VANDENILINIS AUTOMOBILIS LIETUVOJE – GYVAS GALVOS SKAUSMAS

Jau beveik dešimtmetis, kai vandeniliniai lengvieji automobiliai gaminami serijiniu būdu, bet Lietuvoje jie vis dar laikomi net ne retenybe, o visiška egzotika. Šiuo metu mūsų šalyje eksploatuojamas tokias transporto priemones galima suskaičiuoti vos ant vienos rankos pirštų.

Gaubia mitai

Pastaraisiais metais daugelis pasaulio valstybių ir organizacijų imasi žingsnių kovojant su klimato kaita. Viena svarbiausių užduočių šiame kelyje – mažinti transporto išmetamo anglies dvideginio (CO2) kiekį. Viena iš priemonių siekiant šio tikslo yra alternatyviųjų degalų, tarp jų ir vandenilio, panaudojimas.

Viešojoje erdvėje galima pamatyti įvairių nuomonės formuotojų, politikų ir netgi mokslininkų pasisakymų, kad vandeniliniai lengvieji automobiliai yra transporto ateitis. Drauge kurstomi ir įvairūs mitai, faktais nepagrįsti teiginiai apie tokių transporto priemonių teigiamas, o ypač – neigiamas savybes.

Šiuo metu Lietuvoje galima įsigyti du naujus vandeniliu varomus automobilius – antros kartos „Toyota Mirai“ ir „Hyundai Nexo“. Apskritai pasaulyje egzistuoja keturi vandeniliu varomi automobilių modeliai – „Hyundai ix35 FCEV“ (JAV rinkoje – „Tucson FCEV“ pavadinimu), „Hyundai Nexo“, „Toyota Mirai“ JPD10, „Toyota Mirai“ JPD20.

Galima paminėti ir „Honda Clarity FCEV“, „Mercedes-Benz GLC F-Cell“, bet juos buvo galima eksploatuoti tik išperkamosios nuomos būdu atitinkamai JAV ir Vokietijoje.

Vandenilinį automobilį vairuojantis Kauno technologijos universiteto mokslininkas Benas Gabrielis Urbonavičius pasidalijo savo patirtimi naudojantis tokiu automobiliu. KTU Fizikos katedros docentas atskleidė tiek pranašumus, tiek ir sunkumus, su kuriais susiduria važinėdamas šiuo ratuočiu.

Fantazijos: valdininkai ir privatus verslas dar neseniai planavo, kad kitąmet mūsų šalyje veiks net penkios vandenilio pildymo stotelės. / „Scanpix“ nuotr.

Įveikia virš 500 km

Vandeniliu varomi automobiliai vietoj vidaus variklio turi vandenilio kuro elementą – įrenginį, kuriame jungdamasis su deguonimi iš oro vandenilis virsta vandeniu ir generuoja elektros energiją, kuri savo ruožtu maitina elektros variklį, sukantį ratus. Tokia technologija garantuoja visišką ekologiškumą – vanduo yra vienintelis, išmetamas į aplinką.

Vandenilis saugomas dviejose arba trijose talpyklose (visuose modeliuose bendras talpų tūris yra apie 140 kub. l) dideliame slėgyje (700 bar). Šiuose automobiliuose, kaip ir hibridiniuose, yra ir mažos talpos akumuliatorius. Jis tiekia energiją elektros varikliui greitai akseleruojant, nes degalų elementui užtrunka įsibėgėti.

Toks akumuliatorius leidžia naudoti regeneratyvinį stabdymą. Vienu užpildymu visi minėti vandeniliniai automobiliai gali nuvažiuoti 500–600 km. Talpyklose telpa 5–6 kg vandenilio. Vandenilio kaina mūsų regione siekia apie 16 eurų už 1 kg. Pagrindinis tokios sistemos pranašumas – galimybė automobilį užpildyti vandenilio dujomis per kelias minutes, tai žymiai trumpiau, palyginti su elektromobilių įkrovimo laiku.

Vienintelė išeitis – pirkti naują talpyklą, kurių kaina svyruoja nuo 20 iki 40 tūkst. eurų.

Išlaidos – nemenkos

Pasak B. Urbonavičiaus, be įprastinės važiuoklės, stabdžių sistemos priežiūros, vandeniliniuose automobiliuose keičiami oro ir degalų elemento aušinimo skysčio (jonų) filtrai ir degalų elemento ir variklio aušinimo skysčiai.

Oro filtras yra šiek tiek brangesnis už įprastus, nes naudojamas papildomas aktyvintosios anglies sluoksnis cheminiams radikalams neutralizuoti. Kainos svyruoja tarp 30–75 eurų, neskaitant prisidedančių importo mokesčių. Jonų filtro kaina su importo mokesčiais viršija 200 eurų.

Aptarnavimo intervalai „Hyundai Nexo“ yra 10 tūkst. km, kai keičiamas jonų filtras. Tuo tarpu antrosios kartos „Toyota Mirai“ intervalas jau yra 50 tūkst. km. „Hyundai Nexo“ naudojami du filtrai 60 tūkst. km arba trejų metų intervalais. Aušinimui naudojamas labai mažo laidumo aušinimo skystis, kurio keitimas, priklausomai nuo automobilio, numatytas vidutiniškai kas 50 tūkst. km. Skysčio kaina gali siekti iki 1 tūkst. eurų.

Pašnekovo teigimu, šiems automobiliams taikomi ir kiti techniniai apribojimai, susiję su vandenilio talpyklomis. Gamintojo numatytas jų tarnavimo laikotarpis yra penkiolika metų nuo pagaminimo. Skirtingai nei su gamtinių dujų balionais, čia nėra galimybės, praėjus penkiolikai metų, atlikti jų patikrą ir naudoti toliau. Vienintelė išeitis – pirkti naują talpyklą, kurių kaina svyruoja nuo 20 iki 40 tūkst. eurų. Anot B. Urbonavičiaus, svarbu iš anksto suvokti, kad vandeniliniai automobiliai praranda net iki 80 proc. savo vertės per penkerius metus. 2023 m. „Regitros“ duomenimis, Lietuvoje visų tipų automobilių parko amžius vidurkis siekia apie 16,2 metų.

Investicija: „Toyota Mirai“ turi daug pranašumų, bet dėl brangaus aptarnavimo per keletą metų gali prarasti iki 80 proc. vertės. / „Scanpix“ nuotr.

Lietuvoje – vos du

Šiuo metu Lietuvoje yra registruoti tik du vandeniliu varomi automobiliai: B. Urbonavičiui priklausantis „Hyundai ix35 FCEV“ ir dar vieno lietuvio registruotas „Toyota Mirai JPD10“. Prieš keletą dienų pasirodė pranešimų, kad dar vieną „Mirai“ atsigabeno verslininkas iš Kauno.

Kadangi nė vienas iš vandeniliu varomų ratuočių neturi galimybės įkrauti akumuliatorių iš išorės, Lietuvoje jie nelaikomi elektromobiliais ir registruojami kaip automobiliai su vidaus degimo varikliais, nors faktiškai ratus suka elektros variklis ir nėra jokios oro taršos.

Lietuvoje nebuvo galima vandeniliu varomos transporto priemonės techninės apžiūros ataskaitoje nurodyti vandenilio kaip degalų rūšies, tad nurodoma – elektra. Tiesa, registracijos liudijime degalų rūšis nurodoma teisingai. Šiuo metu vyksta suinteresuotųjų pusių diskusija su Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija „Transeksta“ situacijai išspręsti.

Kur kas didesnis iššūkis, kad lietuviams artimiausia vandenilio stotelė yra Rygoje, todėl kol kas, norint automobilį papildyti degalų, reikia vežti į kaimyninę šalį. Beje, Rygos viešajame transporte naudojami vandeniliu varomi troleibusai, todėl čia pagrindinė infrastruktūra jau įrengta. Ekonominį projekto tvarumą latviams padidina lengvųjų automobilių užpildymo galimybė.

Tiesa, sunkiajam transportui naudojamas vandenilio slėgis yra 350 bar, o lengvuosiuose automobiliuose – 700 bar. Todėl sunkiojo transporto vandenilio kolonėlėje lengvieji gali užsipildyti tik „pusę bako“.

Vienos žaliojo vandenilio stotelės įrengimo kaina siekia 3,9–4,4 mln. eurų.

Galvosūkis pramonei

Vandenilio sektoriaus plėtros Lietuvoje 2024–2030 m. gairėse nurodyta, kad vandenilis yra labiausiai paplitęs cheminis elementas, tačiau grynas jis praktiškai neegzistuoja. Tad, anot B. Urbonavičiaus, yra būtina skaidyti jau esamus cheminius junginius, kad išgautume gryną vandenilį. Šis procesas reikalauja didelių energijos sąnaudų.

Šiuo metu pasaulyje didžioji vandenilio dalis yra pagaminama skaidant gamtines dujas (pvz., AB „Achema“) ir į aplinką išskiriant didelius kiekius CO2. Toks vandenilis vadinamas pilkuoju.

Svarbesnis ateičiai yra žaliasis vandenilis, kuris gaunamas vykdant vandens elektrolizę ir naudojant atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, todėl nėra jokios CO2 emisijos. Tokio vandenilio gavybai bendrovė „Achema“ vykdo daugiau nei 300 mln. eurų vertės projektą. Tačiau tokio vandenilio naudojimas lengvuosiuose automobiliuose kelia abejonių. Mat viso vandenilio gavybos, perdavimo ir panaudojimo degalų elementuose proceso efektyvumas pradinio energijos kiekio atžvilgiu siekia tik iki 30 proc.

Tačiau, jei tą pačią pradinę energiją panaudotume tiesiogiai lengvajam elektromobiliui, efektyvumas gali būti didesnis nei 80 proc.

Artimiausia: norint prisipilti degalų, vandeniliniam automobiliui tektų važiuoti iki Rygos. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Planai ir realybė

Vandenilinių automobilių daugiausia yra JAV Kalifornijos valstijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Vokietijoje. Tai galima paaiškinti ten esančiu vandenilio degalinių tinklu.

Europoje veikiančių vandenilio pildymo stotelių tinklą galima stebėti svetainėje https://h2.live/en/. Lietuvos energetikos instituto pateikta vienos žaliojo vandenilio stotelės įrengimo kaina siekia 3,9–4,4 mln. eurų. „Ignitis“ grupės prieš trejus metus atliktu skaičiavimu – 1,5 mln. eurų.

Dėl ypač didelės infrastruktūros kainos kyla opiausia vandenilinių lengvųjų automobilių problema. Investuotojų, norinčių investuoti tokius pinigus, nėra, nes nėra pakankamai automobilių. Automobiliai nepaklausūs, nes nėra kur užpildyti vandeniliu.

Mokslininko manymu, žymaus stotelių įrengimo kainos sumažėjimo artimiausiu metu tikėtis nerealu, nes tam reikalingos dar neišrastos technologijos. Pačių vandenilinių automobilių kaina irgi išlieka nekonkurencinga, palyginti su kitų degalų rūšių transportu.

Minėtų Vandenilio sektoriaus plėtros Lietuvoje 2024–2030 m. gairių įgyvendinimo priemonių planas turi būti parengtas iki šių metų birželio 30 d. Jose numatoma, kad iki 2026 m. galėtų būti pastatyta iki penkių vandenilio stotelių tiek lengvajam, tiek sunkiajam transportui.

„Ignitis“ grupės 2021 06 10 parengtame dokumente „Vandenilio perspektyva Lietuvoje“ buvo planuojama, kad 2025 m. Lietuvoje bus 1 000–3 600 vandenilinių lengvųjų automobilių ir bus įrengtos 5–7 kolonėlės. Atrodo, kad ši perspektyva nepasitvirtins.

Pagal dabar galiojančią tvarką Lietuvoje nuo 2030 m. nebus galima registruoti naujo komercinio transporto su vidaus degimo varikliu. Galbūt tai ir yra galimybė vandenilio technologijai.