KOKS VANDUO BĖGA IŠ ČIAUPO JŪSŲ NAMUOSE?

Žmogus visais laikais stengėsi laikytis kuo arčiau vandens: tiek gyvendamas pavojingą klajoklio gyvenimą, tiek pasirinkęs sėslesnį gyvenimą būdą. Neatsitiktinai kaimai, miestai, ištisos civilizacijos kurdavosi kuo arčiau šaltinių, upių ar ežerų, nes vanduo buvo reikalingas gyvybei palaikyti. Nuo seniausių laikų buvo aišku, kad žmogui tinkamiausias ir naudingiausias ne bet koks vanduo, o švarus ir tyras. Ar tokį geriame visi?

Mes, lietuviai, bene vieninteliai Europoje geriamuoju vandeniu apsirūpiname tik iš požemyje slūgstančių šaltinių. Galime pagrįstai tuo didžiuotis, mat toks vanduo yra išties švarus, kadangi yra daug geriau apsaugotas nuo aplinkos taršos nei atviri paviršiniai vandenys. Tačiau tam tikruose Lietuvos regionuose, veikiant natūralioms gamtinėms sąlygoms ar dėl netinkamo žmogaus elgesio, geriamasis vanduo nėra toks kokybiškas, kokio norėtųsi. Pavyzdžiui, vienur vanduo neskanus gerti, kitur nemaloniai kvepia, pasitaiko atvejų, kad vandenyje yra kokių nors nuosėdų ar jis būna specifinio atspalvio. Atliktų vandens tyrimų rezultatai rodo, kad vanduo savo sudėtyje turi kalkių, kreidos, geležies, kitokių mineralinių ar cheminių medžiagų, neretai vandenyje galima aptikti nitratų ar nitritų arba paaiškėja, kad vanduo užterštas mikrobiologiškai. Gerti tokį vandenį galima tik prieš tai tinkamai jį išvalius, mat priešingu atveju rizikuojama pakenkti savo sveikatai. Priklausomai nuo to, kuo vanduo užterštas, vandenį būtina valyti arba filtruoti.

Kokios vandens problemos yra dažniausios?

Vandens tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma – net 90 proc. – šalies namų ūkių vartoja kietą arba net labai kietą vandenį. Toks vanduo nepasižymi nei specifiniu skoniu, nei kvapu, nekenkia sveikatai (išskyrus tai, kad labai sausina odą), tačiau ilgainiui rimtai „sužaloja“ buityje naudojamą techniką: virduliuose, skalbimo mašinose ar indaplovėse susidaro didelės kalkių nuosėdos, tad šie prietaisai tarnauja trumpiau, nei galėtų.

Kita gana dažnai pasitaikanti vandens bėda ta, kad tam tikruose šalies regionuose vanduo yra pernelyg geležingas. Toks vanduo pasižymi nemaloniu metalo skoniu ir kvapu, jei vandenyje ištirpusios geležies koncentracija yra itin didelė, pakinta net jo spalva – iš čiaupo pradeda bėgti ne neutralios spalvos, o rusvas vanduo, tuo tarpu vonia, kriauklė, unitazas ar indų vidinės sienelės ilgainiui pasidengia rudomis dėmėmis.

Kalbant apie nemalonų vandens kvapą, jo priežastimi dažniausiai yra vandenyje ištirpusios kokios nors cheminės medžiagos, kitokios priemaišos. Pavyzdžiui, jei vanduo dvokia supuvusiais kiaušiniais, už tai „atsakingas“ yra sieros vandenilis. Vandens kokybei kenkia ir seni vamzdynai ar santechnika, mat tai – puiki terpė daugintis įvairioms bakterijoms, nulemiančioms nemalonius kvapus ar bjaurų vandens skonį. Bene pavojingiausias sveikatai toks vanduo, kuris yra užterštas nitratais ar nitratais, arsenu, manganu. Vandens tyrimai rodo, kad toks vanduo dažniausiai būna šachtiniuose šuliniuose ar negiliuose individualiuose gręžiniuose.

Į ką atkreipti dėmesį tiriant vandenį?

Jei buityje yra vartojamas vanduo iš šulinio, tokį vandenį, anot specialistų, reikėtų tirti bent kartą per pusmetį. Kodėl būtina taip dažnai? Atsakymas labai paprastas – šulinio vanduo yra paviršinis, tad jam didžiulę įtaką turi aplinkos veiksniai, žmogaus bei ūkinė veikla netoli šulinio. Tiriant šulinio vandenį, aiškintis rekomenduojama šiuos parametrus: vandens kietumą, nitratų bei nitritų kiekį vandenyje, vandens pH (vandenilio jonų koncentracija).

Centralizuotai į namus tiekiamą vandenį paprastai tiria pats vandens tiekėjas. Jis vandens tyrimus atlieka reguliariai, o jų rezultatai skelbiami viešai. Savo noru tirtis centralizuotai tiekiamą vandenį prasminga tik tais atvejais, jei namie norima įsirengti vandens filtrus, tačiau dar nėra apsispręsta, kokie būtų tinkamiausi.

Gyvenant individualiame name ir įsirengus gręžinį, taip pat privalu turėti vandens tyrimus. Ištirti reikėtų vandens kietumą, geležies, mangano, nitratų bei nitritų koncentraciją vandenyje, taip pat vandens pH (vandenilio jonų koncentracija). Jei gręžinio vanduo itin prastos kokybės, specifinio kvapo ar skonio, papildomai rekomenduojama ištirti ir amonio, arseno, permanganato kiekius vandenyje.

Kas vandenį paverčia kokybišku?

Kad iš čiaupo tekantis vanduo būtų švarus, skanus ir kokybiškas, tereikia visai nedaug. Pakanka įsigyti ir namie sumontuoti vandens filtrus ar specialią vandens valymo sistemą. Kadangi tokio pobūdžio prietaisų pasiūla šiandien yra išties nemaža, norint teisingai pasirinkti, pirmiausia būtina išsitirti vandenį.

Vandens, kuriame ištirpusios geležies koncentracija nėra itin didelė, kokybei pagerinti geriausias pasirinkimas būtų modifikuotas vandens minkštinimo filtras. Pastarasis ne tik iš vandens išvalo geležį, bet tuo pačiu metu papildomai jį dar ir suminkština. Jei vandenyje yra arseno, sieros vandenilio priemaišų, specialistai rekomenduoja rinktis atskirą vandens nugeležinimo filtrą. Nitratus bei nitritus iš vandens efektyviai išvalo modifikuotas vandens minkštinimo filtras.

Vandens filtrai bei vandens valymo sistemos nereikalauja milžiniškų investicijų, tačiau yra įdiegiami visam laikui ir teikia visokeriopą grąžą: saugo sveikatą, prailgina buitinės technikos ir kitų prietaisų tarnavimo trukmę, taigi, padeda taupyti. Apdairiai pasirinkti įrenginiai geba iš vandens pašalinti sunkiuosius metalus, chemines priemaišas, bakterijas bei kitokius teršalus. Juos taip pat galima komplektuoti ir su specialiais mineralizatoriais, kurie išvalytą vandenį papildomai praturtina ir mineralinėmis medžiagomis bei paverčia dar kokybiškesniu.