Patiko naujos technologijos
Pastaruoju metu Lietuvoje ėmė populiarėti neariminė žemdirbystė. Tai reiškia, kad sėjant laukuose dirva nėra ariama, o sėklos įterpiamos tiesiog į žemę, ją tik išpurenus, ne giliau kaip 10 cm. Šioms tausojančioms technologijoms yra skiriama valstybės parama pagal „Lietuvos kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano“ nuostatas, kaip būdui mažinti CO2 emisijas ir pagerinti dirvožemio kokybę. Ūkininkams toks žemdirbystės būdas irgi į naudą, nes jis taupo laiką ir pinigus: darbai vyksta greičiau, sutaupoma degalų ir naudojama mažiau trąšų, nes po derliaus nuėmimo likusi organinė medžiaga pati tręšia dirvą.
Turint galvoje, kad Lietuvoje dirvožemis itin nualintas, ši technologija atrodo patraukliai, nes jis yra tausojamas, o svarbiausia, kaip sako specialistai, sudaromos palankios sąlygos biologinei įvairovei dirvoje vystytis, užtikrinamas drėgmės prieinamumas kultūriniams augalams. Derlių dėl šių technologijų, pasak užsiimančiųjų tvariu ūkininkavimu, galima gauti net keliasdešimt procentų didesnį.
Žodžiu, modernu, patrauklu, todėl nearimines technologijas pradėjo taikyti nemažai ūkininkų visoje Lietuvoje. Tačiau nedirbamoje dirvoje ėmė veistis šliužai.
Lazda smogė kitu galu
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius, paklaustas, kas gi atsitiko, kad Lietuvą užpuolė invaziniai šliužai, atsakydamas ilgai negalvojo: „Viskas dėl tiesioginės sėjos. Dabar jau nemažai žemdirbių Lietuvoje taiko tausojamąsias, nearimines technologijas augalininkystėje, tad kai dirva yra neariama, likusiose ražienose atsiranda geros sąlygos šliužams veistis.“
Pasak Z. Aleksandravičiaus, maždaug prieš penkerius šešerius metus žemės ūkio technikos rinkoje atsirado naujos sėjamosios be jokio žemės dirbimo. Tai tikrai gera technika, bet pardavėjams ją reikia parduoti. „Tai ir prasidėjo neariminės žemdirbystės propagavimas, ūkininkų viliojimas užsiimti šia nauja technologija pirmiausia tam, kad išpirktų techniką, – aiškina LŪS vicepirmininkas. – Net buvo skambiai siūloma supjaustyti plūgą kaip atgyveną ir priduoti į metalo laužą. Ūkininkai dėl to buvo klaidinami, o paskui dar geriau – jie patys vieni kitus ėmė įtikinėti tokių technologijų nauda, patys vieni kitus klaidinti, kaip bus gerai neariant žemės, kokia bus visapusė nauda. Bet šias technologijas juk sugalvojo ne patys ūkininkai, o technologijų kūrėjai. Štai taip patys prisivirėme sau košės.“
Z. Aleksandravičiui dažnai tenka dalyvauti visos Europos ūkininkų susibūrimuose ir jis pastebi, kad daugumoje šalių jau nesižavima šiomis moderniomis technologijomis. Kodėl? Mes atsisakėme dirvos arimo, cheminės augalų apsaugos priemonės tapo neveiksnios, nes daugumoje jų naudojama ta pati veiklioji medžiaga. Tad ir neturime kuo kovoti prieš šliužus. „Dabar dar priėmėme vieną ne itin protingą sprendimą – pradėjome sėti tarpinius augalus, – piktinasi Z. Aleksandravičius, – o tai daugiausia kryžmažiedžiai augalai, paprastai sakant, rapsų pusbroliai, tai šliužai mielai graužia ir juos. Ir veisiasi.“
Graužia jau ir kviečius
LŪS vicepirmininkas sako, kad dalis visai nugraužtų ar tiesiog apgraužtų rapsų pavasarį jau tikrai neatsigaus. Dar didesnė bėda, kad jie jau persimetė ir į kviečius. Kokia išeitis? „Jau laikas atsiprašyti plūgo, – sako Kupiškio rajono žemdirbys. – Tai vienintelis vaistas, kuriuo galima gelbėtis nuo šliužų invazijos. Klimatas keičiasi, atsiranda dar nematytų kenkėjų, naujų žolių, kurių jokia chemija neišnaikinsi. Niekas nesako, kad reikia visiškai atsisakyti neariminės žemdirbystės, bet bent kas kelerius metus dirvą reikia suarti.“
Z. Aleksandravičius apgailestauja, kad toks beatodairiškas agitavimas užsiimti tiesiogine sėja veikia daugelį ūkininkų, ypač jaunų. Tokiam agitavimui daug kas turi savų interesų, o kompetentingų žemės ūkio mokslininkų, kurie galėtų drąsiai ir argumentuotai išsakyti ir kitą nuomonę, Lietuvoje yra mažai.
Pašnekovas nemano, kad pagelbėtų ir prognozuojama šalta žiema – net ir pasitvirtinus prognozėms, invaziniai (ispaniniai arba didieji) šliužai dėl šalčio neišnyks. Juolab kad kiekviename ūkyje yra šiaudų, žolių likučių, kur jie gali sėkmingai peržiemoti.
Prognozės prastos
Kupiškio rajono ūkininkui pritaria ir Saulius Stirna, Elektrėnų ir Kaišiadorių rajonų teritorijose dirbantis šimtus hektarų. „Ši problema tiek į Lietuvą, tiek į visą Europą atėjo su nearimine žemdirbyste. Kai ji atsirado, atsirado ir šliužai, – LŪS sako Elektrėnų ir Kaišiadorių skyriaus pirmininkas. – Tradicinėje žemdirbystėje, ariant, naudojant plūgą, jų tikrai mažiau. Mokslas turėtų pasiūlyti efektyvesnių priemonių šiems kenkėjams naikinti. Dabar priemonės yra labai brangios, o jų efektyvumas – labai mažas.“
S. Stirna sako, kad šliužai atakuoja pasėlius jau ne pirmi metai, tik kasmet jų daugėja. Yra regionų, kur jie tarpsta pasėliuose jau keliolika metų. „Mūsų ūkis taip pat nukentėjo, bet stengiamės taikyti mišrų žemės dirbimą, tai šliužų mažiau. Sėjame tik bent jau į minimaliai įdirbtą žemę. O kas taiko tik ražieninę sėją, susiduria su problemomis.“
Pašnekovas sako, kad šliužai jau pasiekė ir javus, tad, norint išvengti tokio visapusio antplūdžio, nieko kito nebeliks, kaip tik arti. „Kai ari, žemėmis užverti ir peles, ir šliužus. Taip jie žūsta. Kitaip jie veisiasi po šiaudais. Jiems reikalinga drėgna terpė, o šiemet klimatas palankus, sezonas drėgnas. Šalta žiema nepadės, – įsitikinęs S. Stirna. – Jie prisitaiko, kaip ir, pavyzdžiui, sliekai, pelės, kurie žiemą sulenda į žemę. Netikiu, kad šaltis juos išnaikintų. Gal, tačiau jei bus dideli šalčiai, o sniego nebus, šliužų sumažės, bet ir pasėliai iššals, o jeigu bus sniego, pasėliai gerai peržiemos, bet ir šliužai nedings.“ Ūkininko manymu, pasėliai po šliužų invazijos vargiai atsigaus. Juk buvo nugraužti patys jauniausi pirmieji lapeliai.
Kai nuolat naudojamos priemonės su vienoda veikliąja medžiaga, jos nustoja efektyviai veikti.
Klimatas nuolat šyla
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto (LAMMC ŽI) Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja, vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Roma Semaškienė sako, kad daug įtakos žemdirbystėje daro pastaraisiais dešimtmečiais šiltėjantis klimatas, ilgesni rudens periodai, o tai ypač atsiliepia žemės ūkio augalams.
„Iš tiesų, šiemet kaip niekada daug šliužų rapsų pasėliuose, amarų, pernešančių ligas, – sako mokslininkė. – Problemas pastebi ne tik ūkininkai, bet ir privačių sodų, daržų savininkai, – mintimis dalijasi dr. R. Semaškienė. – Kaip spręsti? Vyrauja tendencija kuo mažiau naudoti cheminių augalų apsaugos produktų, tačiau mes negalime išsiversti vien su biologiniais, kurių rinkoje yra labai mažai arba iš viso nėra. Neišvengiamai tenka naudoti chemiją, bet tą daryti reikia labai racionaliai, laikantis gamintojų, specialistų rekomendacijų, kad nebūtų per daug.“
Pasak specialistės, invaziniai šliužai kelia nerimą, nes jų jau yra visur – tiek pasėliuose, tiek parkuose, privačiose gyventojų valdose. Juos sunku naikinti. „Šaltos žiemos poveikis gal ir būtų, jeigu šaltis būtų toks, koks anksčiau būdavo Lietuvoje, ir tokios šaltos žiemos būtų nuolat. Manau, ir šliužų, ir amarų būtų mažiau, – įsitikinusi dr. R. Semaškienė. – Klimatas šiltėja, o ir drėgmės vasaros pabaigoje paprastai būna daugiau, tai palanku augalams, bet palanku ir kenkėjams.“
Tiesa, pašnekovė sako, kad anksčiau ne tik žiemos buvo šaltesnės, bet ir chemija stipresnė. Nebūtinai ji tiko, gal ir buvo per stipri, bet žemdirbiai ją naudojo. Dabar, laimė, reikalavimai cheminėms apsaugos priemonėms labai griežti, todėl reikia ieškoti kitokių būdų, kaip išsiversti su esamomis, kad būtų pasiektas geras rezultatas. Deja, trūksta veikliųjų medžiagų įvairovės.
Arimas padėtų
Ūkininkai dabar juokauja, kad šliužus reikia nebent rankomis rinkti, tai patikimiausias būdas apsaugoti pasėlius, nes chemija nelabai ir veikia, o ir kiek jos reikėtų šimtams hektarų? Vis dėlto tradicinės žemdirbystės atstovai su šia šliužų problema susiduria mažiau. Ar tikrai ir mokslininkės nuomone, tausojamoji žemdirbystė sukuria prielaidas tokiam nevaldomam kenkėjų antplūdžiui?
„Neseniai teko dalyvauti diskusijoje apie tai, ar neariminė žemdirbystė sudaro palankias sąlygas kenkėjams. Arimas, žemės dirbimas, kitokios technologijos padėtų spręsti problemą, – sako dr. R. Semaškienė. – Blogiausia, kad daug kas pas mus daroma gerai neapgalvojus, jeigu jau atėjo neariminės mada, tai ir pasiduodame jai. Bet viską reikia nuspręsti labai apgalvotai. Rankomis juk šliužų nenurinksi, jei turi ne vieną, o dešimtis ar šimtus hektarų. Liūdniausia, kad kartais net neariminės žemdirbystės kenkėjų naikinimo rekomendacijose įrašoma, pavyzdžiui, kad galima naikinti pieno rūgštimi. Bet ar tai racionalu šimtuose hektarų?“
Nuspręsti turi ūkininkas
„Pasėlių apsaugos problemą reikia spręsti kompleksiškai, – įsitikinusi LAMMC ŽI specialistė. – Jeigu negalima dirbdami žemę, ją ardami, turime panaudoti chemines priemones. Atrodo, jų yra nemažai, tačiau veikliosios medžiagos vis tos pačios. Kai nuolat naudojamos priemonės su vienoda veikliąja medžiaga, jos nustoja efektyviai veikti. Čia galima būtų lyginti su antibiotikais žmogui: specialistai įspėja, kad negalima jų naudoti be reikalo, nes ilgainiui nustos veikti. Taip atsitiko su pesticidais, turinčiais tą pačią veikliąją medžiagą. Teko pasidomėti – yra apie dvylika augalų apsaugos priemonių su ta pačia veikliąja medžiaga, vadinasi, labai padidiname riziką atsparumą.“
Neariminę žemdirbystę labai propagavome kaip itin naudingą dirvožemiui, gamtai, augalams, maistui, bet jei kenkėjų nepavyks išnaikinti, jeigu jie ilgainiui dar labiau niokos pasėlius, tai kas toliau? Mokslininkė sako, kad vieno recepto visiems nėra. Ūkininkai, nuėję į savo pasėlių laukus, turi jausti, ar jau laikas arti pasėlius, ar dar galima naudoti tausojamąsias technologijas. Nieko negalima numatyti ir į priekį, sprendimus reikia priimti čia ir dabar. Vertinga nuostata dėl biologinės įvairovės, tačiau reikia žiūrėti, ar dirvoje nėra saugoma ir kenksmingų organizmų. Jie gali žiemoti augaluose. O ariant kai kurie kenksmingi organizmai sunyksta, pavyzdžiui, skalsės.
Nesirinkti tų pačių priemonių
Dr. R. Semaškienė sako, kad rapsai linkę atsigauti, tačiau jeigu atsiranda daugiau negatyvių veiksnių, prie šliužų niokojimo prisideda dar ir prastas pasėlių žiemojimas, jie gali ir neatsigauti. Šliužai išretina pasėlius.
Besąlygiška neariminė žemdirbystė gali tvoti kitu galu, todėl bent retkarčiais reikia pajudinti žemę. Juk ir mažame sklypelyje stengiamės bent kastuvu ją pajudinti, kad būtų sujudinti organizmai, ypač kenkėjų.
Specialistės klausėme, kokia perspektyva dėl apsaugos priemonių su įvairesnėmis veikliosiomis medžiagomis? „Labai sugriežtėję reikalavimai dėl apsaugos produktų registracijos, dėl to sumažėję ir veikliųjų medžiagų. Registratoriai dažnai jų neregistruoja dėl neigiamo poveikio aplinkai, žmonėms, – sako dr. R. Semaškienė. – Lietuva yra tarp tų šalių, kur taikomi griežtesni reikalavimai. Todėl patarčiau ūkininkams, kad pirkdami nesirinktų nuolat priemonių su ta pačia veikliąja medžiaga, tada nauda bus didesnė.“
Visos Lietuvos problema
Šliužų pasėliuose problemą fiksavo ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) augalininkystės konsultantai, stebėję situaciją visoje Lietuvoje. Štai LŽŪKT augalininkystės konsultantė Asta Kiminienė, po pasėlių stebėjimo Akmenės rajone, konstatavo: „Nors dažnai teigiama, kad šliužų problema būdinga tiesioginės sėjos laukams, šiemet situacija kitokia – dėl lietingo ir vėsaus sezono šliužams susidarė itin palankios sąlygos daugintis ir plisti. Jie smarkiai pakenkė rapsų pasėliams ir aplinkiniuose ūkiuose.“
Kaišiadorių rajono konsultantė Snieguolė Sarapinienė taip pat pastebėjo šliužų gausą laukuose: „Vos įžengus į stebimą rapsų pasėlį, iš karto matyti šliužų problema. Daugiausia pažeidimų lauko pakraščiuose, kur augalų lapai vietomis smarkiai išgraužti. Apžiūrint rasta įvairaus dydžio šliužų, o einant lauko vidurio link, pažeidimų mažėja. Ūkininkas bandė juos kontroliuoti – pakraščiuose išbarstė granulių, tačiau to nepakako. Šliužai yra itin atsparūs – maitinasi esant vos 1–2 °C temperatūrai ir pakelia iki 8 °C šalnas. Pavojingiausias laikotarpis – iki 4 lapelių tarpsnio, kai šie kenkėjai gali visiškai sunaikinti augalus.“
Jurbarko rajono konsultantė Jurgita Ališauskienė į savo ataskaitą įrašė: „Šiemet Jurbarko rajono ūkininkai susidūrė su keliais iššūkiais – dirvos drėgmės pertekliumi ir kenkėjų gausa: šliužais, minamusėmis, paslėptastraubliais bei kitais kenkėjais. Stebimame pasėlyje taip pat fiksuojami pažeidimai: amarai – 5 proc., minamusės – 55 proc., šakninio paslėptastraublio – 10 proc., kopūstinė kandis – 10 proc.“
Tad ne tik šliužai, bet ir kiti kenkėjai bei ligos vargino pasėlius. Akivaizdu, kad, šiltėjant klimatui, specialistams, atsakingų institucijų atstovams teks perrašyti ir apsaugos priemonių sąrašus, padidinti jų įvairovę. Juk geriau naudoti įvairesnes priemones, o ne tą pačią, bet stipresnę ar didesnį jos kiekį.
Naujausi komentarai