SERVISUOSE – DVIRAČIŲ BUMAS: STEBINA KLIENTŲ KLAIDOS IR KURIOZAI

Saulutei vis labiau glostant gamtą ir praeivių skruostus, vis daugiau žmonių prisimena ramiai žiemojusius dviračius. Iš sandėliukų, garažų ir kitų užkaborių plieniniai žirgai suguža į dviračių servisus, kurie šiuo metu tiesiog užgrūsti produkcija.

Padėjo ir karantinas

Anądien užsukęs į netoliese esantį servisą pakeisti nuleisto rato, išsižiojau: šiaip jau gana erdviose patalpose nėra nė kur apsisukti – viskas užstatyta remontuojamais dviračiais, o suplūkę meistrai vos spėja suktis. Ankstesniais metais tokio vaizdo nepastebėdavau. Skambutis patyrusiam dviračių meistrui padėjo išsiaiškinti situaciją.

"Kaip batsiuvys be batų, taip dviračių meistras – be dviračio", – juokėsi Ramūnas Dranseika.

Žinomas dviračių mechanikas, pasaulio kalnų dviračių greitojo nusileidimo (downhill) čempionatuose talkinantis Lietuvos rinktinei, pats nuosavo dviračio neturi.

"Jau turbūt ketveri metai kaip dviratis yra pastumtas į šoną, bet, aišku, planuose yra. Tiesiog automobilis reikalingesnis kasdien vežiojant šeimą, vykstant pas klientus", – paaiškino Ramūnas.

Ekstremalaus sporto entuziastas, kurį laiką pats aktyviai dalyvavęs dviračių varžybose, keletą pastarųjų metų susitelkė į jų remontą ir aptarnavimą. Įsteigęs savo servisą jis iš pradžių aptarnaudavo sportininkus iš visos Lietuvos, tačiau vėliau ėmė talkinti ir eiliniams dviračių entuziastams.

"Dabar servisuose tikra apgultis. Viena vertus, dėl karantino ir automobilių judėjimo apribojimo kur kas daugiau žmonių atrado dviračius. Ši žiema, apskritai, buvo gana palanki. Miestuose gana neblogai valo dviračių takus, dėl to nemažai žmonių važinėjo ištisus metus, – pasakojo pašnekovas. – Be to, žymiai išaugo pačių dviračių skaičius, nes daugelis pasinaudojo valstybės suteikta galimybe juos gauti mainais už perdirbtus senus taršius automobilius."

Pasak mechaniko, šiuo metu pirkėjai Lietuvoje jaučia dviračių trūkumą, nes rinkai atsiliepė net tokie, atrodytų, nesusiję faktoriai, kaip neseniai nutikęs incidentas, kurio metu buvo užblokuotas Sueco kanalas ir ten užstrigo didžiuliai laivai, gabenę dviračių partijas.

Žymiai išaugo pačių dviračių skaičius, nes daugelis pasinaudojo valstybės suteikta galimybe juos gauti mainais už perdirbtus senus taršius automobilius.

Kenkia drėgnas klimatas

R.Dranseikos teigimu, šiemet jaučiamas tikras dviračių bumas, prasidėjęs jau pernai. Prieš keletą metų įpusėjus lapkričiui, pabjurus orams, servisus buvo galima beveik uždaryti, nes žiemos mėnesiais užsukdavo vos keli klientai. Dabar porą metų sezonas kaip ir nesibaigia, srautai tęsiasi visą žiemą.

Žmonės, kurie iš anksto planavo važinėti visą žiemą, rudenį dviračius vežė į profilaktinį aptarnavimą. Jo metu dviratis būna išrenkamas, sutepami visi mazgai, gali būti keičiamos padangos iš vasarinių į žiemines. Dviračių, kaip ir automobilių, žieminės padangos yra minkštesnio mišinio, todėl geriau sukimba su slidesniu paviršiumi. Tačiau pavasarį tokias padangas rekomenduoja pakeisti, nes ant įkaitusio asfalto jos dėvisi kur kas greičiau.

Vardydamas populiariausius pavasarinius remonto darbus, pašnekovas pirmiausia paminėjo vadinamąją visą profilaktiką, kai dviratis atidžiai apžiūrimas, sutepami visi mazgai, patikrinamos svarbiausios detalės. Dažniausiai keičiami stabdžių trosai, šarvai, sutepami ratų guoliai, vairo kolonėlės, keičiamos padangos ir jų kameros. Neretai tenka keisti ir grandines, nes, jei rudenį ar žiemos pradžioje dviratis dar kažkiek važiavo, o vėliau, nesutepus tepalu, buvo pastatytas į sandėliuką, grandinė rūdija.

Tomo Raginos nuotr.

Į trinkeles – metalas

Vienas populiariausių darbų – stabdžių trinkelių keitimas. Tai natūralu, nes, riedant šlapia danga, ant ratlankio neretai patenka purvo, žvyro, tad kenčia ir stabdžių trinkelės. Pigiausios trinkelės tinkamos tik geram orui. Kai danga sausa, jos savo funkcijas atlieka tinkamai. Tačiau, vos klimatinės sąlygos suprastėja, jos ima dėvėtis itin greitai.

Į pigias trinkeles neretai įdedama metalo drožlių, kurios, nusidėvėjus gumai, ima trintis į ratlankį. Dažnai šią problemą išduoda šaižus cypimas stabdant. Tokiu atveju nesiimant priemonių, netrukus teks keisti ir prasitrynusį ratlankį, nes trinkelė gali elementariai įlaužti ratlankį. Kritinė riba, iki kurios gali trintis ratlankis, pažymėta per visą jo perimetrą įrėžtu grioveliu. Jei, perbraukus per ratlankį, už griovelio kliūva nagai, vadinasi, kritinė riba dar nepasiekta. Jei pirštas praslysta – būtina keisti.

Dabar populiarėja diskiniai stabdžiai. Jau gaminami ir dviračiai su ABS stabdžių sistema, tačiau šioje srityje tai – labiau ateities technologija.

Vadovaujasi klaidingais mitais

Paklaustas, kokius privalomus pavasarinius darbus gali pasidaryti pats žmogus, nesukdamas į servisą, pašnekovas įvardijo paprasčiausius veiksmus: prisipūsti padangas ir susitepti grandinę. Tiesa, ir atlikdami šiuos, atrodytų, elementarius dalykus darome klaidų.

R.Dranseika pastebi, kad yra susiformavusi keista nuomonė: jei į automobilio padangas pučiama apie 2–2,5 atmosferų, tai į dviratį reikia pūsti mažiau, nes padanga yra gerokai mažesnė. Reikia pūsti gerokai daugiau – dažnai gamintojas ant padangos nurodo 3 atmosferas. Kalnų dviračiui galima ir 4 atmosferas, o miesto dviračiui su siauresnėmis padangomis nebus per daug ir 6 atmosferų. Čia veikia paprastas principas: kuo daugiau pripūsta padanga, tuo mažesnė trintis su danga. Todėl į sportinių plento dviračių siaurutėles padangas pripučiama iki 12 atmosferų.

Anot meistro, dažnas dviratininkas nesivargina nusipirkti specialiai grandinėms skirtos alyvos, o tepa tuo, ką turi po ranka. O po ja neretai pasitaiko turbūt kiekviename prekybos centre randamas universalus tepalas WD 40. Tačiau pagrindinė tokio purškalo paskirtis – lengviau atsukti surūdijusį varžtą. Jis yra visiškai netinkamas sutepti grandines. Grandinę reikėtų tepti specialiai tam skirtu tepalu. Prieš tai būtina ją švariai nuvalyti nuo purvo nuosėdų. Tai daroma arba specialiu purškalu, arba ją švariai nuplaunant vandeniu, į kurį gausiai įlašinama indų ploviklio.

Nusausinus grandinę, ant kiekvieno jos narelio užtepama alyva, kurios likutis nuvalomas. Kitur, pavyzdžiui, ant žvaigždės, tepalo pilti nereikia. Naudojant tepalus žmonės painioja jų paskirtį. Ant buteliuko perskaitę "Wet" (angliškai "šlapias"), žmonės mano, kad užrašas nusako pačios alyvos konsistenciją. Iš tiesu nurodoma, kokiam orui ji skirta. Drėgnesnei aplinkai skirta alyva yra tirštesnė, tad geriau išstumia drėgmę. Jei užrašyta "Dry", tepalas skirtas sausesniam klimatui. Jei pateksite į stiprų lietų, reikėtų grandinę nusausinti ir sutepti vėl, nes prieš tai buvusią sausą alyvą galėjo nuplauti lietus.

Tomo Raginos nuotr.

Neišvengia kuriozų

Grandinę būtų logiška sutepti ir po kiekvieno intensyvesnio dviračio plovimo. Tačiau plaudami neturėtume perlenkti lazdos. Nuvažiavę į aukšto slėgio plovyklą turime būti atsargūs, kad vandens nepatektų ten, kur jo neturėtų būti. Ne veltui vėliau meistrai, ardydami dviračius, randa siurprizų. Pavyzdžiui, brangaus dviračio amortizatorius, kainuojančius apie 700 eurų, pilnus vandens ir pažeistomis metalinėmis sienelėmis.

Pašnekovas su šypsena prisimena ir kitus kuriozinius atvejus. Sykį klientas nusipirko naudotą, bet kokybiško gamintojo elektrinį dviratį, kainuojantį kelis tūkstančius eurų, ir atvežė jį parengti tolesnei eksploatacijai. Meistrai jo variklyje aptiko ne vieną saują smėlio.

Minėdamas kitas paplitusias klaidas, R.Dranseika mini tai, kad žmonės nepastebi, jog yra atsipalaidavę ratlankio stipinai arba stipriai kliba vairo kolonėlė, kuri gali bet kada nuplyšti.

Rengiantis sezonui nevalia pamiršti ir privalomų eismo saugumo priemonių: dviračio apšvietimo iš priekio ir galo, taip pat šviesą atspindinčios liemenės. Tikras dviratininkas niekada neignoruos ir šalmo. Vaikams jis būtinas ypač kokybiškas.

"Kartais žmonės teisinasi esą šalmą dėvėti nepatogu ar negražu, bet dabar yra toks platus jų pasirinkimas, kad, nupirkus kokybišką šalmą, jis taps tarsi kūno dalimi. Mano paties dukra, užsidėjusi tokį pirkinį, jo nenusiėmė gal tris dienas, vos ne miegojo su juo", – juokėsi meistras.

Brangesnis už automobilį

Jo teigimu, Lietuvoje gausu ir teigiamų pavyzdžių, kai žmonės kruopščiai prižiūri bei puoselėja savo metalinius žirgus. Kai kuriais jų, lyg kolekciniais automobiliais, važinėjama išskirtinėmis progomis.

"Savo servise "Trašku Brašku" esame darę įdomų projektą, kai klientai atvežė du rėmus, maždaug 40 metų senumo. Ebay.com aukcionuose jų kaina siekia apie 900 eurų. Jie – gero plieno, labai vertinami iki šiol. Rėmus išrinkome, perdažėme, kruopščiai surinkome su naujomis dalimis. Išėjo tikrai išskirtiniai dviračiai", – pasakojo pašnekovas.

Prisimindamas, kokius brangiausius dviračius teko taisyti, meistras skaičiuoja, kad jų vertė prilygtų neblogam automobiliui – apie 8,5 tūkst. eurų. Šiomis dienomis servisas tvarkė "Enduro" tipo kalnų dviratį, kurio kaina siekia 7,5 tūkst. eurų. Taip pat dirbama ir su elektriniais dviračiais, kurių vertė viršytų 9 tūkst. eurų. Šioje srityje itin rekomenduojama vengti pigių elektrinių dviračių ir paspirtukų, nes, kartais pridėjus vos šimtą kitą eurų, galima įsigyti kur kas patikimesnę prekę, dėl kurios vėliau neskaudės galvos.

Geram dviračiui įsigyti pirkėjas turėtų skirti nuo 700 eurų. Galbūt tai bus paprastesnis modelis, tačiau jau gero gamintojo, todėl ir tarnaus kur kas patikimiau.

Kokybė – nuo 700 eurų

Paprašytas patarimo renkantis kokybišką dviratį, specialistas išvardijo ne vieną patikimą prekės ženklą, tačiau apibendrindamas patarė atskirai vertinti rėmo kokybę ir mechanizmus bei dalis, kurios ant jo uždėtos. Mat jų gamintojai ant vieno dviračio būna skirtingi. Pasak Ramūno, patikimais aliuminio rėmais garsėja Taivano gamintojai. Dauguma didžiųjų prekės ženklų savo dviračius patiki šios šalies firmoms. Karboninius rėmus itin kokybiškai gamina Didžiojoje Britanijoje.

Deja, Lietuvoje neretai pirmiausia žiūrima į žemą kainą. Tad renkamasi gamintojų iš Kinijos produkcija, kuri nelabai patikima ir ima byrėti vos panaudojus kelis mėnesius. Tada laukia nuolatinės investicijos, o važiavimo komfortas nepalyginamas su kokybišku analogu. Kita vertus, pasak meistro, net ir pigesnį dviratį galima atgaivinti, jį tinkamai parengus eksploatacijai – išardžius, sutepus ir priveržus visus mazgus.

Pašnekovo nuomone, geram dviračiui įsigyti pirkėjas turėtų skirti nuo 700 eurų. Galbūt tai bus paprastesnis modelis, tačiau jau gero gamintojo, todėl ir tarnaus kur kas patikimiau.

"Sutvarkius tokį dviratį, kai jis sugrįžta į servisą po metų, pakanka atlikti elementarius aptarnavimo darbus ar pašalinti kokį smulkų gedimą. O prastų gamintojų produkcija grįžta jau smarkiai apgadinta", – sakė jis.

Be to, žinomo gamintojo produkcijai galioja garantija, kuri padės gauti reikiamų dalių ir nemažai gedimų pašalinti nemokamai.