmonėms per daug vilčių. „Ne politikai reguliuoja kainas, bet politikai gali persvarstyti sprendimus, turėjusius įtakos kainoms, – sako M. Maciulevičius. – Tarybos reikalas paakinti valdžią. Ji kol kas tokia nėra, nes dabar, atrodo, susirenkama labiau pasiginčyti, vieni kitus pasmerkti, net kibti į atlapus, neieškant racionalių išeičių. Maisto taryba turėtų suformuluoti priežastis, kurios lėmė kainų augimą, ir, kreipdamasi į Žemės ūkio ministeriją, inicijuoti įstatymų pataisas.“
Problema – pajamos, ne kainos
Rūta Vainienė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė, Maisto tarybos narė, sako nelabai suprantanti šio visuomeniniais pagrindais sukurto darinio priežasties. „Pastarajame posėdyje paprašiau žemės ūkio ministro įvardyti šios tarybos tikslus, – pasakoja R. Vainienė. – Jis pasakė, kad tikslas – teisingas kainų pasiskirstymas grandinėje ir mažesnės kainos vartotojams. Tačiau iš to, kas iki šiol vyko posėdžiuose, nėra nieko kito, tik noras, kad prekybininkai dirbtų veltui. Kad jie brangiai mokėtų tiekėjams, pigiai parduotų vartotojams, įdarbintų šimtą tūkstančių žmonių... Tačiau taip nebūna. Po pastarojo posėdžio labai rimtai svarstau, ar yra būtinybė ten dalyvauti, nes taryba sukurta tendencingai, nesigilinant viskuo kaltinti prekybininkus.“
Prekybininko dalis kainoje, pasak R. Vainienės, yra tik nuo 1 iki 3 proc., tai yra pelno marža. „Visas vadinamasis antkainis per prekybininkus iškeliauja tranzitu daugiausia darbuotojams. Jų yra nemažai, o kaip žinome, minimalus atlyginimas nuolat kyla, – aiškina R. Vainienė. – Prisideda energetikos sąnaudos, transportavimas, patalpų nuoma ir kitos sąnaudos.“
Vis dėlto, kaip išgyventi, kaip nusipirkti maisto žmogui, gaunančiam mažą pensiją arba minimalų uždarbį? „Problema yra ne kainos, kurios yra rinkos veiklos rezultatas, o mažos žmonių pajamos. Tačiau pajamų didinimas nėra prekybininkų užduotis, – sako prekybos įmonių asociacijos direktorė. – Ne prekybininkai turi sutvarkyti sistemą taip, kad žmonės dirbtų ir užsidirbtų, kad negyventų iš pašalpų, nedarbo išmokų. Nedarbo išmokos dabar konkuruoja su atlyginimu.“
Tai, kad žmonės pigesnių maisto produktų vis dar važiuoja į Lenkiją, sako R. Vainienė, lemia kaimyninėje šalyje maisto produktams taikomas lengvatinis 5 proc. PVM. Palyginti su Lietuva, skirtumas siekia 16 proc. Suveikia ir valiutos kursas ir pačių produktų kokybė – ji kartais būna prastesnė nei lietuviškų produktų. Prekybininkai automatiškai pritaiko PVM, kurį matome kiekviename apsipirkimo kvite.
Bijok mažų pajamų
Lietuvos verslo konfederacijos atstovas Maisto taryboje ekonomistas Marius Dubnikovas sako, kad šiai tarybai pristatyta statistika, kurios skaičiai rodo, kad Lietuvoje dėl viršpelnio nėra kokių nors anomalijų. „Kainų reguliavimo taip pat nėra ir nebus, – užtikrino M. Dubnikovas. – Jeigu pradėtume reguliuoti kainas atviroje ekonomikoje, paprasčiausiai neliktų prekių, nes niekas jų neparduotų. Teigiamas Maisto tarybos posėdžių rezultatas – pasitikrinti, kokia yra reali situacija, supažindinti visuomenę su kainų struktūra, kas kiek grandinėje uždirba. Tačiau, manau, pirmiausia patiems tarybos nariams reikia suprasti, kas, kiek ir kodėl kainuoja.“
M. Dubnikovas mano, kad, jau formuojant Maisto tarybą, į ją buvo sudėta perteklinių lūkesčių, nes pradžioje taip ir buvo sakoma: įsteigsime Maisto tarybą ir reguliuosime kainas. Visuomenė tai suvokė kaip pažadą, kuris politikams tam tikru metu davė pranašumų. „Maisto taryba yra suformuota Žemės ūkio ministerijos sudėtyje, todėl neišvengiamai atsiranda interesų konfliktas – ūkininkai per tarybą nori gauti papildomų galių, gerų kainų, – sako M. Dubnikovas. – Tačiau jeigu ūkininkai pasididins savo dalį, prekės dar pabrangs, nes kitos grandys savo dalies nesusimažins.“
Pienininkų problemą ekonomistas M. Dubnikovas mato kaip masto ekonomikos išdavą. Smulkieji turėtų susikooperuoti, nes pavieniai smulkieji niekada negaus gerų kainų.
Mūsų valstybė nuolat akcentuoja, kad Lietuva turėtų gręžtis į Italijos, Ispanijos pavyzdį, kur kiekvienas kaimas turi savo mažas ūkininkų parduotuvėles, kuriose nedaug, bet šviežios ir kokybiškos produkcijos. „Tačiau kainos jose būtų dar didesnės, – sako M. Dubnikovas. – Kiekvienai parduotuvei reikės padengti savo kaštus, kurie didesni nei didelių parduotuvių. Ar reikia mums lygiuotis į Italiją ar Prancūziją? Nemanau, praktika rodo, kad ten nėra viskas labai gerai, jų ekonomika neklesti. Sėkmės istorijos yra tokios valstybės kaip Airija, Izraelis, Pietų Korėja, kuriose vyrauja smulkieji verslai, tačiau didžiausius mokesčius sumoka stambieji. Jokiu būdu neproteguoju stambiųjų, bet, žvelgiant iš ekonomikos pusės, mums reikia stambiųjų verslų, kad ir smulkieji turėtų savo nišą. Jeigu bus vien smulkieji, nebus sėkmės istorijos ir nebus pinigų. O pinigų mums reikia. Žinote, kaip sakoma: nebijok didelių išlaidų, bijok mažų pajamų. Reikia stengtis uždirbti daugiau, kelti savo kvalifikaciją.“
Naujausi komentarai