Užimtumo tarnybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Jurgita Zemblytė plačiau pakomentavo, ką daryti, kad ilgalaikių bedarbių mažėtų.

– Kas penktas šalyje registruotas bedarbis yra ilgalaikis, tai yra apie 31 tūkst. darbingo amžiaus gyventojų, kurie neturi darbo ir jo ieško daugiau nei 12 mėnesių. Panašios tendencijos išlieka jau keletą metų. Užimtumo tarnybos teikiamos paslaugos labiau primena pyrago principą, nes pagrindinis mūsų įrankis yra Užimtumo įstatymas. Tai, ką mes galime padaryti, tai motyvuoti asmenis, aiškintis priežastis, kodėl jie neranda darbo, nes priežasčių gali būti labai įvairių. Kuo ilgiau ieškoma darbo, tuo labiau mažėja motyvacija, mažėja pastangos ir nebetenkama įgūdžių, kaip tą darbą surasti. Bendros pastangos tiek su savivaldybėmis, tiek su darbdaviais galėtų padėti šiems asmenims grįžti į darbo rinką.

– Kaip atskirti tikruosius ilgalaikius bedarbius, kurie galbūt dėl amžiaus ar ligos nesugeba susirasti darbo, nuo tų, kurie ir nori būti ilgalaikiais bedarbiais, nes jiems taip patogiau?

– Niekas nenori būti ilgalaikiu bedarbiu, nes darbo netekimas yra didelis stresas tiek motyvacijos aspektu, tiek visais kitais aspektais. Mūsų konsultantai dirbdami su netekusiais darbo asmenimis aiškinasi priežastis. Gali būti trumpalaikės priežastys, pavyzdžiui, sušlubavusi sveikata, pasikeitusi situacija. Gali būti ir priežastys, kai kaimiškose vietovėse nebėra laisvų darbo vietų ir profesijų, kurias jie ilgą laiką dirbo, jau nėra paklausios. Tokios yra pagrindinės priežastys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Užimtumo tarnyba siūlo keisti profesiją ir moko žmones keisti kvalifikaciją, tačiau Vilniaus rajone tokių žmonių iš daugiau nei tūkstančio yra tik 51. Kodėl gyventojams taip sunku keisti kvalifikaciją ir bandyti save atrasti kitoje veikloje?

– Keičiant kvalifikaciją turi būti keletas veiksnių. Žmogus turi ne tik turėti norą, bet ir gebėjimą bei įgūdžius, nes naujas darbas ir nauja profesija turi būti patrauklūs. Praėjusiais metais ilgalaikiai bedarbiai dažniau rinkosi tokias profesijas kaip individualios priežiūros darbuotojas, slaugytojo padėjėjas, ikimokyklinio ugdymo pedagogas ar elektrikas, nes šios profesijos yra paklausios ir atitinka žmogaus energiją bei norą dirbti.

– Didelė dalis ilgalaikių bedarbių neturi net vidurinio išsilavinimo, o blogiausia situacija yra Ukmergės rajone. Ar panaši tendencija yra visoje Lietuvoje? Ką daryti su tokiais žmonėmis?

– Ilgalaikis nedarbas dažniau gresia tiems asmenims, kurie neturi išsilavinimo. Dažniausiai išsilavinę asmenys savo darbinėje veikloje kelia kvalifikaciją, mokosi. O jeigu ilgą laiką dirba nekvalifikuotą darbą, pagalbinius darbus, atitinkamai ir tokių darbų ieško. Tokių darbų pasiūla rinkoje mažėja, nes jei galima rutininius darbus automatizuoti, įmonės tai daro ir ieško kvalifikuotų darbuotojų, o ne siūlo darbo vietas nekvalifikuotiems. Todėl neturint profesijos dažnai lieka tik terminuoti darbai, sezoniniai darbai žemės ūkyje, statybose ar kitose veiklose, kur vyrauja sezoniškumas.

– Ką daryti su tokiais žmonėmis, kurie neturi net vidurinio išsilavinimo? Grįžti į mokyklą?

– Tai jau būtų asmens pasirinkimas. Mes kaip institucija galėtume rekomenduoti ir pasiūlyti tokią galimybę. Problemas reikia spręsti tiek savivaldybėms, tiek darbdaviams, žiūrint į individualius atvejus pagal vadybos principus.