Praėjusiais metais dėl pandemijos atšaukta teatro festivalio „Sirenos“ „Lietuvos teatro vitrina“ šiemet žiūrovus pakvies į gyvą susitikimą ir leis susipažinti su trylika kuratorių atrinktų darbų.

Programoje – aktualiausi ir įdomiausi pastarųjų teatro sezonų darbai ir pažintis su ne tik scenos grandais, bet ir jaunaisiais, dar tik karjerą teatre tvirtais žingsniais pradedančiais kūrėjais. Lietuvišką festivalio vitriną šiais metais planuoja aplankyti per 60 svečių iš užsienio šalių. Lietuvos vitrinos spektakliai užsienio ekspertams bei Lietuvos žiūrovams bus parodyti rugsėjo 22–26 dienomis. Šiemet vitriną sudaro keturios kategorijos: Meistrai, Jauni balsai, Eksperimentai, Tarpdisciplininiai projektai, o plačiau su jos programa supažindina kuratorės Rimgailė Renevytė ir Ieva Tumanovičiūtė.

– Atrinkote kūrinius „Sirenų“ festivalio lietuviškai vitrinai. Kokias tendencijas šiemet pavyko pastebėti? Kokios temos dominavo?

R. Renevytė: Daug skirtingų temų teko aptikti peržiūrėjus tikrai ne vieną dešimtį spektaklių. Po pandemijos šiek tiek pakito pats kalbėjimo stilius, tonas, tačiau temos buvo išties įvairios. Tiesa, dabar žiūrėdama į jau sudarytą Lietuvos teatro vitrinos programą itin ryškiai matau vienatvės temą. Tam tikras nepritapimas, jautimasis atstumtu ir nereikalingu šiemet tikrai skamba per daugelį spektaklių. Galbūt tai tik atsitiktinumas?

I. Tumanovičiūtė: Programą sudaro spektakliai sudėtingomis temomis – apie Holokaustą, Dauno sindromą, galios santykius, teisingumą, provincijas, įvairių grupių padėtį visuomenėje, demokratiškėjimą ir pan. Galima pastebėti didėjančią formų įvairovę, siekį plėsti ribas tarp menų ir teatro profesijų. Tai parodo tarpdisciplininiai kūriniai: Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklis „Šokis objektui ir vaikui“ bei dvi šiuolaikinės operos: Karolio Kaupinio „Radvila Darius, Vytauto“ ir Kamilės Gudmonaitės Estijos „Vaba Lava“ teatre pastatyti „Ledynai“. Taip pat du aktorių režisuoti darbai: Dainiaus Gavenonio „Laisvė“ ir Dariaus Gumausko „Mongolija“. Užsienio kūrėjai atspindi kviestinių režisierių tendenciją Lietuvos teatre – į programą įtrauktas Krystiano Lupos „Austerlicas“, Łukaszo Twarkowskio „Respublika“ bei Árpádo Schillingo „Įstrigę“.

– Kokiais kriterijais rėmėtės besirinkdamos kūrinius / spektaklius?

R. Renevytė: Kuruodamos Lietuvos teatro vitriną „Sirenų“ festivalyje, viena vertus, siekėme parodyti Lietuvos teatrą užsienio svečiams, kurių dėmesio kasmet sulaukiame. Norėjome parodyti, koks įvairus yra Lietuvos teatras, kiek daug čia įdomių kuriančių menininkų iš Lietuvos ir užsienio. Mums svarbu pateikti šią įvairovę, todėl vitrinoje atsirado kategorijos: Meistrai, Jauni balsai, Eksperimentai, Tarpdisciplininiai projektai.

Labai tikiuosi, kad žiūrovas pastebės Lietuvos teatro įvairovę, pajus nuotaiką, kuria šiuo metu gyvena menininkai.

Kita vertus, Lietuvos teatro vitrina mums svarbi ir dėl tam tikros teatro savivokos – „Sirenose“ stengėmės pastebėti ir atrinkti ryškiausius darbus, pakeitusius ar vis dar keičiančius patį Lietuvos teatro lauką. Tad aš labai tikiuosi, jog dalyvavimas „Sirenų“ festivalyje svarbus ir patiems dalyviams.

Taip, jie kuria Lietuvos teatro vaizdą užsienio akyse, tačiau tai tikrai turi prasmės ir vietiniame kontekste.

I. Tumanovičiūtė: „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinos misija ir tikslai pabrėžia naujas teatro kryptis ir formas, drąsą, laiko pulsą, savitą ryšį su tradicija, lyčių įvairovę, jauno teatro balsus, demokratizaciją, decentralizaciją ir kt. Šiuos kriterijus turėjome omenyje, bet akivaizdu, kad ne visus juos pavyko įgyvendinti. Pavyzdžiui, programoje ryški vyrų ir moterų režisierių disproporcija. Kita vertus, deja, ji atspindi mūsų teatro panoramą.

– Galbūt buvo kūrinių / spektaklių, kurie paliko nemažą įspūdį, bet dėl kažkokių priežasčių jų nepavyko įtraukti į programą. Kokie tai kūriniai?

R. Renevytė: Praėjusiais metais, kai turėjome kuruoti Lietuvos teatro vitriną ir dėl pandemijos šis planas žlugo, buvome sumaniusios išvyką į Kauną, kur norėjome užsienio svečiams parodyti Gintaro Varno spektaklį „Sombras“ bei Kamilės Gudmonaitės „Paniką“. Apmaudu, bet šiemet dėl programos išsiplėtimo (spektaklius rinkome iš dviejų teatro sezonų) teko šios minties atsisakyti. Iš programos taip pat iškrito Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade), tačiau kataloge Lacascade’as atsakė į keletą mūsų užduotų klausimų, tad tam tikra prasme jis vieši „Sirenų“ festivalyje.

Dėl techninių kliūčių į Lietuvos teatro vitriną nepavyko įtraukti Annos Smolar spektaklio „Sulėtintai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Štai, pavyzdžiui, Grzegorzo Jarzynos spektaklio „Soliaris 4“ premjera įvyko per arti festivalio datų, vitrinos programa jau buvo sudaryta tuo metu, kai dar tik vyko Jarzynos spektaklio kūrybinis procesas.

I. Tumanovičiūtė: Gaila, kad teko atsisakyti šių spektaklių, bet sudarinėdamos programą neišvengėme kompromisų. Be to, kai kuriuos sprendimus lėmė techninės, nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės.

– Kokį įspūdį iš lietuviškos vitrinos tikitės, kad išsineš žiūrovas? Galbūt yra kažkas, ką asmeniškai galėtumėt rekomenduoti?

R. Renevytė: Labai tikiuosi, kad žiūrovas pastebės Lietuvos teatro įvairovę, pajus nuotaiką, kuria šiuo metu gyvena menininkai, atkreips dėmesį į klausimus, kuriuos jie užduoda sau ir žiūrovams.

I. Tumanovičiūtė: Viliuosi, žiūrovas patirs, kad panašiomis temomis galima kalbėti įvairiomis formomis, ir atras tai, kas jį labiausiai veikia. Be to, tikiuosi, kad ji(s) bus kritiška(s) ir įvertins, kieno balsai Lietuvos teatre vis dar yra mažiau girdimi, kokios grupės ir temos vyrauja, o kokių trūksta, bei pasvarstys, kokios struktūros skatina nelygybę, o kokios – įvairovę.

Kaip visiškai skirtingas teatro patirtis galėčiau rekomenduoti Krystiano Lupos „Austerlicą“, Łukaszo Twarkowskio „Respubliką“ ir Eglės Švedkauskaitės „Žmogų iš žuvies“. Pirmieji du – didelės apimties ir užmojų kūriniai, vienas kitam priešingi teatriniai išgyvenimai, o trečiasis – kamerinis, bet suteikiantis ne mažiau peno mintims, vaizduotei, jausmams.

– Dabar plačiau apie pačią teatro situaciją. Kokias tendencijas apskritai pastebit šiuolaikiniame teatre? Kaip apibūdintumėt esamą teatrinį laikotarpį?

R. Renevytė: Pandemija privertė pasižiūrėti į save iš šalies. Manau, kad mes vis dar mokomės grįžti į teatrą, grįžti į sceną taip, kad tikėtume, kas joje vyksta. Toks jausmas, jog pandemija tam tikra prasme panaikino teatrinę iliuziją. Kaip ja patikėti iš naujo? Kaip grįžti į teatrą – šį klausimą aš užduodu kiekvienąkart žiūrėdama spektaklį. Juk negalime apsimesti, kad nieko neįvyko. Negalime ignoruoti šios ilgos priverstinės pauzės, kurios metu pasikeitėme mes patys, tad akivaizdu, jog pasikeitė ir teatras. Vis dar ieškau atsakymo į klausimą „kaip?“.

I. Tumanovičiūtė: Manau, kad esamasis teatrinis laikotarpis savo esme nesiskiria nuo kadaise buvusių esamųjų laikotarpių – teatras, jo kūrėjai, kaip ir žiūrovai, gyvena bei apmąsto save ir pasaulį: scenoje svarstomos šiandien aktualios bei amžinos temos, pasitelkiamos naujos technologijos, šiuolaikinės mados ir pan.

Įžvelgiu plėtros ir įvairovės tendenciją – kūrinių sukuriama vis daugiau, vis labiau nyksta ribos tarp menų ir kūrėjų profesijų, o tokiame horizontaliai pasklidusiame meno pasaulyje kartais norisi stabilumo – tada atsigręžiama į „garsias pavardes“ (neretai užsienio kūrėjų) ir stambias teatro institucijas, viliantis kokybės.

Norint numatyti teatro tendencijas, verta pažvelgti į jaunųjų kūrybą, šiemet festivalyje pristatome skirtingoms teatro kryptims atstovaujančius spektaklius: Antano Obcarsko „Alisą“, Adomo Juškos „Miego brolį“ ir Eglės Švedkauskaitės „Žmogų iš žuvies“.

– Ko pačios ieškote teatre? Galbūt kažko pasigendat: temų, požiūrio taškų, estetikos, galbūt konteksto?

R. Renevytė: Spėliojau, koks bus naujas teatro sezonas – ar pradėsime vaizdais, ekranais ir spalvomis, ar, priešingai, minimalizmu. Pradėjome stipriais vizualiniais išgyvenimais, nes žiūrovai pasiilgę teatro kaip įvykio. Man pačiai įdomiausias teatro elementas – aktorius. Jo visuomet ieškau spektakliuose, kartais, žinoma, pasigendu. Ypatingai, kai dirbama iš inercijos, kai spektaklio aktualumas (ar bandymas būti aktualiu) užgožia darbą su aktoriumi ar personažu. Juk teatro esmė – aktoriaus susitikimas su žiūrovu. Į teatrą ir aš ateinu susitikti.

I. Tumanovičiūtė: Teatre ieškau kokybės ir užbaigtumo. Nemėgstu stebėti juodraščių – plėtojamų darbų eskizų, dirbtuvių rezultatų ar pan. Mane įkvepia preciziškai sukurti ir „nušlifuoti“ spektakliai. Ir tai nebūtinai susiję su grandioziškumu ir dideliais ištekliais ir mažas kūrinys gali būti kokybiškas, pasižymintis prasmingu turiniu bei išgryninta forma.

– Jums tenka skaityti nemažai kolegų refleksijų. Galbūt ir jose matote kažkokias tendencijas, bendrą kryptį? Kažką, kas būtų lyg bendras vardiklis šiam laikui?

Kiekvienas spektaklis kalba apie tai, apie ką neretai daug patogiau būtų patylėti.

R. Renevytė: Visada skaitau kolegų tekstus – juk jie vieninteliai profesionaliai dokumentuoja ir komentuoja teatrą. Galbūt tam tikra prasme prognozuoja teatrą. O kodėl gi ne? Ypatingai žaviuosi tais, kuriuose stengiamasi užčiuopti tam tikras režisūrines tendencijas, dramaturgines laikmečio nuojautas. Žinoma, kur kas lengviau apie reiškinius kalbėti retrospektyviai, tačiau menas visada kažką liudija, todėl norisi į tai atkreipti dėmesį. Pati rašydama visada ne tik stengiuosi suprasti, ką kūrėjai turėjo galvoje ir paaiškinti, kaip tai persidavė žiūrovui, bet ir numatyti, o gal nuspėti, kaip tai veikia, keičia, formuoja patį teatrą.

I. Tumanovičiūtė: Jaučiu vidinį pasipriešinimą bendro vardiklio paieškoms – galėčiau įvardyti tik įvairovę ir vis didėjančią kūrinių pasiūlą, kurią vis sunkiau aprėpti. Pastebiu, kad skirtingi kritikai, kaip ir įvairūs žiūrovai, teatre ieško skirtingų dalykų. Vieni džiaugiasi teatro ir kūrybos procesų demokratizacija, decentralizacija, tarpdiscipliniškumu ir įvairių darbų gausėjimu, kiti, pavargę nuo daugybės nedidelių, ne visada kokybiškų projektų, dažnai daug svarbesnių patiems kūrėjams ir jų profesiniam tobulėjimui nei žiūrovams, pasiilgsta kokybės ir svaraus turinio.

– Šiemet festivalio tema / šūkis yra „nepapasakotos istorijos išnyksta“. Kaip lietuviškos vitrinos kūriniai rezonuoja su šia koncepcija?

R. Renevytė: Kaip ir praeitais metais, kai dėl pandemijos suplanuotos „Sirenos“ neįvyko, taip ir šiais, atrinktų spektaklių bendras vardiklis ir tam tikras apibendrinimas – tai festivalio šūkis ir tema. „Nepapasakotos istorijos išnyksta“ leido labai plačiai pažvelgti į tas nepapasakotas, nutylėtas, išnykusias istorijas. Festivalio pasiūlyta koncepcija veikia ne tik spektaklio dramaturgijos ar formos atžvilgiu, bet ir kur kas abstrakčiau – kieno tos istorijos, kas jas pasakoja, kodėl jos pasakojamos būtent taip, kodėl būtent taip jas pasakoja būtent tas konkretus žmogus. Be abejo, čia veikia kontekstai. Todėl svarbu, kad spektaklį „Mongolija“ apie Dauno sindromą turinčius žmones sukūrė Darius Gumauskas, remdamasis savo asmenine patirtimi. Arba, kad būtent Kamilė Gudmonaitė kartu su savo bendraamže Tekle Kavtaradze sukūrė spektaklį „Ledynai“ apie kartų skirtumus. Specialiai į programą įtraukėme du visiškai skirtingus Oskaro Koršunovo darbus – „Žmogus iš Podolsko“ ir „Otelas“. Tai visiški kraštutinumai tiek formos pasirinkimo, tiek jos išpildymo prasme. Šiemet „Sirenų“ pasiūlyta koncepcija neabejotinai tapo ir vitrinos raktu.

I.Tumanovičiūtė: Taip, festivalio tema yra programos jungiamoji grandis. Kiekvienas spektaklis kalba apie tai, apie ką neretai daug patogiau būtų patylėti.

Lietuvos teatro vitrina užsienio ekspertams ir Lietuvos žiūrovams bus parodyta rugsėjo 22–26 dienomis. Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ tęsis iki spalio 7 dienos. „Sirenų klubo“ renginiai nemokami, tačiau į juos reikalinga registracija.