Darbo ieškoti neprireikė

Pavieniai laikini darbeliai studijų metais – dažno jaunuolio, bandančio prisidurti prie kuklios stipendijos, patirtis. Jos paragauti teko ir D. Šidagiui, tačiau su tikrąja profesinio gyvenimo realybe teko susidurti būtent „Kauno grūduose“.

„Į įmonę atėjau dar mokydamasis Veterinarijos akademijoje, pirmame magistrantūros kurse. Kaip ir dabar, būdavo organizuojamos karjeros dienos, po kurių man paskambino ir pakvietė į darbo pokalbį. Taip viskas pamažu ir prasidėjo: iš pradžių pradėjau dirbti paprastu vadybininku, paskui tapau produktų vadovu, o šiuo metu dirbu didmeninės prekybos vadovu Pašarų ir premiksų skyriuje“, – pasakojo pašnekovas.

Prisimindamas savo karjeros pradžią kaunietis neretai juokauja: ne aš susiradau darbą, o pats darbas susirado mane. Tačiau tai nereiškia, kad nuo pat pradžių viskas ėjosi tarsi per sviestą.

Vos ėmęsis darbuotis didžiulėje gamybos įmonėje Veterinarijos akademijos magistrantas netruko įsitikinti, kad studijų metais įgytos teorinės žinios su praktiniais dalykais ne visada žengia koja kojon.

Ne tiek mokė, kiek mokėsi

„Iš pradžių pagrindinė mano kryptis „Kauno grūduose“ buvo darbas su galvijininkystės ūkiais. Tuo metu jiems įmonė galėjo pasiūlyti tik žaliavų, pavyzdžiui, rapsų, sojų rupinių, atitinkamų mineralinių medžiagų. Tik po kelerių metų prasidėjo pačių receptūrų skaičiavimai, o pagal tas receptūras pradėjome gaminti kombinuotuosius pašarus. Taip nuo prekybos po truputį perėjau prie racionų sudarymo, konsultacijų, rekomendacijų ūkiams ir kt. Tačiau toji pradžia taip pat buvo susijusi su tuo, kad ne tiek aš mokiau ūkius, kiek pats iš jų mokiausi“, – prisipažino pašnekovas.

Žingsnis po žingsnio įmonėje įgyta patirtis buvo naudinga ir akademiniuose vandenyse – po kurio laiko Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute kaunietis apsigynė mokslų daktaro disertaciją.

D. Šidagis svarsto – gyvenime viskas dėliojosi anaiptol ne pagal svajones, išankstines vizijas ar kokį nors planą, kita vertus, išties sklandžiai ir teisingai.

„Mokykloje apskritai labiau linkau į tiksliuosius mokslus, nors tai nereiškė, kad man jie labai sekėsi, – šyptelėjo pašnekovas. – Netgi bandžiau stoti į elektroniką, bet nepavyko. Kur lyg ir labai nesistengiau, tarsi savaime viskas vyko ir pasisukdavo taip, kaip reikia.“

Eksperimentai lipo prie širdies

Šiandien ilgamečiam „Kauno grūdų“ darbuotojui šypseną kelia ir tai, kad vienu metu savo ateitį siejo su mėsos perdirbimo pramone. Pasirodo, būtent tokį kelią anuomet rinkdavosi nemažai Veterinarijos akademiją baigusių jaunuolių.

„Panašiai įsivaizdavau ir aš – būsiu mėsininkas. Toks tuo metu buvo supratimas. Tačiau ilgainiui atsirado žmonių, dėstytojų, kurie paskatino imtis eksperimentų, bandymų, susijusių būtent su gyvulių mityba. Tai man buvo labai prie širdies“, – prisiminė D. Šidagis.

Šiandien esu tas, kas esu, tik dėl tų patirčių, pamokų. Kalbu tiek apie įmonėje, tiek ir išorėje sutiktus žmones – realiai iš visų jų mokiausi.

Pašnekovas sakosi galįs būti dėkingas likimui už galimybę sutikti gausybę žmonių, kurie įkvėpė, negailėjo patarimų ir drąsino nesustoti – tai jokiais pinigais neišmatuojama vertybė.

„Šiandien esu tas, kas esu, tik dėl tų patirčių, pamokų. Kalbu tiek apie įmonėje, tiek ir išorėje sutiktus žmones – realiai iš visų jų mokiausi. Pavyzdžiui, jau dirbant „Kauno grūduose“ teko labai artimai bendrauti su Gyvulininkystės instituto atstovais, važinėti su jais po įvairius ūkius – taip jie mane ir įtraukė į tą dar gilesnį mokslą, doktorantūros studijas“, – pasakojo įmonės didmeninės prekybos vadovas.

Norisi ir grįžtamojo ryšio

Kaip pripažįsta pašnekovas, būtent tai, kad niekada neteko būti vien tik kabinetiniu darbuotoju, vienas didžiausių jo darbo pranašumų. Juk dinamiška, aktyvi aplinka – tarsi amžinasis variklis.

„Mano darbe apskritai mažai rutinos. Iššūkių, problemų tikrai nemažai, niekada nežinai, kas kokiu metu paskambins ir pasakys: „Dariau, kažkas negerai – neėda, nelesa, susirgo.“ Vis dėlto apie 70 proc. ūkio sėkmės priklauso būtent nuo šėrimo. Todėl jei kas nors atsitinka gyvuliui, paukščiui, pirmiausia akys krypsta į pašarus, o tik paskui pradedama gilintis į kitus dalykus“, – kasdienio darbo subtilybėmis dalijosi „Kauno grūdų“ atstovas.

Tiesa, D. Šidagis atviras – pradžioje dėl to teko išmokti užsiauginti ir storą odą.

„Skaičiuojame receptūras, gaminame pašarus, sudėliojame kainodarą ir pan., o jau užsakymus priima kiti kolegos. Jei tik kas atsitinka, automatiškai skambina mums. 99 proc. atvejų žinau, kad skambučio sulaukiau dėl kokių nors problemų, o ne dėl to, kad pasidžiaugtų, kaip viskas puiku. Žinoma, norisi to gero grįžtamojo ryšio. Tačiau dažniausiai skambini pats ir klausi, o tau atsako, kad maždaug viskas gerai, ką čia skambinsiu ir trukdysiu“, – šyptelėjo pašnekovas.

Nuo galvijų iki sraigių

Paklaustas, kas darbe teikia didžiausią pasitenkinimą, D. Šidagis ilgai nesvarsto.

„Turbūt ir nebūčiau čia tiek išdirbęs, jeigu nebūtų tiek laisvės. Nuo pat pradžių iki šios dienos įmonėje nebuvo jokių suvaržymų, rėmų, čia galime svajoti ir kurti, o paskui viską išanalizuoti, patikrinti ir gauti rezultatą. Be to, profesine prasme darbas labai įdomus. Šiandien jau turime tokią gyvūnų įvairovę, kai nesi apsistojęs ties, sakykime, kiaulėmis, vištomis, broileriais ar žuvimis. Pašarus skaičiuojame nuo galvijų iki sraigių. Ir ne tik – vis labiau populiarėja svirpliai ir kitokie egzotiniai dalykai. Iki šiol mokomės vis ko nors naujo, tobulėjame, ieškome pačių geriausių sprendimų, receptūrų“, – sakė gyvūnų mokslo specialistas.

Tad ne tik patrauklios darbo sąlygos, darni komanda, bet ir pačios įmonės asortimento specifika, gamybos apimtis ir plėtros galimybės buvo ir tebelieka svarūs argumentai, kad gal ir neverta ieškoti geresnės laimės ar sotesnio kąsnio.

„Kai buvau jaunesnis, maištingesnis, buvo visokių minčių. Nemeluosiu – ir pasiūlymų pereiti kitur. Tačiau per tiek metų sužinai kiekvieno konkurento galimybes, juk Lietuvoje kombinuotųjų pašarų gamyklų yra vienetai. Net jei kuriuo nors momentu galbūt galėtų pavilioti atlygis, suprantu, kad visa kita paskui gali atsisukti kitu kampu“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Pokyčiai kaip diena ir naktis

D. Šidagis neneigia – pojūtis, kad savo pastangomis kuri vertę ir esi vertinamas pats, suteikia didžiulę prasmę.

„Įmonėje jaučiuosi visapusiškai gerai, džiaugiuosi, kad čia galiu ne tiesiog dirbti, bet kurti ir suteikti kam nors naudos – ne tik pačiai įmonei, bet ir klientams. Juk mes ne tik šiaip parduodame pašarus, bet ir teikiame klientams visą paketą papildomų paslaugų, kurios neapsiriboja pardavimo ir pirkimo sandoriais“, – sakė „Kauno grūdų“ darbuotojas.

Būnant kokios nors organizacijos dalimi daugelį metų, joje vykstantys pokyčiai tarsi ištirpsta laiko tėkmėje. Tačiau trumpam stabtelėjus, atsigręžus atgal nuostabu suvokti, kokia didžiulė tavo aplinkos transformacija augino ir tave patį.

„Kai atėjau dirbti į įmonę, kurį laiką joje buvau pats jauniausias darbuotojas. Užrašų knygelė ir vienas kompiuteris, kuriuo dalijomės keturiese viename kabinete. Tad galite įsivaizduoti, kokio lygio tada viskas buvo, – šyptelėjo pašnekovas. – Tai, kas įvyko per 20 metų tiek įmonės valdymo, tiek žmonių bendravimo prasme – kaip diena ir naktis. Aišku, didžiausias pokytis susijęs su naujaisiais savininkais: pasikeitė visa įmonės struktūra, valdymo logika, veiklos strategija. Jau nekalbu apie pažangiausias technologijas, išmaniuosius įrankius – kadaise net pagalvoti apie tai buvo neįmanoma.“