Džiazas, improvizacija ir „Kanalizacija“ | Diena.lt

DŽIAZAS, IMPROVIZACIJA IR "KANALIZACIJA"

Kanalizacija – tai ne vien vamzdynų sistema nuotekoms surinkti. Kanalizacija – tai ir muzikiniai kanalai, kuriais komunikuojama improvizuojant scenoje.

Tokį paaiškinimą pateikia trijulė Simonas Kaupinis (tūba), Dominykas Norkūnas (gitara) ir Ignas Kasikauskas (būgnai), šiemet laimėję "Grand Prix" keturioliktame jaunųjų atlikėjų konkurse "Vilnius Jazz Young Power", kurį kasmet organizuoja festivalis "Vilnius Jazz".

Su muzikantais Simonu Kaupiniu (S.K.), Dominyku Norkūnu (D.N.), Ignu Kasikausku (I.K.) kalbamės apie improvizaciją, lietuviško džiazo sceną ir sąsajas su akademine muzika.

– Kaip atsirado grupės pavadinimas "Kanalizacija"?

S.K.: Visų pirma, tai gali reikšti, jog esame kilę iš pogrindžio.

D.N.: Besirengdami pirmajam savo koncertui, sukūrėme įvykį socialiniame tinkle ir tiesiog įdėjome savo pačių nufotografuotą kanalizacijos dangtį. Jis labai estetiškai atrodė. Kanalizacija yra sudėtingas dalykas, be jo visiems būtų labai sunku.

S.K.: "Kanalizaciją" galima šifruoti ir kaip tam tikrą kanalų darinį. Juk laisvai improvizuojant reikia tarpusavyje susikalbėti. Būna, kad groji scenoje ir kyla kažkokia idėja, kurios link norėtum patraukti visus muzikantus, tačiau žodžiais to pasakyti juk negali. Komunikacijos kanalai atsiveria per muziką.

– Pasirodo, žodis "kanalizacija" gali turėti ir labai poetišką paaiškinimą. Kokie tie jūsų kolektyvo muzikiniai kanalai?

D.N.: Be to, kad esame "Kanalizacija", kiekvienas mūsų grojame daug įvairios muzikos ir kituose kontekstuose – akademinės, tradicinio džiazo, triukšminės, populiariosios, Simonas ir klezmerio kartais pagroja, tad mintis buvo tokia, kad su "Kanalizacija" grosime kūrinius, turinčius labai konkrečią nuotaiką. Aš labai mėgstu charakteringą muziką, ypač tokią, kuri turi tam tikro sarkazmo ar net grotesko, galbūt todėl pastaruoju metu klausausi labai daug Dmitrijaus Šostakovičiaus kompozicijų, nors charakteringa muzika mano ausims yra labai įvairi – nuo Alberto Aylerio iki Wolfgango Amadeuso Mozarto.

I.K.: Galbūt ir laisvosios improvizacijos įtaką šiek tiek į šoną patrauksime. Norime, kad mūsų muzika būtų konkretesnė ir labiau kompozicinė.

– Nors ir esate dar labai naujas kolektyvas, šiemetiniame "Vilnius Jazz Young Power" skynėte laurus – pelnėte "Grand Prix", o Dominykui atiteko ir geriausio instrumentalisto prizas. Kokią reikšmę šis apdovanojimas turi jūsų muzikinėms karjeroms?

D.N.: Gal skambės kiek tuštokai, tačiau paauglystėje, kai atradau festivalį "Vilnius Jazz", svajojau, kad kada nors gausiu geriausio instrumentalisto apdovanojimą. Kai subrendau, natūraliai sau išsikėliau kitus profesinius tikslus, tad apdovanojimas ėmė nebeatrodyti toks svarbus. O kai tai tapo nesvarbu, ėmiau ir gavau. Kažkuria prasme jis mano ego tikrai pamaitino, tačiau, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, tai tikriausiai reiškia, kad kaip instrumentalistas einu tinkama kryptimi.

S. K.: Neseniai tarpusavyje kalbėjomės, kad meno konkursai yra labai keistas ir subjektyvus dalykas, nes labai sunku apibrėžti vertinimo kriterijus, o jeigu jie ir apibrėžiami – vis tiek yra labai slidūs. Muzika tarsi ir tampa sportu. Tad dalyvaujant "Vilnius Jazz Young Power" nesinorėjo nusiteikti "konkursiškai" – koncentruotis į apdovanojimą ar rungtyniauti su kitais. Tačiau kartu tai yra ir vieta, kur gali save parodyti, todėl turėjome tikslą groti muziką, kurioje patys jaučiamės labai gerai tiek kūrybos procesuose, tiek ant scenos. O tai tikriausiai energetiškai persiduoda ir klausytojams.

I.K.: Net neturėjome minties kurti "konkursinės" kompozicijos, kuri kaipmat būtų tapusi kliše, daryti kokio nors šou ar kažkam įtikti. Tiesiog grojome kūrinį, kuris mums gerai skambėjo, ir mums išties buvo labai smagu.

– Bet juk laisvasis džiazas – avangardinės muzikos subžanras, tad taisyklių jis varžomas mažiau nei kitos džiazo kryptys. Negi ir čia egzistuoja klišės?

D.N.: Klišės egzistuoja absoliučiai visoje muzikoje. Net sakyčiau, jog mano kompozicija "Silly Boots", kurią grojome "Vilnius Jazz Young Power" finale, irgi yra sukomponuota tam tikrų klišių pagrindu, tik tos klišės skamba šiek tiek groteskiškai, nes turi tam tikrą muzikinį charakterį. "Vilnius Jazz Young Power" yra daug disonanso ir daug rimtumos – tą irgi galima pavadinti tam tikra kliše. Mes šiuo atveju pasinaudojome šiek tiek kitokiomis, primityvesnėmis klišėmis, suteikdami joms šmaikštų charakterį.

Džiaze irgi yra daugybė žanrų, kuriuos mokaisi atlikti pagal tam tikrus principus – net ir laisvojo džiazo stilistikoje yra tam tikrų klišių ir taisyklių.

– Koks vaidmuo šiuolaikiniame džiaze tuomet atitenka standartams? Jie vis dar grojami ar vis dėlto labiau vertinamos originalios kompozicijos?

D.N.: Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, ką mes laikome džiazo standartais – teoriškai tai yra dvidešimto amžiaus pradžios populiariosios muzikos ar miuziklų melodijos, priklausančios "The Great American Songbook" kanonui, o visa kita – džiazo kompozicijos.

I.K.: Dauguma tų kompozicijų išplinta džiazo bendruomenėje ir imamos vadinti džiazo standartais, nes juos, savaip interpretuodami, groja daugelis. O tikrieji standartai yra gana paprastų formų kūriniai, kuriuose harmoninės funkcijos irgi yra gana aiškos, todėl juos paprasta atlikti. Šiuolaikinio džiazo scenoje vis dėlto dažniau savaip interpretuojamos žymios kompozicijos.

– "Vilnius Jazz Young Power" prizu buvo įvertinta jūsiškė Krzystofo Komedos "Lopšinės" iš filmo "Rosemary‘s Baby" interpretacija. Remiantis tokia koncepcija tai irgi nebuvo standartas?

S.K.: Tiesa, bet ir patį originalą sunkų būtų pavadinti džiazu. Savojoje versijoje tiesiog nusistatėme, kokia turėtų būti kūrinio energetika – norėjome, kad ją klausytojai pajustų gana abstrakčiai.

D.N.: Manau, kad būtent tai ir buvo mūsų sėkmės paslaptis – beveik nemodifikavome paties kūrinio, pakeitėme tik būdą, kaip jis atliekamas. Bandėme išlaikyti jo nuotaiką, bet pagroti savaip – sava nuotaika ir sava ansamblio instrumentų sudėtimi.

– Taip išeina, kad visas džiazas – tam tikra rekompozicija. Kaip tuomet įvardytumėte džiazo muzikantų funkciją – jie atlikėjai ar kūrėjai?

I.K.: Kūrėjai – atlikėjai.

D.N.: Pats džiazo grojimo aktas yra spontaniška kūryba, o ar tai sukurta tuo metu, kai muzikantas improvizuoja, ar prieš tai – nėra taip svarbu. Svarbu, kad tai skambėtų gerai ir būtų paveiku.

S.K.: Bet kokio stiliaus improvizuojantis muzikantas yra labiau kūrėjas nei akademinės muzikos muzikantas. Tiesa, dvidešimtame amžiuje kompozitoriai sąmoningai ėmė palikti daugiau kūrybinės laisvės atlikėjams, tačiau šiais laikais atliekant akademinę muziką, sukurtą iki dvidešimto amžiaus pradžios–vidurio, atlikėjui kūrybinės laisvės lieka mažiau, nes reikia išmanyti, kas yra būdinga tam tikram laikotarpiui, kokios atlikimo manieros ta muzika reikalauja ir panašiai – didesnis kūrėjas yra kompozitorius.

D.N.: Manau, kad Simono išsakyta mintis gali būti pritaikyta bet kokiam žanrui. Jeigu dabar, šiais laikais, groji bosanovą – tu ją kuri ar tiesiog esi aktorius, kuris ją atlieka? Juk bosanovos estetika, ritmika ir harmoninės sekos nuo dvidešimto amžiaus vidurio, kai ji gimė, taip ir nepakito, bet improvizacija tam tikruose parametruose galima. Džiaze irgi yra daugybė žanrų, kuriuos mokaisi atlikti pagal tam tikrus principus – net ir laisvojo džiazo stilistikoje yra tam tikrų klišių ir taisyklių.

– Nesunku pastebėti, jog lietuviškas džiazas – tai laisvasis džiazas. Kodėl pas mus avangardinio džiazo kryptis tokia ryški? Galbūt nuopelnus čia reikėtų priskirti žymiajam GTČ – Viačeslavui Ganelinui, Vladimirui Čekasinui ir Vladimirui Tarasovui, kuriuos drąsiai galima vadinti lietuviškos džiazo mokyklos pradininkais?

D.N.: Žiūrint istoriškai, avangardinio džiazo tradicija prasidėjo nuo GTČ, bet mūsų karta yra labiau Liudo Mockūno mokiniai. Kita vertus, L. Mockūnas tikriausiai klausėsi GTČ, tad taip išeina, jog netiesiogiai esame GTČ tradicijos tęsėjai. Kaip ir aš esu gitaristo Leso Paulo, kuris išrado elektrinę gitarą, tradicijos sekėjas – esu perklausęs visus jo albumus (juokiasi).

S.K.: GTČ laisvosios muzikos suvokimas yra dar kitoks nei L.Mockūno kartos, galbūt net reikalaujantis atitinkamos brandos. Šiandieniniuose kontekstuose tikriausiai labai svarbus faktorius yra Šiuolaikinės muzikos ir laisvosios improvizacijos katedra LMTA, įkurta L.Mockūno ir Vykinto Baltako iniciatyva, kuri jauniems muzikantams duoda labai daug – tai yra magistrantūros studijos, kuriose studijuoja ir klasikinės krypties, ir džiazo muzikantai.

D.N.: Mūsų grupė yra gyvas to pavyzdys – Simonas atėjo iš klasikos, Ignas – iš džiazo, o aš net ir populiariąją muziką grojau. Būtent ten susipažinome, o laisvosios improvizacijos studijos sujungė mūsų skirtingas muzikines patirtis į bendrą muzikinį interesą.

S.K.: Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos studijos labai skiriasi nuo paprastų džiazo studijų ne vien stilistika, bet ir kokybe – svarbu vien jau tai, kad meistriškumo kursus vesti kviečiama daugybė labai aukšto lygio dėstytojų iš užsienio. Kai kurie jų, sakyčiau, yra kertiniai visoje europietiškoje džiazo scenoje – formuojantys pačią laisvosios improvizacijos sąvoką, tad mums tai labai gera mokykla toli gražu ne vien technine prasme. Visus šiuos aspektus sudėjus į vieną, formuojasi unikali jauna muzikinė terpė.

Labai smagu, kad Lietuvos muzikantai, pažinodami savą publiką, nebando prie jos taikytis vardan liaupsių ir leidžia sau įgyvendinti net ir stipriai provokuojančias idėjas.

I.K.: Čia dar reikėtų paminėti ir Arną Mikalkėną, kuris ne tik be galo daug dirba pedagogikos srityje, bet ir labai daug groja su jaunais muzikantais. Tai yra be galo svarbu, nes labiausiai įtaką patiri ir įkvėpimo gauni tuomet, kai groji kartu – vien tik klausantis kitų atlikimo procesas vyksta kur kas lėčiau. O juk GTČ su jaunais muzikantais beveik negroja, tad nemanau, kad iš jų gauname tiesioginio įkvėpimo. Beje, kai papasakoju savo kolegoms iš užsienio, ką ir kaip mokomės Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos katedroje, jie nustemba ir nori atvykti mokytis čia. Tikėtina, kad ateityje taip ir bus – šios studijos pritrauks ir jaunų muzikantų iš užsienio šalių.

– Minėjote, jog Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos katedroje studijuoja ir akademinės, ir džiazo krypčių muzikantai. Kuo skiriasi laisvojo džiazo improvizacija ir tiesiog improvizacija, labiau besiskleidžianti akademinėje sferoje?

S.K.: Skirtumas yra labai nedidelis – laisvojoje improvizacijoje šiek tiek yra laisvesnė muzikinė kalba, kurią atlikėjai improvizuoja, džiazo estetika čia figūruoti neprivalo. Taip pat visiškai dingsta grupės muzikantų hierarchija – džiaze dažnu atveju yra lyderis ir jo grupė, kurios kiekvienas narys muzikiniuose procesuose turi labai aiškias funkcijas. Laisvojoje improvizacijoje tos funkcijos išlieka, bet jos nėra tokios konkrečios ir kūrinyje  gali kisti. Tačiau kuo didesnė laisvė – tuo didesnė atsakomybė, nes kiekvienas muzikantas turi pats pasirinkti, ką daryti.

D.N.: Vis dėlto aš manau, kad šie terminai yra sugalvoti labiau marketingo tikslais, nes klausydamasis garsių atlikėjų net nepasakysi, ar tai – laisvasis džiazas, ar tiesiog laisvoji improvizacija. Daugelis improvizatorių iki šiol nemėgsta būti vadinami "free" džiazo atlikėjais.

I.K.: Vieni labai nemėgsta, kiti atvirkščiai – labai mėgsta. Tikriausiai sunku būtų rasti žanrą, kurio atlikėjai mėgtų paties žanro pavadinimą, nes muzikantai apskritai nenori būti kategorizuojami: kai tave bando įsprausti į tam tikrą rėmą, gali ir truputį įsižeisti. Žinoma, kartais ir visai be reikalo.

– Kokios jūsų pačių sąsajos su akademine muzika?

D.N.: Šiek tiek teko groti studijuojant LMTA, taip pat neseniai festivalyje "Sacrum Profanum" atlikau Gailės Griciūtės ir Artūro Bumšteino kompoziciją. Man, muzikantui, ši patirtis labai praplėtė suvokimą, kaip galima komponuoti muziką – visos tos grafinės notacijos, kurios atrodo kaip kringeliai, pasirodo yra paaiškinamos, šią notaciją galima panaudoti ir džiaze, ir bet kurioje kitoje muzikoje – pavyzdžiui, Franko Zappos ar "Blink 182" muziką irgi įmanoma notuoti grafiškai (juokiasi). Bendravimas su pačiais kompozitoriais praplėtė ir muzikinių reiškinių percepciją: kokios šiomis dienomis yra pačios muzikos konotacijos ir kas laikytina muzika apskritai. Beje, daugelis šiuolaikinės akademinės muzikos kūrėjų daug klauso ir laisvojo džiazo, roko ir elektroninės muzikos, tad tai tik įrodo, kad akademinė muzika gyvuoja sinkretiškai su kitais žanrais.

S.K.: Žiūrint iš istorinės perspektyvos, "free" džiazas ir laisvoji improvizacija turi labai daug pranašumų – laisvasis džiazas ir laisvoji interpretacija yra beveik tas pats: laisvasis džiazas kilo iš JAV, o Europos akademinėje muzikoje tuo pačiu metu ėmė skleistis improvizacinės muzikos tendencija, kuri nuo amerikietiškosios skyrėsi tik tuo, kad buvo privengta džiazo estetikos – atlikėjų muzikinė kalba buvo paremta ir akademinės muzikos tradicija.

D.N.: Septintajame dešimtmetyje JAV muzikiniuose kontekstuose daug reiškėsi Johnas Cage‘as, o Europoje – Karlheinzas Stockhausenas, kuris mėgo flirtuoti su "Fluxus" judėjimu, kurdamas intuityviąją muziką. Šie du reiškiniai vyko tuo pačiu metu, tačiau skirtingose pasaulio vietose, tad rezultatas skambėjo šiek tiek kitaip.

– Kokią funkciją lietuviško džiazo raidos kontekstuose atlieka festivalis "Vilnius Jazz"? Savo amžiumi jis gerokai jus lenkia, tačiau festivalio aktualijas tikriausiai sekate senokai.

D.N.: Manyčiau, kad "Vilnius Jazz" tam tikru aspektu formuoja Lietuvos džiazo muzikos sceną, kuri labai skiriasi nuo kitų Europos šalių – kaip jau minėjome, pas mus kaip niekur kitur yra be galo daug laisvosios muzikos. Kalbant apie "Vilnius Jazz" svarbą, būtinai reikia paminėti ir "Vilnius Jazz Young Power", kuris padėjo  susiburti daugeliui ir vėliau kartu sėkmingai grojančių ansamblių – "Sheep Got Waxed", "Katarsis4", "Džiazlaif" ir kitiems. Šis konkursas yra tarsi lieptelis, nuo kurio jauni muzikantai gali atsispirti ir, gavę žalią šviesą, užtikrintai savo muzikinę veiklą vystyti toliau.

I.K.: Šiuo atveju net nesvarbu, laimi jie konkursą  ar ne. Vien jau faktas, kad esi grojęs tokioje rimtoje scenoje suteikia daug pasitikėjimo savimi: jeigu nesi užtikrintas dėl savo muzikos prieš konkursą, nulipęs nuo "Vilnius Jazz Young Power" scenos daug laisviau ir tvirčiau jausiesi ir kituose kontekstuose. O tai, kad konkurso atlikėjų lygis pastaraisiais metais buvo tikrai labai aukštas, neabejotinai yra "Vilnius Jazz" įdirbis.

S.K.: Pats festivalis jau yra pasiekęs tokį lygį, kad veža tiesiog legendas. Žinoma, jas labai malonu pamatyti ir išgirsti, įžvelgčiau čia net ir tam tikrą edukacinę festivalio funkciją. Tačiau manau, kad vertėtų atkreipti daugiau dėmesio ir į "Young Power Night Stage" – naktinius jaunų atlikėjų koncertus, vykusius "Paviljone". Šių metų festivalio svečias – garsus džiazo kritikas Ianas Pattersonas sakė, jog kai kurie pasirodymai yra verti didžiosios scenos, nes jie yra labai aukšto profesinio lygio.

– Kaip vertintumėte daug kontroversiškų atgarsių sulaukusį "Milašius Power Band" pasirodymą – daug klausytojų viduryje pasirodymo paliko salę, bambėdami, jog tai – ne muzika, o veikiau triukšmas, keliantis biologinį diskomfortą.

D.N.: Šis pasirodymas buvo labai paveikus, ir visiškai nesvarbu, ar jis tave paveikia teigiamai, ar neigiamai – svarbiausia, kad nepalieka abejingo, nes jeigu lieki visiškai abejingas, vadinasi, ta muzika tinkama tik muzikinio fono funkcijai atlikti. Man patiko mikromelodijos, išgautos fonuojančiais instrumentais po stiprių garsinių smūgių.

S. K.: Kartais klausydamasis labai žymių atlikėjų, turiu nuojautą lyg jie bandytų taikytis prie lietuviškos auditorijos, kuriai neva reikia lengviau suprantamesnės muzikos. Tuomet klausai ir nebegirdi to, dėl ko tos legendos tapo legendomis – žymiai sudėtingesnės muzikos kalbos kompozicijų. Todėl labai smagu, kad Lietuvos muzikantai, pažinodami savą publiką, nebando prie jos taikytis vardan liaupsių ir leidžia sau įgyvendinti net ir stipriai provokuojančias idėjas.

– Liūdna, tačiau daugelis grupių, dalyvavusių ir net laimėjusių ankstesnius "Vilnius Jazz Young Power" konkursus, šiandien džiazo nebegroja – savo sugebėjimus parduoda komerciniams projektams. Kaip manote, kodėl taip atsitinka – keisti kryptį juos skatina finansiniai motyvai ar tiesiog paprastesnio gyvenimo paieškos? Juk groti laisvąjį džiazą – tai nuolatos būti kūrybiniame procese, kuris reikalauja atitinkamo susikaupimo ir pastangų, o dažnai – ir tam tikro diskomforto.

D.N.: Man jau teko ragauti komercinio muzikanto duonos, tačiau dabar tokių projektų dažniausiai atsisakau, o ir reputaciją esu susikūręs tokią, kad į komercinius projektus mane nelabai bekviečia. Kai iškilo pragyvenimo klausimas, susiradau kitą būdą, kaip susimokėti už nuomą, – tai yra pedagogika, ir tai yra labai puiku. Tačiau kiekvienas muzikantas į šią iškilusią problemą žiūri skirtingai – kai kurie tiesiog parduoda savo sugebėjimą. Aš grojimo komerciniuose renginiuose atsisakiau todėl, kad man nepatinka groti muziką, kurios nemėgstu, o mokytis ją mintinai yra tokia pat kančia, kaip mokytis deklamuoti eilėraštį, kurio nemėgsti.

S.K.: Mes negalime žinoti, ar taip neatsitiks ir mums. Man atrodo, kad laisvosios muzikos kelias pats savaime yra labai nepatogus, nes jis neužtikrina jokios stabilios ateities. Jeigu pasirenki klasikinės muzikos atlikėjo karjerą, po studijų akademijoje eini į orkestrą – tuomet viskas daugmaž aišku. O džiaze kiekvienas koncertas daugiau ar mažiau yra susiorganizuotas pačių, veikia "pasidaryk pats" principas. Na, nebent esi labai sėkmingas ir esi kviečiamas į garsiausius festivalius, tuomet situacija keičiasi.

D.N.: Tikriausiai pats liūdniausias variantas yra tuomet, kai rimti muzikantai savo pačių muzikinę koncepciją ima kreipti komercine linkme – leidžia albumus siekdami užsidirbti daug pinigų ir tapti žinomi, tuomet nebelieka jokios muzikinės idėjos. Dažnai pagalvoju, kad kai kurie kadaise mano labai mėgti muzikantai galbūt jau turėtų nustoti groti apskritai, nes akivaizdu, jog nebereprezentuoja to, dėl ko jie tapo žinomi ir buvo gerbiami.

– Lyg ir paplitusi nuomonė, kad alternatyviojoje muzikoje žinomumas nėra toks svarbus, svarbiausia – muzika. Tačiau laikai keičiasi, tad net ir pogrindžio muzikantams tenka save reklamuoti, kad ir ne masiniais mastais. "Kanalizacija" net neturi savo paskyrų socialiniuose tinkluose. Kodėl?

S.K.: Čia įžvelgčiau tam tikrą dvilypumą – viena vertus, lyg ir reikėtų savo veiklą iškomunikuoti socialinėse medijose, kad žmonės matytų, ką tu darai: juk jeigu nori pritraukti juos savo muzika, reikia, kad kažkas ateitų į koncertą ir tą muziką išgirstų, o tada jau galėtų spręsti – paveiki ji jiems ar ne. Tačiau iš autoritetų lyg ir jaučiama priešinga pozicija – muzika turi būti svarbiau. Šiandieniniame muzikos pasaulyje yra labai daug afišavimosi, kuris dažnai būna tuščias – gausu ditirambų be jokios kritikos. Norisi viso to išvengti.

D.N.: Šalia muzikos visuomet yra ir kitas dalykas, kuris, mano manymu, irgi turi figūruoti – tai vizualinė grupės estetika: kaip turi atrodyti ansamblio logotipas ar albumas, kaip grupė atrodo ant scenos, kokia ji už scenos.

I.K.: Bet ir toji vaizdinė pusė turėtų vystytis natūraliai – galbūt sąmoningai, o gal ir ne. Kol kas nieko konkretaus nesame sugalvoję, o jeigu nežinai, ko tiksliai nori, geriau nedaryti visai.

– Daug kalbėjomės apie džiazą. Kas, jūsų nuomone, yra džiazas: ar jis turi apibrėžtis ir ar jos reikalingos apskritai?

I.K.: Yra nemažai manančių, kad džiazas mirė 1959-aisiais.

D.N.: Jau vien pati džiazo definicija yra labai nevienalytė – priklauso nuo to, kokius aspektus akcentuosime: kai kam džiazas yra improvizacinė muzika, kitiems – tai žanras, gimęs ir vystęsis dvidešimtame amžiuje, tretiems – bliuzo ir klasikinės muzikos sintezė, o dar kitiems – gyvenimo būdas, kurio žodžiais neapibrėši.

I.K.: Kažkada džiazas buvo tik svingas, kažkada – bibopas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, akivaizdu, jog tai yra daugybės reiškinių – toli gražu ne tik bliuzo ir klasikos sintezė: įsimaišė daug kubietiškų, afrikietiškų motyvų. Iš esmės, tai yra pasaulio muzikų sintezė – džiaze jungiasi Europa, visas Amerikos žemynas ir Afrika, o pastaruoju metu gausėja ir įtakų iš Rytų. Man asmeniškai visa muzika – ar tai būtų vadinama džiazu, ar roku, ar elektronine muzika – yra tiesiog muzika.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Lana23

Aš ieškau vyro už atvirus santykius! Su manimi galite susisiekti per šį pоrtalą - www.pc.tc/lana23

SUSIJUSIOS NAUJIENOS