Su Kazio Napoleono Kitkausko pavarde asocijuojasi Lietuvos architektūrinio paveldo objektų tyrinėjimų ir restauravimo sąvoka. Vienas žymiausių šių dienų paminklosaugininkų, įspaudęs ryškų atspaudą Vilniaus pilių tyrinėjimo istorijoje, metus pradėjo minėdamas garbingą sukaktį.

Neišvengė represijų

Istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. K.N.Kitkauskas, daug prisidėjęs prie Valdovų rūmų tyrinėjimo ir atkūrimo, švenčia 90-ąjį jubiliejų.

Šalies kultūros šviesuliu K.N.Kitkauskas tapo nepaisant sudėtingos biografijos – 1947-aisiais būdamas dar paauglys su kitais moksleiviais buvo suimtas NKVD, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų. Kalintas Mordovijos lageryje, kur sutiko ne vieną iškilų tarpukario Lietuvos šviesuolį – poetą Antaną Miškinį, operos solistą Antaną Kučingį.

1954 m. grįžęs į Lietuvą, K.N.Kitkauskas apsistojo Kaune. Puikiais pažymiais baigęs vakarinę mokyklą, jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Studijų metais atsiradusios galimybės prisiliesti prie senosios architektūros, padėjo apsispręsti – būsimasis mokslų daktaras pasirinko restauratoriaus kelią.

Pilių metraštininkas

K.N.Kitkauskas neatsitiktinai vadinamas Vilniaus pilių riteriu ir metraštininku: pilims, jų teritorijoms jis skyrė didelę savo darbinės veiklos dalį. Profesinę ir mokslinę veiklą jis visų pirma susiejo su Vilniaus arkikatedros ir kitų Vilniaus Žemutinės pilies kultūros paveldo objektų tyrimais.

K.N.Kitkauskas dirbo architekto restauratoriaus darbą Vilniaus mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (1960−1969), Paminklų restauravimo institute (1969−1992), Pilių tyrimo centre "Lietuvos pilys" (nuo 1993).

"Vilniaus miesto pradžia – Vilniaus pilių teritorijoje, – yra rašęs K.N.Kitkauskas. – Viena greta kitos buvo įsikūrusios trys pilys – Aukštutinė (Gedimino), Žemutinė ir Kreivoji (dabar Trijų Kryžių kalnas). Vilniaus pilių teritorijoje nuo seniausių laikų buvo dvi svarbiausios šalies institucijos – dvasinis religinis centras (iš pradžių ikikrikščioniškojo kulto šventykla, o vėliau jos vietoje Katedra) ir visai greta – Didžiųjų kunigaikščių rezidencija."

Atrado lobyną

Nuo 1968 m. restauratorius beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus arkikatedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus, kartu su kolegomis 1985-ųjų pavasarį surado ir padėjo išsaugoti jos lobyną.

Turtas: K.N.Kitkausko dėka iš užmaršties sugrąžintas nuo sovietų konfiskacijos išsaugotas, pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis paslėptas Vilniaus arkikatedros lobynas. / A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

K.N.Kitkauskas sakė esąs laimingas, kad turėjo galimybę prisiliesti prie mūsų istorijai brangių vietų. "Vien ko verti Vilniaus arkikatedros tyrinėjimai, lobyno suradimas! Pavyko aptikti pirmosios Katedros pamatų kontūrus, nustatyti visos Arkikatedros architektūros raidą. Pirmosios mūsų šventyklos – Vilniaus arkikatedros – rasti pamatai buvo tarsi dovana krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų proga", – viename interviu yra sakęs architektūros restauratorius.

Didelės sakralinės ir meninės vertės bažnytiniai artefaktai Arkikatedroje buvo kaupiami ilgus šimtmečius. Per karus ne kartą šios lobyno vertybės buvo slepiamos. 1939 m. rudenį prasidėjus Vokietijos karui su Lenkija, jos taip pat buvo užmūrytos vienoje nišoje.

Kaip vėliau pasakojo pats K.N.Kitkauskas, betyrinėdamas Arkikatedros prieškarinius brėžinius, jos pietvakarinėje dalyje, Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos laiptinės vakarinėje sienoje, pastebėjęs nišą, kurios būnant pastate nebuvo matyti. Nuodugniai apžiūrint mūrą, sienoje buvo atrasta niša – anga buvusi sulig nedideliu žmogumi, net 1,5 m gylio. Kone iki viršaus niša buvo prikrauta brangių bažnytinių daiktų.

Ant artefaktų uždėtas laikraštis atskleidė, kad senasis mūras lobyną išsaugojo kelis dešimtmečius: daiktai buvo pridengti 1939 m. rugsėjo 8–9 d. lenkiškais "Slowo" laikraščiais. Atrastos brangenybės buvo slapta nugabentos į Vilniaus rotušę, kuri, kaip ir Arkikatedra, anuomet priklausė Dailės muziejui. Viena vertingiausių Lietuvos meno kolekcijų viešai pirmą kartą pristatyta tik 2000-aisiais.

Indėlis į Valdovų rūmus

K.N.Kitkauskas dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą ir nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusio autento architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius.

Valdovų rūmų atkūrimas – tai tautinės savigarbos apraiška, tai mūsų atgimusios Lietuvos patriotinė prievolė. Tenebūna šie žodžiai vien tik deklaracija.

K.N.Kitkauskas ir jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių kolekciją ir kompleksinę informaciją. Ji ateityje leis perrašyti arba gerokai pakoreguoti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidos sampratą, chronologiją.

Architektūros restauratorius nuoširdžiai tikėjo Valdovų rūmų atkūrimo idėja ir prasme. "Buvau Valdovų rūmų atkūrimo idėją ginančių bendraminčių priešakyje, nuoširdžiai ja tikėdamas, daugelį metų ją puoselėdamas, – 1999 m. vasarį mintis užrašė dienoraščiuose. – Be abejo, kai kam tai nepatinka. Lieka neutralių žmonių, istorikų, šiaip patriotiškai nusiteikusiųjų nuostata – jie mano pusėje. Valdovų rūmų atkūrimas – tai tautinės savigarbos apraiška, tai mūsų atgimusios Lietuvos patriotinė prievolė. Tenebūna šie žodžiai vien tik deklaracija."

Plati veiklos geografija

K.N.Kitkauskas yra ir daugelio kitų nacionalinės reikšmės Lietuvos kultūros paveldo objektų tyrimo, restauravimo, regeneravimo arba atkūrimo autorius. Jis dalyvavo restauruojant Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo rūmus, prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos statybos Šv.Jono gatvėje, yra Biržų pilies tilto, Bijotų malūno atstatymo projekto autorius.

Nepaisydamas slogios sovietmečio atmosferos ir gresiančių nemalonumų, vadovavo Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Karaliaučiaus sritis, Rusija) tvarkymo darbams.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios mokslinės veiklos K.N.Kitkauskas paskelbė daugiau nei 300 mokslinių ir informacinių publikacijų. Jo tyrimai aukštai vertinami ir žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusioje, Vokietijoje, Rusijoje, kitose šalyse.

Valstybės atkūrimo 100-mečio proga K.N.Kitkauskas už nuopelnus Lietuvai ir šalies vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III ir IV laipsnių ordinų kavalierius, už išskirtinius nuopelnus puoselėjant Lietuvos sostinės kultūrą bei istorijos paveldą apdovanotas ir Žygimanto Augusto medaliu. K.N.Kitkauskas yra ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos garbės narys.

Leidykloje – dienoraščiai

Sveikindamas vieną žymiausių ir kompetentingiausių lietuvių architektų restauratorių Valdovų rūmų muziejus ruošia specialų nuo 1967 m. rašytų dienoraščių leidinį, kuris plačiajai publikai bus pristatytas pasibaigus karantinui.

Pasak šį leidybinį projektą kuruojančio Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo archeologo Gintauto Striškos, tai ne tik vertinga dovana pačiam dienoraščių autoriui – jubiliatui, bet ir visiems, besidomintiems tokių svarbių objektų, kaip Vilniaus arkikatedra ar Valdovų rūmai, istorija, kultūra, paveldu.

"Iš pradžių planavome išleisti tik tas dienoraščių ištraukas, kurios tiesiogiai susijusios su Valdovų rūmų tyrinėjimu ir atkūrimu, tačiau supratome, kad dr. K.N.Kitkausko darbai ir tyrimų paveikslas netelpa į jokius rėmus – tam, kad jį būtų galima suprasti, atskleisti išsamų kontekstą, reikia išleisti visus dienoraščius", – pasakojo istorikas.

Tuomet susidurta su kitu iššūkiu. "Prireikė nemažai laiko surinkti šiuos bene visą gyvenimą rašytus dienoraščius į vieną leidinį, kuris bus iliustruotas ir daugybe autentiškų nuotraukų, dokumentų, raštų bei kitokių įdomybių", – teigia G.Striška ir priduria, kad leidinys bendradarbiaujant su autoriumi ruošiamas spaudai, jį planuojama išleisti dar šiais metais.