PREKYBININKŲ ATSTOVAS: MAISTO KOKYBĖ SKIRIASI, NES TO NORI PATYS PIRKĖJAI

Kodėl lietuviai valgo prastesnius maisto produktus nei vakariečiai ir neretai už juos sumoka dar ir didesnę kainą? Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja Loreta Mačyte, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovu Laurynu Vilimu ir Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktore Irma Pilipiene.

– Ponia Mačyte, jūsų tarnyba atliko tyrimą, kuriuo ištyrė 33 skirtingų pavadinimų produktus. Tai yra tyrė tuos pačius produktus parduodamus Lietuvoje ir Vokietijoje: tie patys pavadinimai, tos pačios etiketės, bet nustatė, kad 70 proc. Lietuvoje parduodamų produktų yra prastesnės sudėties nei Vakaruose, ar ne?

L. Mačytė: Norėčiau patikslinti jus, kad skyrėsi sudėtis. Vartotojų lūkesčiai yra, kad tas pats produktas bet kurioje šalyje būtų toks pats. Jei yra tokia pati pakuotė, tas pats produktas, tai tikimasi, kad ir sudėtis bei skonis bus tas pats. Eilinis vartotojas nesugalvos tikrinti sudėties. Pagrindinė bėda ir yra tai, kad pirkdamas tą patį produktą skirtingose šalyse gausi ne identišką prekę. Deja, produkto skirtumus parodė net ženklinimo etikėtės ant įpakavimų.

– Jūsų išvadose teigiama, kad iš 33 tirtų produktų skyrėsi 23 sudėtis, t.y. 70 proc. Vokietijoje tuos pačius produktus galima įsigyti labiau natūralesnės sudėties, su mažiau maisto priedų bei saldiklių nei Lietuvoje. Tai ir reiškia, kad Vokietijoje kokybė geresnė.

L. Mačytė: Tai reiškia, kad natūralesnė.

– O tai yra vienas iš kokybės rodiklių.

L. Mačytė: Taip, galima taip sakyti. Bet vėlgi reikėtų žiūrėti, kokia yra žmogaus sveikatos būklė. Jeigu jis netoleruoja cukraus, jis kaip tik rinksis kitus saldiklius.

– Pone Vilimai, paaiškinkite šį fenomeną.

L. Vilimas: Šiuo atveju kalbėsiu šiek tiek už gamintojus: ir didžiuosius, ir globalius. Mes žinome, kad net ir Lietuvos gamintojų produkcija gali skirtis ne tik metai iš metų, bet ir mėnesiais ar sezonais. Kadangi yra partijos įvairių žaliavų ir jos skiriasi.

– Pone Vilimai, kalbame apie sudėtį – kas dedama į produktą.

L. Vilimas: Aš irgi apie tai kalbu. Didieji gamintojai turi savo gamybos centrus. Pavyzdžiui, Europoje po 2–3 gamyklas skirtingose vietose. Į juos žaliavinės medžiagos gali suvažiuoti iš skirtingų vietų ir skirtingais kiekiais ir dėl to gali atsirasti skirtumai tiriamuoju požiūriu. Bet jeigu tai yra daroma sąmoningai siekiant sumažinti kaštus ir būtent mūsų vartotojų sąskaita, tuomet tai tikrai nėra priimtina.

– Apžvelkime kelis konkrečius pavyzdžius. Sausainiai „Milka choco cookies“ su šokoladu gabaliukais – Vokietijoje šokolado 35 proc., Lietuvoje 32 proc.; sojų gėrimas „Alpro soya original“ su kalciu – Vokietijoje 1 maisto priedas, Lietuvoje – 2; spraginti auksinių kukurūzų dribsniai Kellogg‘s Corn flakes – Vokietijoje nėra pridėtų vitaminų, Lietuvoje yra ir t.t. Skirtumai akivaizdūs ir jie daro įtaką tiek savikainai, tiek pelningumui. Kuo jūs tai aiškinate, ponia Pilipiene?

L. Vilimas: Mūsų asociacija atstovauja tiek vietos gamintojus, tiek tarptautinius, tačiau ne visus gamintojus iš šio sąrašo, kurių produktai yra pateikti. Už visus gamintojus aš tikrai negaliu kalbėti. Visoms kompanijoms, kurios dirba pasauliniu mastu ir ne vienerius metus, pagrindinis prioritetas yra kokybė, klientų pasitikėjimas ir sauga. Šiuo atveju apie saugą nekalbame, nes ir tyrime pripažinta, kad su produktų sauga viskas yra gerai, kalbama apie kokybę. Bent jau mūsų asociacijos nariai garantuoja, kad visų produktų kokybė yra vienoda, gali skirtis tik sudėtis.

Bent jau mūsų asociacijos nariai garantuoja, kad visų produktų kokybė yra vienoda, gali skirtis tik sudėtis.

– Kaip gali būti vienoda kokybė, jei sudėtis skirtinga? Pavyzdžiui, „Activia“ jogurtas – Vokietijoje 9 proc. braškių, Lietuvoje – 8 proc. ir daug daugiau priedų. Akivaizdu, kokybė – ne tokia pati.

I. Pilipienė: Gali skirtis sudėtis, ji nurodoma ant etiketės. Bet tai visiškai nereiškia, kad yra prastesnė kokybė. Taip pat svarbu, kad detalūs sulyginimo duomenys pateikiami tik 13 produktų, kitų dešimt, kurie skyrėsi, tikslių duomenų nėra. Bet vien iš to, kokius duomenis turime, matome, kad kai kurie tyrimai tiesiog visiškai nereikšmingi. Pavyzdžiui, 2,7 proc. daržovių ir 2,6 proc. – tai gali būti elementari paklaida. Kitas pavyzdys – dribsniuose Vokietijoje nėra vitaminų, o pas mus yra. Reikia įvertinti ir nacionalinius reikalavimus. Vokietijoje į jokius maisto produktus negalima dėti vitaminų – tai nacionalinė teisė. Vokietijoje yra tokia vietos praktika, kad sudedamosios dalys, kurių yra mažiau negu 0,5 proc., gali būti nenurodomos ant etiketės.

– Ponia Mačyte, ar jūs tyrėte sudėtį, ar lyginote tik etiketes?

L. Mačytė: Reikia aiškiai pasakyti, kad sudėtį gamintojas nurodo etiketėje ir privalo tai padaryti. Argumentas, kad kažkas ne taip suapvalino – tai, vadinasi, ne taip suapvalino gamintojas.

– Tai jūs atlikote etikečių tyrimą?

L. Mačytė: Etikečių ir dar 28 laboratorinius tyrimus, tarp kurių – 8 juslinius tyrimus. Kur parašyta, kad skyrėsi skonis, spalva – tai ne mūsų, vartotojų, nuomonė, o juslinių tyrimų laboratorijos išvada. Kalbant apie laboratorinius tyrimus, tai iš tų 28 mes norėjome pažvelgti giliau, kas dar yra produkte, ko etiketėje pamatyti vartotojas negali. Pavyzdžiui, ar įdėta geros kokybės žuvis, ar nebuvo apgaudinėjamas pirkėjas ir galbūt įdėta krakmolo ar sojos pakaitalų. Tokių pažeidimų neradome.

– Pone Vilimai, gali būti taip, kad paprasčiausiai specialiai yra pardavinėjamas mažiau kokybiškas produktas mažiau išprususiai rinkai?

L. Vilimas: Mes tikrai žinome, kad bet koks verslas bet kokioje rinkoje siekia patenkinti vartotoją. Tikrai visi didieji gamintojai atlieka vartotojų tyrimus, įskaitant ir skonio tyrimus – kam kas labiau patinka. Bet kas, kas buvęs Izraelyje pasakys, kad ten viskas daug saldžiau. Gamintojai tikrai tai daro, nes ten vartotojams to reikia. Todėl neatmestina yra ir tai, kad gamintojai sudėtis pakoregavo atsižvelgiant ir į vartotojų poreikius. Atvirkščiai, nėra nieko blogo, kad sudėtys skiriasi.

– Ponia Pilipiene, pamenate, buvo daug atgarsių dėl kokybės, kai Lietuvos rinkoje pasirodė Rusijai skirti jogurtai. Kai Rusija neįsileido į šalį Lietuvos produkcijos, daugiausiai pieno produktų, tuomet vartotojai sakė, kad tuose jogurtuose daugiau vaisių, daugiau skonio ir t.t. Ar tai nėra tik dėl to, kad Lietuva – maža rinka, kurią kai kuriom rinkodarinėm priemonėm yra daug lengviau užkariauti nei vien maisto produkto kokybe. Tuo tarpu didelėse rinkose, kur konkurencija yra tikrai didesnė, daug daugiau lemia būtent maisto kokybė, o ne marketingas. Ar ne?

(A.Ufarto/BFL nuotr. - Irma Pilipienė)

I. Pilipienė: Klausimas sudėtingas iš tiesų. Jeigu imsime trečiąsias šalis, ten reikalavimai taip pat gali labai ryškiai skirtis, lyginant su Europos šalimis. Galbūt tai yra priežastis, kodėl į Rusiją jogurtai buvo tiekiami kitokios kokybės. Bet lygiai taip pat yra su mūsų šalyje parduodamais produktais. Pavyzdžiui, sausainiai su šokolado gabaliukais, kuriuose pas mus mažiau šokolado. Mums atrodo, kad tai yra iš esmės skirtingi produktai, kadangi tokių sausainių kaip pas mus Vokietijoje negamina. Pas mus šokolado sausainiukai yra gaminami mažesni atsižvelgiant į Sveikatos ministerijos raginimą mažinti porcijas.

– Ponia Mačyte, ar jūs tirsite lietuviškų gamintojų tų pačių produktų, kurie realizuojami čia ir užsienyje, sudėtį? Būtų įdomu sužinoti, kokius produktus mes pardavinėjame Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.

L. Mačytė: Jeigu bus toks poreikis ir matysime, kad yra identiškų prekės ženklų, kuriuos galime tirti, toks tyrimas taip pat galimas.