NUOTOLINIO DARBO KAINA – MAŽESNĖ ALGA

Amerikiečių darbdaviai už tą patį darbą toje pačioje kompanijoje siūlo skirtingą algą priklausomai nuo to, ar darbuotojas dirba iš namų, ar biure. Darbas iš namų JAV nuo 2019 m. iki 2022 m. išaugo per 220 proc. Tyrimai rodo, kad kai kurie darbdaviai siūlo mažesnį atlygį mainais už lankstesnį darbą nuotoliu. Apie tai, ką apie šią situaciją mano Lietuvos darbdaviai, LNK žurnalistė kalbėjosi su Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentu Mantu Gudumi.

– Kodėl, pirmiausia, darbdaviai nori susigrąžinti darbuotojus į biurus?

– Na, turim suprast, kad prieš kelis metus išgyvenom didžiulį socialinį eksperimentą, kai visi buvom perkelti į nuotolį ir neturėdami socialinių santykių turėjom dirbti. Šiandien mes jau gaunam masinius rezultatus su visom teigiamom ir neigiamom pasekmėm, kas nutiko, kuo toks nuotolinis darbas sukuria daugiau vertės ir kur jis trukdo.

– Ar prigytų ta idėja, ką siūlo kai kurios valstybės – mokėti mažesnį atlyginimą tam, kuris dirba iš namų nuotoliu?

– Manau, kad tai yra labai individualūs atvejai. Kiek yra tekę kalbėti su įvairiomis įmonėmis, visi mato tiek privalumus, tiek trūkumus. Kai kurie darbuotojai, išėję į nuotolį, daugiau skiria ir laiko, ir pastangų tai pačiai įmonės vertei sukurti. Tai pasiteisino ir šita tradicija yra tęsiama. Bet kai kurie žmonės pastebėjo, kad išnyksta ribos tarp darbo ir poilsio. Ir tu žiūrėdamas į tas pačias sienas, į tą pačią aplinką, dirbdamas darbą, nebegali atsiplėšti vakare, kai jau yra šeimos gyvenimas ir reikia ilsėtis. Tai žmonės patys veržiasi į biurus. Yra pačios įvairiausios situacijos – vieni nori grįžti, kiti nenori. Ir, ko gero, tas bendras vardiklis nusistovės ties hibridiniu kažkokiu darbo modeliu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Išeitis mokėti mažesnį darbo atlyginimą būtų teisinga?

– Sunku būtų komentuot, nes tai yra labai kultūriniai dalykai. Ir Amerika, nepaisant to, kad mes esam ta pati Vakarų kultūra, vis dėlto yra labai daug niuansų, kodėl skiriasi. Tiek pati Amerika, tiek pareigybės. Na, reikėtų žiūrėt atskirai, kodėl taip atsitiko, bet, matyt, yra tam tikras pagrindas, kad krito našumas tam tikrų pareigybių ir natūralu, kad įmonės skaičiuodamos siūlo tokią išeitį, kad taip, tu turi laisvę likti namuose, bet turi susitaikyt su mažesniu atlygiu. Ar šie dalykai priliptų Lietuvoj tai vėlgi, aš tokių dalykų nesu girdėjęs ir kol kas apie tai niekas nešneka.

– Gal turėtų būti atvirkštinė situacija – tam, kuris dirba nuotoliu, netgi primokėti daugiau? Juk jis naudoja savo išteklius, savo internetą, savo elektrą namuose.

– Taip, bet jis taupo važiavimui į darbą, ką anksčiau vienos įmonės sumokėdavo, kitos ne. Žmogus turi daugiau laiko. Čia toks naujo socialinio kontrakto, naujų santykių dalykas. Ir reikia, iš tikrųjų, žiūrėt kiekvieną atvejį individualiai. Kaip yra pastebėta, nuotolinis darbas ypatingai sunkiai priimamas vidutinės ir aukštosios grandies vadovų. Jiems tenka žymiai didesnis krūvis, kai tu esi visada pasiekiamas, tave gali bet kada užklausti elektroninėm priemonėm, tu turi ruošti strategiją, ruoštis susitikimams. Tai pirmoji grandis, kuri yra nepatenkinta, yra vadovai, kurie kuria įmonėms pridėtinę vertę.

– Ar gali darbdavys priversti darbuotoją grįžti į biurus fiziškai, ar vis dėlto šią akimirką sąlygas vis dar diktuoja darbuotojas?

– Aš manau, kad tokių išvis kategorijų kaip „priversti“ šiais laikais nelabai gali būti ir nelabai turėtų būti. Nes kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis. Manau, kad pirmoj vietoj yra žmogiškasis dialogas, ieškojimas geriausių išeičių. Ir, iš tikrųjų, pats darbuotojas, pats darbdavys suranda tuos tikrai geriausius sprendimus. Tie, kurie eina į kontaktą, visada jį suras.