G. DAPŠYTĖ: GAILA IR KEISTA, KAD TEATRALAI TYLI

„Kalbame jau ne apie Romeo Castellucci, o apie tai, kaip Lietuvos teatras gyvens toliau. Bandoma sukurti precedentą, po kurio politikų kišimasis į meno turinį galėtų tapti norma“, – mano teatrologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė Goda Dapšytė.

Jos rašomos disertacijos „Teatras ir cenzūra. Estetinės transformacijos sovietmečio lietuvių teatre“ temos aktualumas šiandienai pastarąją savaitę pasitvirtino su kaupu. Išankstinės reakcijos į italų režisieriaus spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuris įtrauktas į festivalio „Sirenos“ programą ir bus rodomas šeštadienį bei sekmadienį, atvėrė kupiną neišsiaiškintų šalies vidinių problemų skrynią.

– Kažkas kažkodėl įtikėjo, kad spektaklyje naudojamos tikros išmatos, supanikavo. Vėliau, pasidomėję daugiau, neigiamai nusiteikusieji sakė jau ne „mėtomos fekalijos“, o „mėtomi daiktai“, bet išankstinė nuostata buvo per plačiai pasklidusi, kad sustotų. Į ką buvo reaguojama nuo pat pradžių – į meno kūrinį ar kažkieno menamas žinias?

– Reakcija atsirado kone paskutinę minutę, tai yra prieš rodant spektaklį, o plakatas buvo rodomas nuo pavasario. Kodėl reakcija būtent tokia, manau, yra daug priežasčių, priklauso, iš kurio kampo žiūrėsime. Svarbiausia, kad kalbame apie spektaklį, kurio niekas nematė. Lietuvoje yra daugiausia 20 žmonių, kurie galėjo matyti spektaklį ar visą jo įrašą (interviu darytas penktadienį - red. past.). Apie ką šneka visi likusieji – sunku spręsti.

Jie šneka apie savo perskaitytas recenzijas, surinktas žmonių nuomones. O nuomonės yra sunkiai bevertinamas įrodymas.Kalbėti apie patį spektaklį iki šios dienos dar negali niekas, nebent „Sirenų“ atstovai, kurie jį matė, ar Vidas Bareikis, kuris jį matė Maskvoje. Tačiau pagrindiniai šios istorijos herojai remiasi nuogirdomis ar straipsniais. Tai yra bandymas taikyti prevencinę cenzūrą.

– Man pačiai ne kartą buvo, kai jaučiu iš anksto, jog man tam tikro spektaklio nesinori: dėl žinomų raiškos priemonių, dėl pažįstamo režisieriaus braižo ar kitų dalykų. Žinoma, dėl to niekam nesiūlyčiau neiti į tą spektaklį. Kiek tvirtą nuomonę galima turėti apie spektaklį, jo nemačius?

– Vėlgi, ar mes turime omenyje profesionalus, kurių darbas yra susidaryti nuomonę, žinoti, kas darosi Europoje ir pasaulyje, net nemačius tam tikrų kūrinių, ar tiesiog žiūrovus? Tam ir yra skirti anonsai, kad jie galėtų turėti suvokimą, ar jiems tenai eiti. Kokį poveikį žmogui padaro spektaklis, galima vertinti tik jį jau pamačius. Eiti į teatrą, stebėti spektaklį ir interpretuoti yra gana intymus dalykas.Kartais net nekontroversiški spektakliai sulaukia prieštaringų reakcijų. Pavyzdžiui, yra buvęs ne vienas bandymas cenzūruoti pjesę „Romeo ir Džuljeta“.

Prieš metus ar porą viename Amerikos miestelyje buvo bandoma uždrausti mokiniams rodyti kanadiečių teatro, kuris specializuojasi Williamo Shakespeare'o kūryboje, spektaklį. Pasak kai kurių to miestelio gyventojų ir pedagogų, „Romeo ir Džuljeta“ kaip kūrinys skatina nepilnamečių seksą, nepaklusimą autoritetams, narkotikų vartojimą ir savižudybes. Norėta išbraukti konkrečias frazes iš W.Shakespeare'o kūrinio.

– Kokių panašių atvejų yra buvę nepriklausomoje Lietuvoje?

– Mėginimų ar ketinimų tikrai yra buvę. Pastarasis atvejis buvo Panevėžyje, kai teatras panaudojo vienos gyvenvietės pavadinimą pakeisdamas pjesės tekstą. Pjesėje buvo nuoroda, kad tai girtuokliaujanti gyvenvietė, o pakeista į realią lokaciją netoli Panevėžio. Pirmas mėginimas – realiai pavykęs – buvo taikyti visuomeninę, o ne politinę cenzūrą, nes pagrindinis pasipriešinimas tuomet buvo iš gyventojų. Dėl politinės cenzūros – gal nedrįsčiau to įvardyti kaip tiesioginės cenzūros, bet kultūros viceministras Deividas Staponkus viešai pareiškė, kad teatras turėtų tą pavadinimą pakeisti. Tai reiškia aktyvią turinio kontrolę, o kai tai skamba iš politikų lūpų, ypač mūsų šalyje, kur finansavimą kultūrai vis dar skirsto politinės institucijos, tai kelia nerimą.

– R.Castellucci spektaklio atveju kultūros ministras Arūnas Gelūnas vis dėlto pareiškė solidarią su menu poziciją.

– Taip, bent jau Kultūros ministerija šitoje situacijoje suvokė, kas čia darosi. Tai yra labai džiugu.

– O štai pasiūlyta jam į lėkštę už tai prišlapinti.

– Labai džiaugiuosi dėl ministro pozicijos, dėl įvardijimo tiesiogiai, kas iš tikrųjų vyko. Buvo inicijuojamos dvi rezoliucijos: viena iš jų skatino Vyriausybę uždrausti rodyti spektaklį, kitu atveju buvo raginama boikotuoti. Įdomu tai, jog tie, kurie ragino boikotuoti, manė, kad tai nėra cenzūra. Šiuo atveju tai yra raginimas taikyti visuomeninę cenzūrą.

Yra pasirinkimo laisvė neiti į spektaklį ir jo nežiūrėti. Tačiau kai yra konkrečios visuomenės grupės veiksmas, nukreiptas prieš konkretų meno kūrinį, tada mes jau galime šnekėti apie bandymus taikyti visuomeninę cenzūrą arba jos taikymą.Yra buvę Didžiojoje Britanijoje, kai dėl indų religinius įsitikinimus žeidžiančių scenų teatras buvo apmėtytas akmenimis. Iš tikrųjų teatras spektaklį sustabdė, nes kilo grėsmė aktoriams, išeinantiems iš spektaklio, pačiam pastatui ir panašiai. Tai yra ekstremalesnis visuomeninės cenzūros atvejis. Tačiau bet kokiu atveju, kai visuomenės grupė priešinasi, tai yra tam tikra cenzūra. Cenzūra yra labai įvairių rūšių, ne tik toji akivaizdi politinė.

Taip, mūsų atveju tai nėra labai ekstremalu, tai yra pilietinio pasipriešinimo pozicija, kodėl gi ne. Bet ją priimti skatina valdžia, o tai ir kelia nerimą.

– Nesekuliariose šalyse reakcija būna aštri – esą jeigu kyla grėsmė religinei sistemai, savaime kyla ir valstybinei, tai logiška. Pas mus ko taip bijoma? Ar vis dar bijome „velnio“ iš bet kurios užsienio šalies? Įdomu, kas vyktų, jeigu tai būtų lietuvio spektaklis?

– Ši situacija atvėrė labai daug klausimų. Pats paminėjimas, kad pas mus Bažnyčia ir valstybė yra atskirta: tai nėra pirmas atvejis, kai kyla klausimas: „Ar tikrai?“ Kitas opus aspektas – kad taip iš principo yra kuriamas precedentas. Klausimas, ar atsirastų dabar drįstančių padaryti ką nors panašaus? Aš neturiu omenyje nei Kristaus veido, nei ko nors mėtymo į jį. Kalbu apie bet kokį provokuojantį ar visuomenės skaudulius iškeliantį spektaklį. Mūsų teatras visgi dar yra gana romus ir nuosaikus bet kokiais socialiniais ar politiniais klausimais. Daugelis klausimų nėra iškeliami, o jeigu iškeliami – tai pirštų galiukais. Tokia Seimo pozicija, kai, be visa kita, ne kartą nuskambėjo, jog festivalis rengiamas už valstybės pinigus, gąsdina. Neužmirškime, kad didžioji dalis Lietuvos teatrų vis dar yra valstybiniai ir dotuojami iš biudžeto, o nepriklausomas sektorius per projektinio finansavimo sistemą irgi tam tikru būdu dotuojamas valstybės.

Kai gatvėse buvo spektaklio „Visuomenės priešas“ reklamos su Henriko Ibseno citatomis, Seimo narys Mantas Adomėnas iškėlė klausimą dėl Nacionalinio dramos teatro finansavimo, nes esą kaip šis drįsta tokiomis frazėmis iškabinti miestą. Toks politikų kišimasis kelia nerimą, ar išvis Lietuvoje žmonės kada nors galės prabilti apie tai, apie ką jie nori.

– Italų režisierius ir pats sako, kad nieko nesiekia provokuoti, ir plačiai aptariamos jo naudojamos priemonės neatrodo šokiruojančios ar niekada nematytos. Tai apskritai yra šis tas išskirtinio teatro, kokį yra mačiusios Lietuvos scenos, kontekste?

– Negaliu kalbėti apie konkretų spektaklį, kurio dar nemačiau, bet galima kalbėti apie R.Castellucci kūrybą apskritai. Jo kūryba pripažinta Europos ir pasaulio kontekste, ne vienas jo spektaklis buvo rodomas ir Lietuvoje. Jų poveikis ypatingas, stiprus, sukelia nemenkų dvasinių išgyvenimų, suteikia pagrindo apmąstymams. Jis šneka, pavadinkime, amžinosiomis temomis. Jo darbai kvestionuoja žmogiškąją būtį, kelia įvairių klausimų, ir priemonės, kurias jis naudoja, yra neįprastos, unikalios. Vardyti prizus, kuriais jis buvo apdovanotas, net neverta – tai įdomus, unikalus kūrėjas.

– Tas sąmyšis, kuris įvyko ir tebevyksta, Lietuvos teatrui – ne Nacionaliniam dramos, ne festivaliui, bet apskritai – yra į naudą ar daro žalos? Šmėkštelėjo mintis, kad kai kuriems lietuviams tai buvo proga pirmą kartą suvokti, jog teatras nėra tik seksistinės situacijų komedijos.

– Žiūriu į tai šiek tiek skeptiškai. Nemanau, kad tai buvo gera reklama teatrui. Ir taip pastarųjų metų kultūrinių skandalų virtinė nepadeda kultūros ateičiai. Jeigu tai būdavo finansiniai skandalai, vis tiek tuomet būdavo svarstomas ir turinys. Jeigu ieškotume konspiracijos teorijų, – o pagrindo dabar tam jau tikrai yra – yra susiformavusi tam tikra tendencija, – galime imti ir pažiūrėti, kokie Seime, kai jame buvo kalbama apie italo spektaklį, įstatymai priimti. Niekada neturintis laiko kultūros problemoms spręsti Seimas dvi dienas garsiai užsiėmė vienu spektakliu, o kartu ramiai priėmė Kriminalinės žvalgybos įstatymą.

Gaila ir keista, kad teatralai tyli. Keista, kad jaunimas nesureagavo, nes tai jų ateitis formuojama. Tai, kokie precedentai bus suformuoti šiandien, atsilieps jų kūrybai artimiausioje ateityje.