Istorinis objektas

Kaip primenama Valdovų rūmų pranešime spaudai, Ukrainos vakaruose, Brodų rajone esantys Pidhircių rūmai – turtinga istorija pasižymintis architektūros paminklas – itališka palazzo in fortezza (įtvirtintų rūmų) tipo rezidencija, išsiskirianti vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo Baroko elementų stilistine derme. Tikėtina, kad prie rūmų puošybos prisidėjo ir architektas Constante'as Tencalla (apie 1590–1646), dirbęs XVII a. Vilniuje, čia statęs Šv. Kazimiero koplyčią ir rekonstravęs Valdovų rūmus.

Vaizdingoje įkalnėje pastatyti rūmai ir visas rezidencijos ansamblis su parku bei sodu XVII–XVIII a. žavėjo svečius ir meno žinovus, o interjero elegancija, lubų plafonų struktūra jau gerokai vėliau buvo įkvėpimo šaltinis rekonstruojant Krokuvos Vavelio karališkosios pilies ir Valdovų rūmų Vilniuje sales.

Edvardas Tsemskis (1843–1905). Pidhircių  rūmai iš šiaurės rytų pusės, apie 1880 m.

„Pidhircių rezidenciją valdė garsios didikų giminės (Konecpolskiai, Sobieskiai, Ževuskiai, Sanguškos). Kiekviena jų paliko pėdsaką spalvingoje rezidencijos istorijoje. 1865 m. rūmai atiteko lietuvių kilmės Gediminaičių dinastijos šalutinės šakos palikuoniams – kunigaikščiams Sanguškoms. Eustachijus Stanislovas Sanguška, suvokdamas muziejinę Pidhircių vertę, sudarė sąlygas platesnei visuomenei lankyti rūmus ir grožėtis jų interjerais bei meno lobiais. Svečių knygose išliko pavienių keliautojų įrašai“, – pasakoja parodos kuratorius Ignas Račickas.

XX a. rūmų neaplenkė visą regioną sukrėtusios istorinės permainos. Pirmojo pasaulinio karo metais ansamblį apiplėšė rusų kariuomenė, jame buvo įsikūręs Austrijos-Vengrijos kariuomenės štabas. Iki 1939 m. čia veikė privatus kunigaikščių Sanguškų muziejus, pilnas meno kūrinių, ankstesnių savininkų daiktų ir archyvų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui didžioji dalis kolekcijos buvo evakuota. Po karo rūmai buvo paversti tuberkuliozės sanatorija, kuri išliko iki pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo.

1997 m. visuomenės iniciatyva rūmai buvo perduoti Lvivo meno galerijai.

Vertybės ir tradicijos

Pidhircų rūmai – geografiškai nutolęs, bet svarbus bendras Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos kultūros objektas. Į Vilnių atgabenti vertingiausi šiuose rūmuose šimtmečiais kauptų meno kolekcijų kūriniai, saugomi Lvivo nacionalinėje Boryso Voznyckio dailės galerijoje ir Lvivo istorijos muziejuje.

Apie šimtas meno vertybių – šalia portretų, batalinių, sakralinių scenų, kurių autoriai yra žinomi Europos dailininkai, eksponuojami ir su Lietuva susijusių tapytojų darbai, atskira erdvė skirta taikomosios dailės objektams: atkurtas Pidhircių rūmų interjeras su salonų baldais, veidrodžiais, žvakidėmis, husarų šarvais, alebardomis.

Pasak parodos koncepcijos autoriaus dr. Vydo Dolinsko, čia galima susipažinti su XVII–XIX a. aristokrato rezidencijoje kauptų kolekcijų formavimo principais, senosiose rūmų nuotraukose matyti, kaip tos kolekcijos atrodė rūmų salėse.

Ževuskių giminės istorijos projekto tinklalapyje teigiama, kad rūmų meno galeriją sukaupė Vaclovas Piotras Ževuskis, o vėlesni savininkai ją tik šiek tiek išplėtė. 1768 m. čia buvo sukaupta iki 900 paveikslų. Po V. P. Ževuskio mirties dalis paveikslų buvo parduota, kad būtų padengtos jo skolos, o kai kurie dingo 1820–1830 m. 1884 m. kolekciją sudarė 598 paveikslai, iš kurių beveik pusė buvo prarasta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Šiandien žinoma apie 290 paveikslų buvimo vieta.

Vienu vertingiausių šios kolekcijos paveikslų šiuolaikiniai meno istorikai laiko flamandų baroko atstovo Jacobo Jordaenso paveikslą „Gailestingasis samarietis“. 1616 m. nutapyta drobė taip pat eksponuojama Vilniuje.

Jacobas Jordaensas (1593–1678). Gerasis samarietis. 

Ekspozicija Valdovų rūmuose pradedama nuo pasakojimo apie Pidhircių rezidencijos istoriją ir architektūrą, rezidencijos savininkus – iškilias istorines asmenybes.

Antrojoje parodos dalyje pristatomi Pidhircių rūmų interjerai, amžininkus stebinę savo grožiu ir puošnumu. Teminės salės buvo vadinamos Kinų, Auksine, Valgomojo (nuo XIX a. vidurio – Riterių), Žaliąja, Veidrodžių ir Mozaikos. Valgomąjį puošė hetmano Koniecpolskio portretas, 72 žymių politinių ir dvasinių veikėjų portretai, o pilies koplyčioje stovėjo juodo marmuro stalas iš Olesko pilies, kur, pasak legendos, buvo pakrikštytas karalius Jonas III.

Impulsas gilinti žinias

Parodoje Valdovų rūmuose pristatoma Pidhircių rūmų dailės kolekcija, kurioje – žinomų užsienio tapytojų (pvz., Libalto Gotfrydo, Jano de Bano ir kt.) darbai. Atskira parodos erdvė skirta Abiejų Tautų Respublikos meistrų (pvz., su Vilniumi susijusio Simono Čechavičiaus, Pranciškaus Smuglevičiaus senelio Hiacinto Olesinskio ir kt.) talentui.

Tikiuosi, kad ši paroda paskatins giliau domėtis Ukrainoje išsaugotu lituanistiniu paveldu, iškiliomis ir mums svarbiomis asmenybėmis (...).

„Tikiuosi, kad ši paroda paskatins giliau domėtis Ukrainoje išsaugotu lituanistiniu paveldu, iškiliomis ir mums svarbiomis asmenybėmis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos kultūrinių sąryšių kontekstais“, – pranešime spaudai cituojamas V. Dolinskas.

Parodą lydinčiuose renginiuose bus įdomių istorijų ir apie Pidhircių rūmų savininkus, ir apie XX a. pradžioje išblaškytos kolekcijos likimą, ir apie galimą rūmų ateitį. Gegužės 15 d. 18 val. rengiamas pokalbis „Pidhircių rezidencijos kolekcijų likimai“, kuriame dalyvaus Pidhircių rūmų kolekcijos tyrinėtojas prof. Janas Ostrowskis (Lenkijos mokslų akademija Krokuvoje, Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai) ir dr. Tomaszas Zauchas (Krokuvos nacionalinis muziejus).

Parodos kuratoriai ir koordinatoriai: Halyna Skoropadova, Mykhaylo Kobryn, Viktor Kushnirenko (Ukraina), Marijus Uzorka, dr. Živilė Mikailienė, I. Račickas, Gabija Tubelevičiūtė (Lietuva).