Pradedama nuo Muitinės gatvės rūsio erdvės. Joje pristatomas Jolitos Jaciunskienės keramikos magistro kūrybinis projektas „Gyvybės tęstinumas“. Tai nuolat kintanti instaliacija, kurios forma ir turinys keičiasi kiekvieną dieną. Apsilankius vieną savaitę, kitą kartą šis kūrinys gali būti jau neatpažįstamas. Jame – grybiena surištoje knygoje, kuri simboliškai pasakoja apie žmogaus gimimą, augimą, gyvenimą ir išėjimą. Knygos procesai – kaip ir pelėsio plitimas – tampa gyvais, nepastoviais naratyvo dalyviais. Gretinant gamtą ir žmogų akcentuojama prisitaikymo galia: kaip grybai, prisitaikę prie aplinkos, įgyja pranašumą ir išgyvena, taip ir žmogaus egzistencija tampa nuolatiniu bandymu prisiderinti.

Šalia šio kūrinio – kitokia, bet tematiškai susisiekianti patirtis. Oleksandra Linchevska, šį kartą prisistatanti kaip tapybos studijų magistrantė, kviečia žiūrovą į mėlynai apšviestą, klubinę atmosferą primenančią erdvę. Čia lankytojas raginamas aktyviai įsitraukti – įsijungti žibintuvėlį ir savarankiškai apšviesti kūrinius, kurių spalva apšvietus pasikeičia. Šis pokytis nėra vien fizinis – pasitelkusi regimosios transformacijos principą, autorė kalba apie samsarą – nesibaigiantį gimimų, kančios ir atgimimų ciklą. Tapybos darbai čia tampa refleksijos erdve, kurioje kinta ne tik paveikslas ar jo fonas, bet ir žiūrovo suvokimas.

Milda Palilionytė. Posūkis. Geokeramikos link. Postamentas.

Iš rūsio pakilus į VDA Kauno fakulteto galeriją „Muitinė“, žvilgsnį patraukia bakalauro tekstilės studijų studentės Inetos Ignatavičiūtės darbas „O kas tavo Laima?“. Iš pirmo žvilgsnio – santūrus, tamsios spalvos audinys, išsiuvinėtas kryžiais, tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad šis audinys keičiasi nuo šilumos – šviesėja arba tamsėja. Pasirinkta medžiaga ir technologija tampa aktyvia darbo dalimi, reaguojančia į žmogaus prisilietimą. Čia laimės samprata išreiškiama per senovinį ženklą – kryžių, simbolizuojantį dangaus ir žemės susikirtimo vietą, kurioje veikia Laima. Kūrinys įtraukia ne tik vizualiai, bet ir lytėjimu, – žiūrovas tampa aktyviu dalyviu, o ne tik stebėtoju.

Tai nuolat kintanti instaliacija, kurios forma ir turinys keičiasi kiekvieną dieną. 

Grįžtant prie keramikos disciplinos, akį patraukia įtaigus Mildos Palilionytės magistro darbas „Posūkis. Geokeramikos link. Postamentas“. Iš tolo žiūrint, tai tarsi paprastas postamentas, tačiau priėjus arčiau išryškėja subtilūs objektai: fosilijos, smiltainio smėlis, akmens fragmentai. Šis kūrinys virsta savotiška kapsule, į kurią autorė sudėjo viską, ką patyrė per dvejus studijų metus: atradimus, praradimus, viltis ir neviltį. Skirtingų medžiagų sluoksniai čia tampa savotišku archyvu – keramika įamžinta žmogaus būsena, prisiminimai ir jausmų klodai.

Toliau keliaujant VDA Kauno fakulteto koridoriais, užklystu į erdvę, kurioje savo darbus pristato grafinio dizaino studentai. Čia – tikra kūrybos pintinė, liudijanti, kad menas – ne vien tapyba ar fotografija. Kasdieniai objektai – žaidimai, atsiminimų knygos, produktų pakuotės – tampa medijomis, per kurias atsiskleidžia dizaino galimybės. Tai  menas, kalbantis šiuolaikine, praktiška, bet ne mažiau emocinga kalba.

Oleksandra Linchevska. Samsara.

Tarp gausybės darbų akį patraukia keli ryškesni kūriniai. Vienas jų – Emilijos Gaigalaitės, grafinio dizaino bakalauro studentės, sukurtas edukacinis žaidimas, skirtas politiniam sąmoningumui ugdyti. Šis darbas, skirtas 9–12 klasių mokiniams, siekia paskatinti domėtis politiniu gyvenimu ir suprasti pilietinės atsakomybės svarbą. Kaip „Monopolis“ mus mokė valdyti pinigus, taip šis žaidimas gali tapti priemone, padedančia atpažinti manipuliacijas, išlikti kritiškiems ir atspariems autoritarinėms tendencijoms.

Iš edukacijos srities mintys persikelia į industriją. Čia išsiskiria Dominyko Šimkūno dizaino magistro projektas, kuriame dizainas tampa strateginiu įrankiu metalo lakštų gamybos procesams optimizuoti. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo itin techninė sritis, autoriaus sprendimai – konstrukcijų supaprastinimas, jungimo be įrankių sistema, medžiagų pakartotinis naudojimas – atveria platų praktinį potencialą. Projektas siūlo tvarią, universalią jungimo sistemą, paremtą lenkimu ir nevirintais sujungimais, kuri puikiai tiktų mažajai architektūrai ar interjero objektams.

Aptarus pramogas ir pramonę, pereinu prie subtilesnių, meninių temų – tų, kur dizainas artėja prie poezijos ir simbolikos. Viktorijos Ruban, grafinio dizaino bakalauro studentės, sukurtas šrifto dizaino projektas – tai glagolitinio rašto įkvėpta knyga, tyrinėjanti šio archajiško šrifto ištakas, struktūrą ir jo galimą pritaikymą šiuolaikiniame grafinio dizaino kontekste. Tai ne tik estetiškai išdailintas darbas, bet ir intelektualus tyrimas, kviečiantis permąstyti, kaip senosios rašto sistemos gali inspiruoti šiuolaikines tipografines praktikas.

Tęsiant knygos temą, kita – emocionaliai stipri ir jautri – grafinio dizaino bakalaurantės Smiltės Jurkševičiūtės autorinė knyga „Močiutė“. Šiame darbe pasakojama istorija apie demenciją – subtiliai, trijų moterų kartų balsais: močiutės, dukros ir anūkės. Knyga jautriai atskleidžia, kaip ši liga skirtingai paliečia šeimos narius, kaip keičiasi jų tarpusavio santykiai, prisiminimai ir bendravimas.

Palikdama šį įkvepiantį, idėjomis pulsuojantį grafinio dizaino kambarį,  pereinu į kitą – čia žvilgsnį patraukia taikomosios grafikos darbai. Nors aplinka ramesnė, joje tvyro gilesnis emocinis krūvis, kur menas kalba ne tik vaizdu, bet ir vidiniais išgyvenimais.

Austė Skardžiukaitė-Kabašinskienė. Kilmė

Pirmiausia sustoju prie taikomosios grafikos bakalaurantės Austės Skardžiukaitės-Kabašinskienės oforto pavadinimu „Kilmė“. Jame vaizduojama moteris, tarsi išnerianti iš pelkės – tarpinės būsenos, kur gamta ir kūnas, pradžia ir pabaiga susilieja į vientisą pojūtį. Šis vaizdas kalba apie žmogaus grįžimą į embriono būseną, savotišką pirminį tašką, kur dar neegzistuoja atskirtis tarp savęs ir pasaulio. Kūrinys subtiliai skatina kontempliuoti apie mūsų fizinį buvimą, kilmę, o gal net ir prigimtį grįžti ten, iš kur atėjome.

Vėliau pereinu prie kito, ne mažiau stipraus kūrinio – bakalaurės Katsiarynos Zhukavos grafikos darbų serijos. Čia autorė atsigręžia į skaudžią asmeninę patirtį – artimo žmogaus netektį dėl onkologinės ligos, kuri tampa kūrinių ašimi ir emociniu branduoliu. Serijoje kiekvienas darbas tampa simboliniu žingsniu per netekties procesą: nuo šoko iki susitaikymo. Vizualiai subtilūs, bet emociškai tankūs kūriniai kviečia stabtelėti ir permąstyti, kaip menas gali padėti išbūti skausmą, kalbėti apie mirtį ne iš baimės, bet iš žmogiško poreikio atsisveikinti.

Dar likus kažkiek jėgų, įeinu pažvelgti į tapybos magistrantės Ligijos Žilinskienės iš želatinos pagrindu pagaminto bioplastiko darbus. Juose žiūrovui duodama užuomina apie pramoninės gamybos ciklą ir žmogaus sąmonės įpakavimą kasdienybėje. Autorė reflektuoja, ką reiškia kurti ir vartoti šiandien, o žiūrovas gali leistis į kelionę į konceptualaus meno pasaulį – jame ieškoti tvarumo.

Pakontempliavusi tvarumo kambarėlyje, dar atsiminiau, kad turiu aplankyti dar vieną vietą. Antrajame aukšte, bibliotekos fojė, pagavau save žvilgčiojant į tapybos magistrantės Ievos Zubienės kūrybą, kuri tyrinėja spalvą ir šviesą, o jos darbai įsimenami dėl ryškaus kolorito. Būtent pabaigai pasilikusi šiuos darbus jaučiuosi pakylėta, viltinga ir naujai žvelgianti į spalvas ir šviesas.

Šiai parodai aplankyti ir įsigilinti reikia kelių dienų. Daug studentų darbų kalba ne tik apie šių laikų aktualijas, refleksijas, bet ir leidžia pažinti kiekvieno menininko, dizainerio, architekto ir kitų kūrėjų individualų požiūrį, vidinį pasaulį ir kūrybinius ieškojimus. Tai tarsi gyva, dinamiška bendruomenė, kurioje susipina skirtingos meninės kalbos, disciplinos ir patirtys, o kiekvienas kūrinys kviečia sustoti, įsigilinti ir atrasti naujų prasmių.