Švedijos verslininkams išsilavinimas nereikalingas

Kalmaro universitete Virginija Kliukinskaitė, dabartinė Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų Užsienio ryšių skyriaus vadybininkė, praėjusius studijų metus praleido Švedijoje. Pagal studentų mainų programą akademinių 2003-2004 metų magistro studijas ji tęsė Kalmaro universitete to paties pavadinimo miestelyje. Tarptautinė magistrantūros programa “Vadovavimas ir tarptautinė vadyba” atitiko visus merginos keliamus reikalavimus, nes Klaipėdos universitete studijuodama verslo vadybą ji sakė gavusi per mažai žinių.

Švediją moteris vadina mažų miestelių šalimi, kur visa pramonė organizuojama už miesto ribų.

- Kuo skyrėsi studijų metai čia ir tenai?

- Išsiskyrė patogus studijų “formatas”. Priešingai nei daugelyje Lietuvos universitetų, tos programos studentai mokosi vieną dalyką po kito, o ne visus iš karto.

Tarptautinės vadybos magistrantūros programos dalykus sudarė strateginis vadovavimas, tarptautinė vadyba, strateginė žvalgyba ir postmodernizmas, tarptautinė verslo teisė, naujoji verslo vadyba.

Ten studentai mokomi dirbti savarankiškai. Pavyzdžiui, pirmojo susitikimo metu profesorius dėstydavo tam tikrą temą, grupei užduodavo išnagrinėti tam tikras tarptautines kompanijas (pvz., “Honda Motor Co. Ltd.”, “The Swatch”, “The Virgin Group”, “Encyclopaedia Britannica”, “Southwest Airlines”, “Canon Inc”, “Shell”, “Grand Metropolitan Group”, “Cartier”, “Saatchi&Saatchi”, “Cap Gemini Sogeti”, “The Body Shop International”) ar pramonės šakas (pvz., šampano, dviračių gamybą). Taip teorija būdavo pagrįsta konkrečiais pavyzdžiais iš garsiausių pasaulio kompanijų strategijos.

Stebino nuolat atnaujinamos duomenų bazės, galimybė visą parą nemokamai naudotis internetu. Pavyzdžiui, naktį, pasinaudojęs indentifikacine studento kortele, galėdavai patekti į universiteto pastatą ir jame naudotis internetu. Koridoriuose stovi prie interneto prijungti kompiuteriai.

Patiko, kad tą pačią programą studijavo įvairių pasaulio šalių jaunuoliai: sužavėjo šiltas studentų ir dėstytojų bendravimas.

- Dar prieš interviu minėjote, kad pas jus ateidavo firmų direktoriai. Jie supažindindavo su šalies ekonomika?

- Pažangių šalies įmonių (pvz., “Volvo”, “SAAB”, “Telia”, “Vodafone” ir t.t.) prisistatymai bei jų vadovų nuolatinis bendravimas sudomindavo studentus.

Taip pat mes turėjome galimybę apsilankyti garsiose šalies įmonėse (“IKEA”, “Kosta Boda” ir t.t.), kur studentai turi galimybę pamatyti tai, apie ką skaitė ir girdėjo, teorines žinias įtvirtinti konkrečiais pavyzdžiais. Patiko artimas universiteto ir verslo kompanijų bendradarbiavimas: universitetas iš jų gauna dosnią paramą; kartu dalyvauja įvairiuose projektuose; dažnas įmonės vadovas mielai įdarbina perspektyvų, dar vis besimokantį jaunuolį. Tie vadovai, priešingai nei lietuvaičiai, taip nenuvertina ir ką tik studijas baigusių jaunuolių. Jie nebijo rizikuoti, į darbą priimdami patirties neturintį akademinį jaunimą.

Tiesa, daugelis Švedijos verslininkų ar šiaip įtakingų žmonių neturi net aukštojo išsilavinimo, jau nekalbant apie magistro studijas.

Taip pat, priešingai nei pas mus, švedai pramonę kuria už miestų ribų, kadangi Švedija – retai apgyvendinta šalis. Pietinėje šalies dalyje, kur aš buvau, ypač išplėtota stiklo ir plieno pramonė.

- Vadinasi, ten gavote magistro diplomą?

- Taip, per metus turėjau pabaigti dvi magistrantūros programas – vieną Lietuvoje, kitą – Švedijoje. Iš pradžių netikėjau, kad tai įgyvendinsiu. Prieš išvažiuodama studijuoti į Švediją jau žinojau, kad reikės abiejuose universitetuose parašyti po magistrinį darbą ir dar juos apginti. Tik vieną lietuviškai, o kitą - anglų kalba.

Man padėjo ankstesnės studijos Kanadoje, Vinipego universitete bei Konkordo kolegijoje pagal Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos (LCC) studentų mainų programą.

Vertėtų paminėti ir tai, kad vakarietiška sistema (pvz., tiek Švedijoje, tiek Kanadoje) visiškai nesuvokiama nusirašinėti bei plagijuoti. Nustatant necituotų minčių autorystę, studentų darbuose naudojama speciali kompiuterinė programa. Ir nustačius, kad studentas svetimas mintis darbe pateikė kaip savo, studentas netgi šalinamas iš universiteto.

- Tačiau universitetas jums davė ne tik į ritinėlį suvyniotą diplomą?

- Per diplomų įteikimo ceremoniją Kalmaro miesto katedroje man buvo įteiktas ir 10 000 Švedijos kronų apdovanojimas už geriausią 2003/2004 akademinių metų magistrinį darbą “Veiksniai, darantys įtaką etiškų verslo sprendimų priėmimo procesui”.

Norėtųsi, kad ir visuose Lietuvos universitetuose studentai trokštų įdėti kuo daugiau pastangų į savo studijas. Žinodama sunkoką finansinę daugelio universitetų padėtį, šiuo atveju noriu pastebėti, kad ne tiek svarbu pinigai, kiek sunkaus darbo ir nuoširdžių pastangų įvertinimas, pavyzdžiui, studento pasiekimus įvardijančiu raštu. Deja, mūsų universitetuose pasitaiko dėstytojų, kurie žino, kad studentai nusirašinėja ar svetimas žinomų autorių mintis pateikia kaip savo, bet nesiima jokių priemonių.

Būtent pagal vakarietišką studijų sistemą tiems, kurie nori studijų pabaigoje gauti ne tik diplomą, bet ir ūgtelėti savo pasirinktos specialybės žinių srityje bei subręsti kaip visavertė asmenybė, suteikiamos visos - tiek fizinės (dažnai veikiamos finansinių galimybių), tiek psichologinės (tam tikros šalies mentaliteto) sąlygos, nuolatos savo kvalifikaciją keliančių pedagogų profesinės paslaugos ne tik paskaitų metu, bet ir individualioms konsultacijoms skirtu laiku.

- Kaip atsitiko, kad Švedija, dar praėjusį amžių buvusi agrarinė šalis, dabar tituluojama kaip viena turtingiausių? Gal gali pasakyti bent keletą priežasčių, kaip jai tai pavyko?

- Pavyzdžiu laikomą ekonominę situaciją Švedija pasiekė industrializacijos laikotarpiu išmintingai naudodama gausius savo gamtos išteklius (miško pramonės produkcija buvo eksportuojama į kitas šalis statybos reikmėms, celiuliozės ir popieriaus pramonei, miškas naudojamas ir kaip vienas iš pagrindinių energijos šaltinių, o geležies rūda tiek eksportuojama kaip svarbiausias komponentas, naudojamas sunkiajai pramonei kurti, tiek apdirbama pačioje Švedijoje, taip paskatinant tokių garsių kompanijų kaip “SAAB”, “Electrolux” ir kt. susikūrimą). Išsivysčiusių užsienio šalių, kaip Anglija, investicijų į Švedijos pramonę dėka Švedija beveik du amžius nedalyvavo karuose ir taip sugebėjo aprūpinti nuo pasaulinių karų nukentėjusias kaimynes paklausia produkcija.

- Vadinasi, svarbiausia - gamtos ištekliai ir investicijos?

- Ne tik tai. Prie šių nenuginčijamų veiksnių būtų galima paminėti ir liuteronų religijos nuopelną (beje, apie šį, mano galva, galingą – nors ir ne tokį apčiuopiamą – veiksnį, esu diskutavusi ir savo Švedijoje apgintame magistriniame darbe). Nors pastaruoju metu Švedija patyrė stabilų sekuliarizacijos procesą, jis nėra toks visaapimantis kaip, pavyzdžiui, Olandijoje.

Trumpai tariant, liuteronų doktrina moko, kad Dievas iš anksto nulėmė tai, kad kai kurie žmonės bus išgelbėti, o kiti prakeikti. Tikintiesiems yra duodamas ženklas apie jų išrinkimą į išgelbėtųjų gretas. Vienas iš tokių ženklų yra materialinė gerovė, pagrįsta sąžiningomis pastangomis bei darbu. Tokiu būdu protestantiškame, kitaip nei katalikiškame, mokyme pelnas traktuojamas kaip teisėta vertybė bei Dievo malonės įrodymas.

- Statistika rodo, kad Švedija – viena iš turtingiausių Europos valstybių. Ar tai atsispindi šalies „veide“?

- Švedai tikrai darbštūs, bet sukauptų turtų, taip kaip dažnam lietuviui rodosi priimtina, nedemonstruoja viešai. Dažnai net iš aprangos sunku atskirti, kuris yra skurdžiau gyvenantis žmogus, o kuris turtuolis. Svarbiausia — švara, tvarka. Matyt, kiekvienoje šalyje turtingumas suprantamas savaip.

Pavyzdžiui, Amerika – viena iš turtingiausių pasaulio valstybių, bet joje yra vietų, kurias matydamas net negalėtum pagalvoti, kad esi vienoje iš turtingiausių pasaulio valstybių. Tačiau, kalbant apie Švediją, susidaro įspūdis, kad švari, tvarkinga aplinka – turtingumo ženklas. Juk palaikyti tvarką kainuoja nemažai.

- Kai kurie šaltiniai teigia, kad švedai – šalti žmonės?

- Švedai – mandagūs, tačiau dažnam iš jų trūksta šilto bendravimo. O gal man pritrūko laiko su jais artimiau susidraugauti?

Švedai pasižymi taupumu, neišlaidumu, pavyzdžiui, švedui būtina iš anksto žinoti, kiek svečių ateis į jo pobūvį, mat norima paruošti tiksliai tiek maisto, kiek ateis svečių. Pasak mano draugės rusaitės, kuri yra ištekėjusi už švedo, niekas nesiūlo pakartoti vieno ar kito patiekalo, priešingai nei pas mus ar jos gimtinėje. Visi svečiai gauna po lygiai ir tik vieną porciją.

Teko įsitikinti, kad daugelis ten rūpinasi tik savimi, tarkim, į pobūvius susirinkę draugai nešasi alaus, vyno ar užkandžių tik sau – ir nesvarbu, ar greta sėdintis draugas neturi ko išgerti, užkąsti.

Žinoma, neverta šių pastebėjimų suabsoliutinti, nes tiek Švedijoje, tiek kitose šalyse pasitaiko visokių žmonių.

Kartais aklas taisyklių laikymasis stebina. Pavyzdžiui, norėdamas pardavėjos ko nors trumpai paklausti, turi stoti į pirkėjų eilę, žinoma, prieš tai išsiėmęs bilietėlį iš specialaus bilietų automato (panašaus į tuos, kurie naudojami bankuose). Arba šeštadieniais, kai daugelis žmonių turi laiko apsipirkti ir parduotuvėse jaučiamas didžiausias jų antplūdis, parduotuvės uždaromos per patį “prekymetį” - 15 ar 16 val. Mano galva, taip prarandama puiki proga padidinti prekybos apimtis ir užsidirbti. Tas pats pastebėtina kalbant apie naktinių barų ar klubų darbą – ilgiausiai dirba iki 2 val. nakties. Turbūt neverta minėti, kad liepą ir rugpjūtį švedų kontorose visiškas štilis – visi atostogauja. Tuomet Švedijoje sustoja visas verslas.

- Ar norėtumėt ten sugrįžti, kurti savo verslą?

- Dažnas manęs klausia, ar norėčiau grįžti į Švediją ir joje gyventi. Juokais atsakau, kad nebent tik sulaukusi pensininkės amžiaus: nors Švedijoje puiki socialinės rūpybos sistema, puiki gamta, idiliški gamtovaizdžiai su tyvuliuojančiais ežeriukais, kurių viduryje kyšančioje salelėje stovi raudonai dažyti namukai baltomis langinėmis, ir vis dėlto kažko trūksta. Matyt, iššūkių…