Svarbus pakeitimas

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimą ir papildymą nuostata dėl žemės ūkio svarbos Vyriausybei pateikė Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). Pristatyme labai aiškiai išdėstyta būtinybė šį sektorių pripažinti strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui.

„Šiuo įstatymo projektu siekiama sudaryti sąlygas atitinkamiems žemės ūkio ir maisto gamybos subjektams vykdyti nepertraukiamą maisto gamybos ir tiekimo veiklą įvykus krizinėms situacijoms, – rašoma viešai išplatintame ministerijos pranešime. – Viena svarbiausių sąlygų, kuri užtikrintų maisto gamybos ir tiekimo tęstinumą, – elektros energijos ir dujų tiekimas, kuris, įvykus kritinių sutrikimų, nutraukimų ar gedimų, būtų užtikrinamas pagal nustatytą prioriteto tvarką.“

Be to, teigiama, šių metų balandį įsigaliojo Civilinių mobilizacijos institucijų mobilizacijos planų sudarymo metodinių rekomendacijų pakeitimai, atsirado galimybė sudaryti neatlygintinas mobilizacinio užsakymo ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis su ūkio subjektais. Gegužę ŽŪM savivaldybėms rekomendavo sudaryti neatlygintinas sutartis su maisto pramonės ir žemės ūkio veiklos subjektais, tokiais, kaip, pavyzdžiui, ūkininkai, kooperatyvai, žemės ūkio bendrovės, veikiančiais savivaldybės teritorijoje ir (ar) gretimoje savivaldybėje, dėl gyventojų aprūpinimo maistu esant krizinėms situacijoms. ŽŪM jau yra sudariusi sutartis dėl maisto produktų įsigijimo į valstybės rezervą ir jų rezervavimo paslaugos su tiekėjais.

Kęstutis Mažeika / Asmeninio archyvo nuotr.

Ne skubos tvarka

ŽŪM pateiktos įžvalgos – neabejotinai geros. Kita kalba, kodėl jos pateikiamos tik dabar. Visuose oficialiuose dokumentuose ir pokalbiuose pažymima, kad pandemija ir karas Ukrainoje parodė, kokios gali būti pažeidžiamos pasaulinės maisto tiekimo grandinės. Tačiau pandemija prasidėjo 2020-aisiais, o karas Ukrainoje – 2022 m. vasario 24 d., tad prabėgo keleri metai, kai galėjome įvertinti situaciją ir įstatymų pakeitimus priimti jau prieš dvejus trejus metus. Dabar gi kalbama apie įstatymo svarstymą Seimo rudens sesijoje, kuri prasidės rugsėjo 10 d. Kada šis klausimas konkrečiai bus įtrauktas į darbotvarkę, dar neaišku, apie tai kol kas neskelbiama. Juo labiau nekalbama apie svarstymą skubos tvarka, nors, pavyzdžiui, į vadinamųjų čekiukų bylas įsivėlusiems politikams palankias Baudžiamojo kodekso pataisas buvo nuspręsta svarstyti skubos tvarka. Parlamentarų prioritetai – labiau nei keisti.

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas Kęstutis Mažeika sako, kad komitete nebuvo ketinama siūlyti šį klausimą svarstyti skubos tvarka, tačiau priminė, kad apie žemės ūkio, kaip reikšmingos verslo šakos stiprinimą, jo statusą buvo kalbama dar 17-ojoje Vyriausybėje. Visi svarstymai nutrūko 2020-aisiais, po rinkimų, pasikeitus politinėms jėgoms valdžioje. „Kita Vyriausybė šio klausimo nelaikė svarbiu, todėl daug sprendimų, susijusių su žemės ūkiui, liko paraštėse“, – sako K. Mažeika.

„Svarbiausia, kad dabartinės, 19-osios, Vyriausybės programoje yra įrašytas punktas apie žemės ūkio nacionalinę svarbą, tad, net ir keičiantis ministrams, nuostata liks ta pati. Manau, Seimas pritars įstatymo pakeitimui ir papildymui, – tikisi KRK pirmininkas. – Dabar svarbiausia, kaip įgyvendinsime šias nuostatas. Jau šiandien matome, kaip vyko ūkininkų apmokestinimo svarstymai parlamente, kiek buvo prieštaringų vertinimų, kiek pasisakymų prieš lengvatas ūkininkams, tačiau jeigu žemės ūkis yra strateginė verslo šaka, nacionalinio saugumo klausimams turi būti padaryta išimčių, ūkininkams sukurtos geros sąlygos aprūpinti visuomenę maistu, ypač ekstremaliomis sąlygomis, – juk aprūpinimas maistu yra antras nacionalinės svarbos klausimas po kariuomenės.“

Įkaitai: žemės ūkis – išskirtinė verslo šaka, jis labiausiai priklausomas nuo klimato ir politinių sprendimų. / pixabay.com nuotr.

Padaryta daug klaidų

Į klausimą, kodėl svarstymai dėl žemės ūkio nacionalinės svarbos atsirado tik dabar, K. Mažeika atsakė, kad pats bando ieškoti priežasčių, kaip čia atsirado spraga. Matyt, padaryta daug agropolitikos klaidų.

„Prisiminkime, kai po pandemijos ES leido 200 mln. eurų nacionalinių lėšų skirti žemės ūkio transformacijai, prisitaikymui prie naujų sąlygų, – sako KRK pirmininkas. – Tai nebuvo padaryta, nes keitėsi Vyriausybės ir naujai atėjusi panaikino visas planuojamas lėšas žemės ūkiui. Tai didžiausia klaida. Lenkija tuo pasinaudojo, tad dabar yra situacija, kai pusė žemės ūkio produktų atvežama iš kitų šalių, ypač iš Lenkijos. Mūsų ūkių mažėja, o ten daugėja, jie tampa dar konkurencingesni. Tai vyksta nuo praėjusios Vyriausybės kadencijos, kai turėjome du aplinkos ministrus, bet nė vieno žemės ūkio (juokiasi). Padariniai pasirodė dabar, tad dabar jau tik gesiname gaisrus.“

Jeigu šiandien žemės ūkis jau būtų stiprus, galėtume drąsiai kalbėti apie Vyriausybės priimtas nuostatas dėl energetinių išteklių prieinamumo užtikrinimo ūkiams karo atveju, kitų numatomų dalykų, tačiau žemės ūkis visą laiką tarsi kabo ant plauko, tad gali jau niekam nereikėti tos energijos, sako K. Mažeika. Pasak jo, neišspręsti šiandien ir maisto grandinių nepertraukiamumo klausimai, kad būtų užtikrintas tiekimas tiek visuomenei, tiek kariuomenei, kad ūkiai būtų orientuoti į perdirbimą, nes tik tada, jei veiks gamyba ir perdirbimas, galima tikėtis visaverčio aprūpinimo maistu. Juk neduosi žmogui grūdų liepdamas pačiam susimalti ir išsikepti duoną.

Jeigu žemės ūkis yra strateginė verslo šaka, nacionalinio saugumo klausimams turi būti padaryta išimčių, ūkininkams sukurtos geros sąlygos aprūpinti visuomenę maistu, ypač ekstremaliomis sąlygomis.

„Tokie politiniai sprendimai kaip šis, dėl žemės ūkio statuso, iš karto rezultato neduoda, bet atsiranda inercija. Tada kyla klausimų ir atsiranda sprendimų. Juk šiandien nediskutuojame, kodėl kariškių naudojama technika nemoka taršos ar kelių mokesčio, – juk jie rūpinasi mūsų saugumu. Taip ir žemdirbiams reikėtų sąlygų, kad jie prireikus sugebėtų aprūpinti mus maistu, – svarsto K. Mažeika. – Nežinau, ar jau yra sudaryta sutarčių su ūkininkais dėl maisto tiekimo atėjus dienai X. Žinau, kad situacija rūpinasi prekybos centrai, tačiau, manau, tai klaidingas žingsnis – pirmiausia, kas bus, jeigu bent kokias tris dienas į juos maisto niekas neatveš (karo atveju tai realu), kita vertus, visi žino jų logistikos sandėlius, tad juos pirmiausia sunaikintų. Kalbėti reikia ir apie degalų saugojimą, čia tikrai gali prisidėti ūkininkai, tačiau reikėtų padėti užtikrinti, kad atsirastų tinkamos saugyklos, kad talpyklos būtų saugios.“

Ukrainai reikėjo maisto

Taigi klausimų vis dar daugiau nei atsakymų, o jei spręsime tokiais tempais, kada pasijusime iš tiesų saugūs? „Geriau vėliau negu niekada, – gana optimistiškai nusiteikęs Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius. – Tačiau, žinoma, tai gerokai vėluojantis sprendimas. Žemės ūkis gamina produktus, kurie ypač svarbūs kasdieniam visuomenės ir kariuomenės gyvenime. Pripažinti žemės ūkį nacionalinės svarbos ypač sveikintina dabar, kai Lietuvoje klostosi itin keista situacija, – maistas tampa kone prabangos preke, brangiausias ES šalyse. Žvelgiant iš šių pozicijų, daug sprendimų gerokai vėluoja, taigi ir šis.“

Kad maisto grandinės gali greitai sutrūkinėti, parodė COVID-19 ir karas Ukrainoje, tad pasikliauti maistu, kuris įvežamas į Lietuvą, negalima. Pasak R. Juknevičiaus, anksčiau politikoje buvo nuostata: jei Lietuva augina ir eksportuoja grūdus – tegu, visa kita atsivešime iš svetur. Tokia politika nulėmė, kad dar prieš dešimt metų Lietuva, pavyzdžiui, pusę kiaulienos eksportuodavo, nesuvalgydavome, o dabar pusę reikalingo kiekio ir daugiau turime įsivežti. Kritinė situacija ir dėl daržovių, smulkūs sektoriai pakankamai neužaugina, net stambūs nepajėgūs konkuruoti su lenkais.

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, labai greitai iš agresoriaus niokojamos šalies žemdirbių sulaukėme prašymo paremti jų šalį būtent maisto produktais, – pasakoja LŪS pirmininkas. – Neapsakomai nustebome – juk Ukraina buvo viena iš didžiausių pasaulyje maisto eksportuotojų, jie aprūpindavo pasaulį maistu, tačiau, prasidėjus karui, jiems patiems prireikė pagalbos maistu, maisto grandinės nutrūko, tapo komplikuota tiekti maistą frontui, vaikų darželiams, ligoninėms ir t. t.“

Pašnekovas pripažįsta, kad ilgą laiką buvo neatsakingai vertinama žemės ūkio situacija. Padėtis gal ir nekritiška, bet reikalauja daug dėmesio, strategijos, kaip tai keisti. Dabar, jeigu atsiras įstatymas, situacija turėtų pagerėti.

Pažadas: nors ūkių skaičius Lietuvoje traukiasi, žemdirbiai užtikrina, kad duonelės gyventojams užteks. / pixabay.com nuotr.

Nepasinaudojo parama

Vis dėlto daug ką buvo galima padaryti anksčiau ir situacija dabar būtų geresnė. LŪS dar 2023 m. pavasarį šios organizacijos suvažiavimo metu buvo išplatinusi viešą kreipimąsi į visuomenę ir politikus dėl padėties žemės ūkio sektoriuje. „Tame kreipimesi buvo išsakyta ir mintis, kad žemės ūkį reikėtų pripažinti nacionalinės svarbos sektoriumi, nes apsirūpinimas maistu – bendro šalies saugumo dalis, sako R.Juknevičius.

Tų pačių metų rudenį politikai atkreipė dėmesį į kreipimąsi, Seimo KRK suorganizavo renginį „Kaimo sueiga“, kur labai išsamiai buvo kalbama apie žemės ūkį, įvardijamos negerovės, ką reikia taisyti, kad politikai atkreiptų dėmesį į agrosektoriaus problemas, ruošdamiesi rinkimams į savo programas įtrauktų nuostatų apie žemės ūkį. Taip, pasak LŪS pirmininko, po „Kaimo sueigos“ daugumos politikų programose atsirado akcentų, kad žemės ūkį reikėtų pripažinti strategiškai svarbia verslo šaka.

Pripažinti žemės ūkį nacionalinės svarbos ypač sveikintina dabar, kai Lietuvoje klostosi itin keista situacija – maistas tampa kone prabangos preke.

Atsirado nuostata ir Vyriausybės programoje, laimė, įstatymo pakeitimui ir papildymui dar spėta pritarti iki atsistatydinimo. Dabar laukia didelis darbas – svarstymai Seime, diskusijos. „Ko tikimės, kai įstatymas bus priimtas? – perklausia R. Juknevičius. – Pirmiausia, gal bus mažiau kalbų, neva žemės ūkis yra dotuojamas verslas, kaip ankstesnis žemės ūkio ministras sakė, kad tai socialiai remtinas verslas... Gal šis sprendimas privers politikus atidžiau pasižiūrėti į žemės ūkį ir nedaryti tokių klaidų, kokios buvo daromos iki šiol. Jeigu bus strateginė šaka, tai bus priversti peržiūrėti kritiškiausius taškus, kurie svarbūs, kurie sektoriai reikalauja daugiau dėmesio, atsiras susitarimų tarp valstybės ir gamintojų, rezervai ir saugojimas. Kad mes, ūkininkai, galėsime tęsti savo darbus ir jaustis, kad esame duonos augintojai, o ne parazituojame kitų sąskaita. Mes nesitikime didesnės finansinės paramos – kai valstybė nuolat gyvena skolon, naivu būtų to tikėtis, tačiau labiausiai norėtume, kad nebūtų daroma klaidų, dėl kurių užleidžiame rinką savo kaimynams. Visi matome, kiek žemės ūkio produkcijos yra iš Lenkijos, ir jos daugėja, o lietuviškos mažėja. Normaliomis sąlygomis, jeigu nėra suiručių, konkurencija yra gerai, skatina tobulėti, bet ir norint sėkmingai konkuruoti reikia vienodų sąlygų.“

LŪS pirmininkas prisimena 200 mln. eurų atsigavimo fondo paramą, kai buvo galimybė pasinaudoti ja konkrečioms problemoms spręsti, ir ES neprieštaravo. „Lenkija pasinaudojo situacija, o Lietuvoje buvo pasakyta, kad žemės ūkis nėra prioritetinė šaka, ir buvo pataupyta, taigi dabar ir yra situacija, kai lenkai užima vis daugiau produkcijos lentynų pas mus. Jei taip bus ir toliau, Lietuvos galimybės aprūpinti savo žmones maistu mažės, iškils pavojus maisto saugumui, – liūdnai konstatuoja R. Juknevičius. – Istorija daug kartų parodė, kad šalys, kurios rūpinosi savo žemės ūkiu, turi pranašumą prieš tas, kurios to nedarė. Kitos šalys krizės metu net sustiprėjo, o mūsų šalies žemės ūkis dar labiau įklimpo.“

Raimundas Juknevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Pajėgus aprūpinti

Kol kas su šalies ūkininkais sutartys dėl maisto rezervo saugojimo dar nesudarytos, laukiama įstatymų jas parengti. Kol kas tik vyksta debatai ir dėl degalų saugyklų, kurios turėtų būti dislokuotos visoje šalies teritorijoje. Klausimas, kiek yra ūkininkų, kurie įsipareigotų laikyti rezervus. Ūkininkai – kaip ir visa visuomenė: vieni – labai geranoriški ir aktyvūs, kiti, priešingai, žiūri tik savo naudos. R. Juknevičius pasakoja istoriją, kuri jį labiausiai nustebino. Vos tik prasidėjo karas Ukrainoje, suvalkiečiai iš karto suorganizavo degalų tiekimą užpultai šaliai, stengėsi jį atvežti ukrainiečiams kuo arčiau fronto linijos. „Tarpusavyje kalbėjome: kaipgi suvalkiečiai, būdami tokie taupūs žmonės, taip dosniai elgiasi, – juokiasi R. Juknevičius. – Suvalkiečiai atsakė: mes nesame tie, kurie nemoka skaičiuoti, mes žinome, kiek galime prarasti, jeigu neužkardysime priešo.“

Šiandien Lietuvos žemės ūkis yra gana modernus ir pažengęs, kad savo šalies žmones aprūpintų maistu. Tačiau dėl netinkamos agropolitikos yra labai išbalansuotas. Prieš stojant į ES, du pagrindiniai žemės ūkio sektoriai – augalininkystė ir gyvulininkystė – buvo bemaž vienodo dydžio. Dabar procentais pasiskirsto kitaip: augalininkystė užima beveik 70 proc. ir apie 30 proc. – gyvulininkystė. Žmonės rinkosi, kas naudingiau, o tai priklausė nuo politikos, kokiam sektoriui skiriama pinigų.

Augalininkystė dominuoja

Pirmąjį šių metų pusmetį, kaip ir praėjusiais metais, didžiausią žemės ūkio valdų ekonominio dydžio dalį sudarė augalininkystės produkcija – net 70,5 proc. visos vertės, o gyvulininkystė – 29,3 proc. Pernai šie skaičiai buvo labai panašūs – atitinkamai 70,4 proc. ir 28,8 proc.

Kaip ir pernai, dauguma žemės ūkio valdų priklauso fiziniams asmenims. 2025 m. liepos 1 d. Lietuvoje iš viso buvo 146 tūkst. žemės ūkio valdų:

Fiziniams asmenims priklausė 144 290 valdos,

juridiniams asmenims – 1 787 valdos.

Prieš metus šie skaičiai atitinkamai buvo 147 205 ir 1 824.

Šaltinis: Žemės ūkio duomenų centras

Skaičių kalba

Pagal VED dydį Lietuvos valdos pasiskirsto:

Nuo 0 iki 8 000 eurų – net 71 proc. visų valdų;

nuo 8 001 iki 15 000 eurų – 15 proc.;

daugiau kaip 15 001 euras – 14 proc.

Pernai šios proporcijos buvo 75 proc., 9 proc. ir 16 proc.

Šie skaičiai rodo, kad dauguma Lietuvos ūkių išlieka smulkieji ir sudaro didžiąją dalį žemės ūkio žemėlapio. (Iki 8 000 eurų – smulkusis ūkis, 8 000–15 000 eurų – žemesnis vidutinis, 15 000–25 000 – vidutinis, 25 000–50 000+ – stambusis ūkis).

Šaltinis: Žemės ūkio duomenų centras