V. Karaciejus:„Įamžinau tik pirmąją savo mašiną“

Vytautas Karaciejus 1997 metais pelnė Tarptautinės meninės fotografijos fotografo menininko garbės vardą, yra laimėjęs sidabro medalį. Fotografas pasakoja, kad jo net matymas yra ypatingas: „Važiuoju ir viską fotografuoju akimis“.

Kiek automobilių pakeitė per savo penkiasdešimt šešerius gyvenimo metus, V. Karaciejus tiksliai neprisimena, tačiau sako, kad daug. Jam patinka ryškios spalvos, menininkas mėgsta išsiskirti, galbūt todėl naujausia jo mašina – oranžinės spalvos „Peugeot - 206“. Kita mašina, kurią vairuoja fotomenininkas, – auksinės spalvos „Audi 100 Avant“. Ji pakankamai didelė, kad sutalpintų viską, ką V. Karaciejui reikia pervežti.

- Ar mašina yra Jūsų, kaip fotomenininko, įvaizdžio dalis?

- Laikau save specialistu. Man atrodo, kad nesu didelis menininkas, bet geras amatininkas. Man patinka padaryti darbą iki galo. Mašina, mano manymu, įvaizdžiui nepriklauso. Ji yra tik daiktas, kurį galima palikti gatvėj ant sniego ar lietaus, svarbu, kad ji veža.

- Kas Jums yra fotografavimas?

- Be abejo, tai yra mano gyvenimas. Trisdešimties metų patirtis. Apie fotografiją žinau viską, iki pat jos pagrindų

- Ar niekados nebandėte savo automobilio paversti meniniu darbu fotonuotraukoje?

- Tik tarybiniais laikais mieste fotografavau pravažiuojančius automobilius su plakatais per Jūros šventę: volgos, moskvičiai... Įdomu būdavo.

Dar esu nufotografavęs savo pirmąją mašiną, kuri buvo didesnė už zaporožietį, bet mažesnė už pobedą. Tai buvo maža ikikarinė austrų gamybos mašinytė „Steyr Push“. Atsidarydavo stogas, kur niekur tada neatsidarydavo. Buvo labai miela mašinytė, su kuria aš važinėdavau 1968-970 metais. Aš buvau dailininkas-apipavidalintojas, važiuodavom į kolūkius uždarbiauti. Susitaupiau pinigų. Pamačiau mašiną ir iškart nusprendžiau įsigyti. Ji man labai patiko. Jos formos buvo keistokos, bet gražios. Pirkau ją pas maskvietį, kuri, jam atvykus į Klaipėdą, rimtai sugedo: sulūžo kardano velenas, subyrėjo guoliai. Ją nusipirkau už 1000 rublių. Pradėjau ją remontuoti, stengdamasis palikti autentiškas detales. Palikau seną variklį, tik kai ką jame teko pakeisti, įdėjus tarybinių mašinų agregatus, pavyzdžiui, radiatorių. Dėl to variklio dangtis tapo aštuoniais centimetrais ilgesnis. Kadangi kelių inspekcija reikalavo posūkio žibintų, juos sumontavau iš automobilio UAZ.

- Koks jos likimas?

- Ji po to iškeliavo į Šilutę. Gaila, kad aš jos neišlaikiau. Man reikėjo važiuoti mokytis, reikėjo pinigėlių.

- Nešiojatės fotoaparatą su savimi visą parą? O gal juos turite kelis: vienas studijoje, kitas namie, trečias automobilyje?

- Taip, fotoaparatas visada su manimi, aš jį net po pagalve laikau, kad jeigu kas nors šeimoj ar pas kaimynus negerai, tai aš jau lekiu (juokiasi – aut. past.). Bet dažniausiai, kai išėjęs pamirštu fotoaparatą, pamatau geriausią kadrą.

- Niekada nekilo mintis padirbėti su fotokamera automobilių parodoje?

- Labai mėgstu fotografuoti žmones, tačiau labiausiai turbūt gamtą: ramu, vėjas ūžia, bangos šniokščia, smėliukas šnara. Eini per tą žemę, kaip Dievulio padovanotą. Tai ir atsipalaidavimas. Automobilis taip pat gali būti vertas fotografo dėmesio, ypač jei tai retas automobilis, ištaigingų formų arba tiesiog senoviškas.

– Dažnai keičiate automobilius?

– Turėjau apie penkiolika automobilių. Vienas pirmųjų Klaipėdoje važinėjau „Volkswagen Shiroco“, tai pakankamai veržlus automobilis su sportiniu charakteriu. Man automobilis svarbus tiek, kad nereikia taksi. Kartais nuplaunu mašiną, o šiaip ypatingo dėmesio neskiriu.

- Matėte, kaip keitėsi mašinų markės ir modeliai, sakykit, kokia buvo jūsų svajonių mašina? Gal ta pati tebėra ir šiandien?

- Žinoma, aš norėjau turėti „Volgą“. Tai buvo mano svajonių mašina. Buvau jaunas, neturėjau pinigų „Volgai“ nusipirkti, o po to jos paseno ir atsirado užsienietiškos mašinos. Dėl to svajonių mašina ir liko svajonėse. Teko vairuoti šeštojo dešimtmečio draugų limuziną ZIM, kuris taip pat labai patiko. Įdomus man pasirodė ir automobilis „Pobeda“.

Šiandien mano svajonė yra nauja, profesionali fotografijų spausdinimo technika, o ne automobilis.

- Kuriai iš tų penkiolikos mašinų jaučiate didžiausius sentimentus?

- Žinoma „Audi“. Ji gera, didelė mašina. Galima ir važiuoti, ir miegoti, ką nori gali daryti. Tarp mano automobilių vyravo „Opel“, „Volkswagen“ ir „Audi“.

- Būdamas menininkas galbūt stengiatės savo mašinos vidų išskirti iš kitų automobilių salonų? Galbūt stengiatės papuošti tam tikromis tik fotomenininko veiklai būdingomis detalėmis?

- Jokiu būdu ne. Kartais stengiuosi, kad ji būtų tvarkinga ir švari. Nemėgstu, kokių nors priklijuotų, prikabintų, nepatinka, kai įsėdi į kitą mašiną ir matai visokių žaisliukų. Aš galiu ką nors pakeisti, jei tikrai reikia, bet tai neturi gadinti vaizdo. Mašina turi atrodyti kuo natūralesnė, privalo būti solidi.

- Meno žmonės prie vairo įvairūs: vieni judrūs, kiti lėti. Koks esate Jūs?

- Aš daugiau esu judrus. Man patinka greitai važiuoti.

- Ar kada nors teko mokėti baudą už greičio viršijimą?

- Penkiasdešimt kilometrų per valandą važiavimas yra pats blogiausias dalykas. Todėl, aišku, yra tekę mokėti baudą.

- Gal pastebėjote, kokią reikšmę automobiliui skiria užsieniečiai menininkai?

- Mano toks atsakymas: griausmas jį žino. Aš bent jau manau, kad didelio dėmesio neskiria.

Ypač menininkai, jiems tai paprasčiausia mašina. O gal aš neturėjau tokio susitikimo, kur mašinos pagražinamos, padailinamos.