G. Cirtautas: „Gyvenimas be adrenalino netektų prasmės“

Ateities svajones Cirtautas sieja tik su sportu. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Gargžduose gyvenantis 24 - erių metų lenktynininkas Gintautas Cirtautas neakivaizdžiai studijuoja Verslo ir technologijų kolegijoje automobilių inžineriją. Pagrindinis jo užsiėmimas ir gyvenimo džiaugsmas – motociklų lenktynės. „Pasiskolinęs“ tėčio pomėgį nardyti motociklu, jaunuolis dvejus metus dalyvavo Lietuvos (2001 ir 2002 m.), o gavęs finansavimą (2004 m.) – Baltijos šalių žiedinėse motociklų lenktynėse.

- Kada pradėjai vairuoti?

- Pirmą motociklą nusipirkau dvidešimtojo gimtadienio proga. Iki tol neturėjau motociklo, todėl susižavėjau žiedinių motociklų lenktynių sportu. Mokiausi, dirbau ir susitaupiau pinigų motociklui.

- Kodėl susidomėjai būtent motociklais?

- Nežinau, turbūt šaknys slypi tėčio pomėgyje važinėti motociklu. 1999 metais buvo atkurtos žiedinės lenktynės. Aš jų nemačiau, bet sužinojau, kad pavasarį bus Baltijos šalių lenktynių pirmasis etapas Kaune. Nuvažiavau su draugais pažiūrėti ir pasakiau sau, kad būtinai nusipirksiu motociklą ir dalyvausiu lenktynėse. Todėl rudenį aš jau turėjau motociklą.

Gyvenimas be patiriamo adrenalino važinėjantis ir lenktyniaujant motociklu taptų beprasmis.

- Motociklas tau tik sportas ar dar ir susisiekimo priemonė?

- Per pirmus sezonus būdavo ir susisiekimo priemonė, ir sportas. Dabar jau tik sportas. Draugai dažnai klausia, ar nebijau užsimušti. Keista, bet aš bijau važiuoti gatvėmis, nes gatvėje daug pavojingiau važiuoti nei trasoje. Trasoje visi važiuoja viena puse, vienas kitam per galvą nelipa.

Kiekvienoje trasoje vis skirtingu greičiu važiuoju. Didžiausias greitis – 250 kilometrų per valandą Kačerginėje, Nemuno žiede Kaune.

– Ratuoti vaikinai visada žavėjo merginas. Turbūt niekada netrūko jų dėmesio?

– Anksčiau motociklas buvo ir susisiekimo priemonė. Važiuodamas per miestą, matydavau mojuojančias merginas ar jas atsigręžiant. Tačiau motociklą pirkau ne tam, kad merginas sužavėčiau. Šiaip aš nelabai pastebiu tą dėmesį, nors turbūt jo niekada nebuvo per mažai.

Iš tiesų galbūt motociklas patraukia ne tik merginų žvilgsnius, bet tampa ir miesto puošmena.

- Pirmosios tavo lenktynės?

- 2001-ųjų pavasarį. Lietuvoje per metus būdavo keturi čempionatai, greta vykdavo Baltijos šalių ir Rytų Europos čempionatai.

Vienerių lenktynių keturioms dienoms reikia 5000–8000 litų. Tada tokių finansų nebuvo, todėl konkuruodavau tik tarp lietuvių, kur dalyvaudavo tik trys keturi lietuviai. 2002 metais, kaip ir prieš tai, laimėdavau prizines vietas. Diplomų ir taurių visiškai nevertinau. Man svarbiausia buvo važiuoti. O atvykėliai estai ir latviai turėdavo didesnį finansavimą, juos treniruodavo tėvai.

Aš žinojau, kad, paruošęs motociklą, daugiau jėgų įdėjęs treniruotėms, galiu pasiekti dar geresnių rezultatų.

Jei nori profesionaliai sportuoti, tai vienam sezonui reikia dviejų motociklų. Žinoma, blogiausiu atveju galima ir su vienu „ištempti“, tačiau viskas atsiliepia rezultatams.

- Ar prašai artimųjų, kad ateitų tavęs palaikyti per lenktynes?

- To sakyti draugams net nereikia. Jie patys sužino, kur, kada, arba manęs paklausia. Visada žinau, kad bus kas atvažiuos palaikyti. Taip pat atvyksta ir rėmėjų. Visiems jiems esu labai dėkingas, nes jie atvykdavo, kad ir kur tos varžybos būtų vykusios.

- Traumos turbūt neišvengiamos tavo gyvenime. Ar kada buvai prie mirties slenksčio?

- Ačiū Dievui, kad fortūna nuo manęs dar nenusisuko. Sporte „blynų“ neįmanoma išvengti, nenuvirsti. Tačiau sportinė apranga apsaugo. Didelių sužeidimų nebuvo, nors niekada negali žinoti, kur tavęs tyko likimas.

- Niekada nekilo dvejonių pakeisti šį sportą kitu? Mama nesako: „Vaikeli, kada tu baigsi?“

- Mamos juk visą laiką viskam prieštarauja. Mama labai jaudinasi, laukia, kada grįšiu. Tėtis jau susitaikė, lenktynių metu palaiko, pasako, kokias klaidas darau.

Jaunesnioji sesuo visada mane palaiko, vadina pačiu geriausiu. Vyresnioji – turi sūnų, todėl aš jai sakau, kad po kelerių metų pasiimsiu jį kartu sportuoti. Jai tai labai nepatinka.

- Kas turėtų pasikeisti tavo gyvenime, kad atsisakytum šios sporto šakos?

- Manau, kad iš šito klano neįmanoma išlipti. Net meilė nepadės.

- Vadinasi, buvo tokių merginų, kurios prašė mesti?

- Buvo (juokiasi – aut. past.). Tačiau ne visos merginos tam prieštarauja. Kiek žmonių – tiek nuomonių.

– Važiuodamas motociklu pasieki gana didelį greitį, gal vairuodamas automobilį taip pat netyčia per daug nuspaudi greičio pedalą?

- Didesnio greičio nei 140 kilometrų per valandą, važiuodamas automobiliu, nesu pasiekęs. Nėra tikslo greitai važiuoti. Stengiuosi būti atsipalaidavęs. O greitos reakcijos kol kas netrūksta. Į ekstremalią situaciją gatvėje pakliūni vos tik išvažiavęs, nes niekas tavęs nemato ir negirdi, galvoja, kad dviratis atvažiuoja. Jei jau automobilio vairuotojai nemato vienas kito mašinų, tai ką jau apie motociklą bekalbėti. Pamato tada, kai jau avarija įvyksta.

Aš visada važiuoju atsargiai.

- Kokias savybes, tavo manymu, privalo turėti lenktynininkas?

- Turi būti psichologiškai ir fiziškai stiprus, geras taktikas. Kol nevažiuoji lenktynių trasoje, viskas atrodo labai lengva. Pastebiu, kad po pirmos treniruotės mažiau patyrę sportininkai jaučiasi labai pavargę. Nežinau, kodėl jiems sunku, – mano pirmoji treniruotė jau seniai praeityje.

- Ar lenktynininkui reikia palaikyti fizinę formą?

- Taip. Žmonės galvoja, kad atsisėdai ant motociklo, atsukai rankenėlę ir važiuoji kaip akis išdegęs. Iš tikrųjų, jei važiuosi nesitreniravęs, tai po kelių ratų jausiesi taip, lyg bėgtum krosą. Kas antrą dieną reikia paminti dviratį, bent jau sezono metu. Taip po dvidešimt kilometrų. Žiemą gali krepšinį pažaisti, į baseiną nueiti, pačiuožinėti ledo arenoje. Aš dabar truputį pasyvus tapau, laiko nėra, mokslai, be to, ateinančiam sezonui reikia motociklą paruošti.