Kaip įmanoma pasiekti nulį žūčių, o gal tai misija neįmanoma, plačiau pakomentavo vairavimo instruktorius, ekspertas Artūras Pakėnas.

– Ar, pavyzdžiui, ilgųjų savaitgalių metu avarijų būna daugiau?

– Taip. Kai tauta pakyla į kelią, tai kelias kenčia.

Kai tauta pakyla į kelią, tai kelias kenčia.

– Karštis turbūt irgi glaudžiai susijęs su atsipalaidavimu?

– Matyt, automobilyje vairuotojai būna taip pat ne vieni: tada ir verkiantys vaikai, lojantys šuniukai ir visa tai, aišku, mus blaško nuo vairavimo. Taip turime pasekmes.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše: 

– Avaringumas Lietuvoje sparčiai mažėja. Kaip manote, kodėl?

– Gyvenimas yra gyvenimas ir žmonės elgiasi ne visada labai jau racionaliai, kartais pasielgia spontaniškai. Ir netgi, manau, kai buvo kuriamas planas iki 2050-ųjų metų, kad nebūtų žuvusių, visi turbūt įsivaizdavo tai kaip siekiamybę, bet ne kaip realų skaičių. Niekas netikėjo, kad taip gali atsitikti, kad kažkas pasieks tą nulį. Bet siekti to, eiti link to, planuoti kažkokius veiksmus – tai buvo reikalinga.

– Kaip vertinate Helsinkio pasiekimą? Kaip atrodo pavyzdinis eismas Suomijoje?

– Pirmiausia, tikrai kitaip yra Suomijoje. Mes nuo to turime atsispirti iš anksto, nes reikia suprasti, kad ten senokai eismas įvardijamas kaip socialinis reiškinys. Norint suprasti, kas vyksta, turime vertinti iš socialinės pozicijos. Ne techninės – ne vieno ar kito ženklo pastatymas, ne kažkokios sankryžos perpiešimas nulemia rezultatą, o žmonės. Tai yra žmonių noras elgtis teisingai, atsakingai, saugiai.

Infrastruktūra padeda jiems, be abejo: važiuoti su techniškai tvarkingu automobiliu žymiai geriau negu sugedusiu. Taip pat padeda geri keliai, teisingos eismo organizavimo sistemos, gerai veikiantys šviesoforai. Bet jeigu duosime gerą šviesoforą arba gerą automobilį į blogas rankas – turėsime blogą rezultatą.

Kol tautoje herojumi vadinsis tas, kas suspardė trikojį, tai sunku tikėtis gero rezultato.

– Ką mes, kaip tautiečiai, darome blogai?

– Kol tautoje herojumi vadinsis tas, kas suspardė trikojį, tai sunku tikėtis gero rezultato. Jeigu klaustume vairuotojų, kas jiems svarbiausia kelyje, visi sakys, jog eismo saugumas. O jei paklaustume, ar tu sutinki mokėti kainą, kad mieste bus greitis 30? Koks tada būtų atsakymas? Mes norime eismo saugumo, bet nenorime mokėti tos kainos, kurią su noru sumokėjo suomiai ir turi rezultatą.

– Tai reiškia, kad suomiai važinėja tiesiog lėčiau pagal įstatymą?

– Ir lėčiau, ir pagal įstatymą, ir geroje infrastruktūroje, ir su gera motyvacija. Nėra vieno atsakymo – yra sistema, kuri suveikia.

– Paskaičiavome, kad kas 23 avarija Lietuvoje baigiasi žūtimi. Kokios to priežastys?

– Greitis. Nors kai kurie net ir eismo specialistai bando tai užginčyti, kad ne visai greitis. Dažniausiai būna ir sankryžos – žiedinės arba didžiosios. Be abejo, lenkimo manevras, kurio daugelis nenori atsisakyti.

– Kokias tikrai opias vietas matote Vilniuje?

– Absoliučiai – dėmesingumas. Pas mus jo trūksta, tai faktas. Sankryžose, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, žmogus, kol atsisako savo telefono, kol atitraukia akis nuo „YouTube“ filmuko. Apklausose girdime iš vairuotojų, kad jiems nuobodu vairuoti. Kai buvau mažas vaikas, sakydavau, jog noriu valgyti, tada pasiūlydavo obuolį, kurio nenorėdavau. Tada atsakydavo, kad aš nenoriu valgyti. Tai ir čia: kai vairuoji, pradėk galvoti apie vairavimą – žiūrėk, kas važiuoja priekyje, kas važiuoja šone, prognozuok situaciją – kas atsitiks, kas įvyks, ką dėl to turiu daryti arba ko neturiu daryti. Ir bus labai įdomu.

– Kaip įmanoma pasiekti nulį žūčių?

– Aišku, galime. Kuo mes kitokie? Pažiūrėkite – Norvegijoje taip pat geras tikslas. Ir kiek ten mūsų emigrantų važinėja – jie prisitaiko prie situacijos. Mes galime, tik reikia imtis žingsnių, veiksmų, motyvuoti, auklėti žmones.