1961-aisiais AG galerijoje Niujorke Jurgis Mačiūnas surengė pirmąjį renginį, kurį oficialiai pavadino "Fluxus" – lotynišku žodžiu, reiškiančiu tekėjimą. Šiemet visas pasaulis mini šio avangardinio judėjimo 60-metį, ne išimtis ir "Fluxus" kūrybinio palikimo puoselėtojas Lietuvoje – Vilniuje veikiantis Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC).

2007 m. įkurta viešoji įstaiga saugo J.Mačiūno ir J.Meko kūrybinį palikimą. Menų centro kolekciją sudaro apie 2 600 eksponatų – tai trečia pagal dydį "Fluxus" kolekcija pasaulyje po Niujorko Moderniojo meno muziejaus ir Štutgarto valstybinės galerijos. Apie judėjimo ištakas, jo svarbą tada ir dabar bei naujausią projektą – meno gerbėjams skirtą mobiliąją programėlę, – pokalbis su JMVMC vadovu ir kompozitoriumi Gintaru Sodeika.

– Kas buvo "Fluxus" tada, kai atsirado, ir kas yra "Fluxus" šiandien?

– 1961-aisiais, kurie laikomi formaliąja "Fluxus" atsiradimo pradžia, tai buvo gana naujas ir provokatyvus reiškinys, nes panašaus pobūdžio menas teskaičiavo dešimtmetį. Jo priešistore galima laikyti Johno Cage'o, Haroldo Rosenbergo ir Merce Cunninghamo 1952-aisiais surengtus perfomansus, pamažu kėlusius visuomenės susidomėjimą. Tarp tokių smalsuolių buvo ir J.Mačiūnas, pradėjęs lankyti J.Cage'o paskaitas apie muziką, kurios turėjo lemiamą poveikį jo meno krypties pasirinkimui: J.Mačiūnas visą savo gyvenimą teigė, kad viena svarbiausių "Fluxus" ištakų yra muzika. Kita svarbi dalis – gerokai anksčiau, 1916-aisiais, Ciuriche prasidėjęs dada judėjimas, propagavęs antimeno idėjas. Ne paslaptis, kad dadaistų poveikis J.Mačiūnui buvo milžiniškas, o meno tyrinėtojai ir šiandien "Fluxus" laiko neodadaizmo atmaina.

Ir tada, ir šiandien šio judėjimo uždaviniai panašūs: provokuoti žiūrovus, nesitaikstyti su politikos ir kultūros rutina, kviesti būti spontaniškiems.

"Fluxus" judėjimas, kurį praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje įsuko J.Mačiūnas, po savo vėliava subūrė dabar jau visame pasaulyje žinomus menininkus: Yoko Ono, Andy Warholą, Nam June Paiką, AY-O, George'ą Brechtą, Beną Vautier, Josephą Beuysą ir kitus. Įdomu tai, kad buvusį savo klasės draugą prof. Vytautą Landsbergį J.Mačiūnas laikė tikruoju "Fluxus" nariu, dalijosi su juo kai kuriais savo pamąstymais ir kūriniais. 1990 m. atidarant dailininkų grupės "Žalias lapas" parodą Šiuolaikinio meno centre, buvo pažymėta, kad Lietuva yra vienintelė pasaulio valstybė, kurios vadovas yra "Fluxus" judėjimo narys. J.Mekas nebuvo "Fluxus" judėjimo narys, bet visą laiką buvo šalia su savo kamera. Šio filmininko, kaip jis pats save vadino, dėka mus pasiekė to meto įvykių vaizdai, nuotaika, emocija.

O skirtumas tarp "Fluxus" prieš 60 metų ir dabar yra nedidelis. Ir tada, ir šiandien šio judėjimo uždaviniai panašūs: provokuoti žiūrovus, nesitaikstyti su politikos ir kultūros rutina, kviesti būti spontaniškiems, juoktis ir nusišypsoti bei linksmiau pasižiūrėti į pačius rimčiausius dalykus. Be to, ir tada, ir šiandien aplink mus yra daug slegiančios rimties. Būkime atviri – nelaimės supo žmogų visais laikais, niekad gyventi nebuvo paprasta ir lengva, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Kaip sakė prof. V.Landsbergis, "Fluxus" ir J.Mačiūnas buvo savotiškas vaistas nuo gyvenimo pilkumo, rutinos ir stagnacijos, bandymas į viską žvelgti paprasčiau ir linksmiau.

– Kaip ir kada jūs pats atradote "Fluxus" ir kuo jus patraukė šis judėjimas?

– Mano asmeninė pažintis su šiuo judėjimu įvyko gan vėlai – apie 1986 m., kai Michailo Gorbačiovo naujoji politika leido mažiau cenzūruoti  kultūros sektorių ir mus ėmė pasiekti įdomybės iš Vakarų. Taip mane pasiekė ir žinios apie "Fluxus" – buvau nustebintas, kad jau prieš 60 metų pasaulyje egzistavo tokia nekonvencinio meno forma, suteikianti visišką laisvę menininko vaizduotei ir elgesiui, skatinanti menų tarpdiscipliniškumą ir sintezę. Tai buvo absoliučiai nauja ir mane iš karto sudomino. Netrukus, 1988 m. ir 1989 m., su bendraminčiais surengėme "Hepeningų seminarus" prie Anykščių AN–88 ir AN–89, kartu su "Fluxus" entuziastu Modestu Saukaičiu 1992 m. Moksleivių rūmuose – pirmąją "Fluxus" parodą Lietuvoje "Jurgis Mačiūnas ir Fluxus".

– J.Mekas teigė, kad "Johnas Cage'as, Jurgis Mačiūnas ir kiti "nepraktiški" avangardistai yra daugiau prisidėję prie dvasinio, vidinio mūsų išsivystymo, augimo per 40 ar 50 metų negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuos milijonų kankinių kapuos". Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

– Taip, tiek su šia citata, tiek su daugybe kitų J.Meko teiginių sutinku, nes jis turėjo ypatingą gebėjimą pastebėti ir paprastai paaiškinti daugybę pasaulio sąrangos, meno ir politikos reiškinių. Ir ši tezė kalba apie tai, kad viena meno srovė padarė didesnę įtaką nei daugybė įtakingų politikų. "Fluxus" paskatino daugybę jaunų menininkų įvairiuose pasaulio kraštuose eksperimentuoti, būti laisvus ir taip jie prisidėjo prie atviros visuomenės kūrimo, kas buvo ypač aktualu Rytų Europoje.

Tiesa, paradoksalu, kad 1950–1960 m. Vakarų pasaulyje buvo gana populiarios marksizmo idėjos – Prancūzijoje, Italijoje ir JAV ne vienas pažangus avangardinio meno atstovas priklausė kairiajam blokui. Taip pat ir J.Mačiūnas – jo svajonė buvo aplankyti Sovietų Sąjungą ir joje surengti "Fluxus" koncertų, o blokiniai gyvenamieji namai jam atrodė konceptualios architektūros idealas. Galime suprasti, kodėl galėjo žavėti Karlo Marxo idėjos apie žmonių lygybę, socialinį teisingumą, pasaulį be išnaudojimo ir teisingą žmonijos sąrangą – kas gi nenorėtų gyventi teisingame pasaulyje? Tik tiek, kad dauguma tų avangardistų niekada nebuvo lankęsi Sovietų Sąjungoje, o jei ir buvo, jiems buvo rodoma fasadinė jos pusė ir jie negalėjo žinoti, kad jų laisvė, avangardas ir nesibaigiantys meno ieškojimai Sovietų Sąjungoje būtų buvę uždrausti tą pačią minutę.

Projektas: naujoji programėlė, anot G.Sodeikos, atskleidžia žiūrovo santykį su meno kūriniu.

– Šiemet sukanka 60 metų "Fluxus" judėjimui. Kaip jį minėsime Lietuvoje?

– Esame sumanę keletą parodų ir įvykių šiai datai paminėti, bet, kaip "Fluxus" meno atstovai, neatmetame ir spontaniškumo faktoriaus. Be to, pernai startavo projektas "Non Budget Art" (NBA), skelbiantis, kad tikras menas nebūtinai turi remtis biudžetu, taigi paliekame atvirą galimybę idėjoms iš šalies ir kviečiame jungtis visus, kurie nori prisidėti minint "Fluxus" jubiliejų.

Vienas iš projektų, kurį, remiant Lietuvos kultūros tarybai, galime pristatyti jau šiandien, yra mūsų sukurta mobilioji programėlė "Flux Lab'as", leidžianti nustatyti žmogaus ir jo pasirinkto meno kūrinio suderinamumą. Parsisiuntus programėlę (parsisiųsti galima iš čia) į savo telefoną, į ją reikia įkelti savo nuotrauką arba asmenukę ir nuskenuoti meno kūrinį – jau įsigytą, norimą įsigyti ar tiesiog bet kokį meno kūrinį, kuris įdomus. Tuomet įvyksta abiejų šių subjektų – programėlės naudotojo ir meno kūrinio – kontekstinės auros analizė. Programėlė, išanalizavusi šių dviejų subjektų santykį, pateikia išvadą apie jūsų ir jus dominančio meno kūrinio suderinamumą.

Programėlė, nuskenavus asmenį ir meno kūrinį, analizės metu generuoja unikalius garsus, kuriuos kuria šių dviejų subjektų santykis.

Šios programėlės prototipą, tuomet didelę laboratoriją, pristatėme dar 2015 m. "ArtVilnius" mugėje ir išsikėlėme uždavinį "Fluxus" jubiliejiniams metams ją perkelti į kiekvieno iš mūsų kišenę. Džiaugiamės, kad tai padaryti pavyko ir šiandien nemokamą programėlę gali atsisiųsti kiekvienas, norintis "Fluxus" būdu išanalizuoti savo santykį su meno kūriniu. Kartu ji leidžia plačiajai visuomenei pasidomėti ne tik moderniuoju ar "Fluxus" menu, bet ir menu apskritai, ypač šiuo laikotarpiu, kai tai padaryti turime daug fizinių apribojimų.

– Ar galima sakyti, kad ši aplikacija padės ir kiekvienam svarstančiam įsigyti meno kūrinį, nes iš dalies nusakys meno kūrinio vertę konkrečiam žmogui?

– Taip, tik jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad programėlė parodys kainą eurais – ji parodys, ką konkretus kūrinys reiškia konkrečiam asmeniui. Tai labai individualu ir mes manome, kad meno kūrinio ir meno mėgėjo santykis yra labai svarbus dalykas. Juolab kad visi mes kasdien keičiamės ir tokie, kokie buvome vakar, šiandien jau nesame – vadinasi, tas pats meno kūrinys jums rytoj gali reikšti ką kita nei šiandien. Tam ir skirta ši programėlė.

O kadangi "Fluxus", kaip jau minėjau interviu pradžioje, dažnai siejamas pirmiausia su muzika, tai ir ši programėlė, nuskenavus asmenį ir meno kūrinį, analizės metu generuoja unikalius garsus, kuriuos kuria šių dviejų subjektų santykis – tai irgi įdomi ir atraktyvi detalė, kurią džiaugiamės sukūrę.

– Ar šventinės nuotaikos netemdo vis besitęsianti pasaulinė pandemija? Kaip ją išgyvena JMVMC ir kokios ateities perspektyvos?

– Iš tiesų praėję metai mums nebuvo labai blogi, nes prarasta galimybė gyvai priimti lankytojus sutelkė rasti visiškai naujų būdų komunikuoti su žiūrovu. Pavyzdžiui, ėmėme parodas rengti tokiu būdu, kad lankytojas, neužeidamas į galeriją, tiesiog iš gatvės, galėtų matyti ekspoziciją pro langus. Aišku, tai padaryti leidžia ir mūsų geografinė padėtis (JMMC įsikūręs Užupyje, Malūnų g. 8, – red.past.), ir tai, kad esame pirmame aukšte, kad mūsų langai akių lygyje. Kadangi mūsų ekspozicijos dažnai yra su garsu, ant langų priklijavome QR kodų lipdukus, kuriuos, nuskaitę mobiliaisiais įrenginiais, parodos lankytojai galėjo girdėti garso takelį, susietą su meno kūriniu. Bandėme tokias parodas rengti ir visą parą, kad net naktį vaikštant Užupyje būtų galimybė pamatyti meno kūrinius.

Dar viena praėjusių metų naujovė – mūsų galerija ėmė veikti kaip teatro aikštelė. 2020-ųjų spalį tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" metu JMVMC buvo sukurta moderni teatrinė instaliacija "Fabrica", režisuota Nauberto Jasinsko su dailininku Tadu Černiausku. Šis projektas pateko tarp praėjusių metų "Auksinių scenos kryžių" nominantų "Pandemijai atsparaus teatro" kategorijoje, o mes tapome teatrine erdve, pristačiusia tokį projektą.

Didelis ir svarbus įvykis centrui yra ir balandį prasidedanti dalies JMVMC kolekcijos paroda Seule, Pietų Korėjoje. Taigi, nepaisant pandemijos, meno kūriniai keliauja, mūsų kolekcija domimasi ir galerijos gyvenimas tikrai nesustojęs.