Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje nuo balandžio 9 d. veiks paroda „Ne reklama, bet faktas!“. Kol dar nėra galimybės pamatyti parodą bibliotekoje, kviečiame susipažinti su tarpukario pramonės reklama virtualioje parodoje.

Reklama, tarsi tas dviveidis Janas, viena vertus, buvo visuomenės modernėjimo rezultatas, kita vertus – pati skatino visuomenę modernėti.

Reklaminiai skelbimai XX a. sandūroje pirkėjams tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje pristatė niekad anksčiau nematytas naujoves – dviračius, elektros lemputes, fotoaparatus, radijo imtuvus, buitinę techniką, automobilius. Šių prekių reklamos buvo pačios įspūdingiausios, jose dažnai naudoti modernybės simboliai – fabrikai su rūkstančiais kaminais, į priekį besiveržiantys traukiniai ar į dangų šaunančios dangoraižių tiesės, sėkmingi verslininkai vyrai ir madingai apsirengusios jaunos moterys. Reklama tapo modernybės misioniere, jos skelbimų tekstai kvietė tikėti progresu.

Lietuvos Nacionalinės bibliotekos nuotr.

Lietuvos pramonė XX a. I pusėje buvo smulki, orientuota į žemės ūkio produkcijos perdirbimą, nesispecializavo gaminti nei automobilių, nei technikos naujovių, tačiau kosmetikos, maisto, audinių ir gatavų drabužių, leidybos srityje žengė platų žingsnį ir savo prekių ženklams įtvirtinti naudojosi reklama, įvairiausiomis jos rūšimis.

Reklamos užsakovai dažniausiai rinkdavosi skelbimus spaudoje, taip pat plakatus viešose vietose, populiarėjo vadinamoji „šviesos reklama“ (apšviesti reklaminiai stovai ar vitrinos), specializuoti informaciniai leidiniai, skirti įmonių reklamai. Dėmesį atkreipti turėjo padėti dalijamoji medžiaga, anuomet vadinta prospektais, siunčiami katalogai (šį būdą dažniau naudojo Lietuvos knygynai), reklaminiai kalendoriukai, reklaminiai laiškai, gatvėse pasirodantys reklamos personažai. Populiarėjant radijui ir kinui, atsirado garsinių ir vaizdinių reklaminių intarpų.

Lietuvos Nacionalinės bibliotekos nuotr.

Lietuvos verslininkai pirmaisiais nepriklausomybės metais rinkosi konservatyvų stilių, jų reklamos vis dar buvo tiesiog informaciniai pranešimai. Patys skelbimai buvo kuklūs, tekstai konstruoti priežastingumo principu, naudotasi tik pačiomis primityviausiomis dėmesio patraukimo priemonėmis – stambesniu šriftu išskirtu įmonės pavadinimu ir skelbimą apibrėžiančiu rėmeliu (tiesa, kai kurie jų buvo tuo metu itin populiaraus art deco stiliaus).

Aktyvi reklamos rinkos dalyvė – maisto pramonė, kuri Lietuvoje buvo ypač išplėtota. Tai ir stiprūs šokolado fabrikai, rinkos naujovė – konservų gamyba. Šių įmonių skelbimai buvo lyg nužengę iš reklamos vadovėlio – naudotos tuo metu atraktyviausia skelbimų technikos priemone laikytos nuotraukos, jose akcentuojamas ne produktas, o patenkinti žmonės.

Didžiausią konkurencinę kovą su užsienio gamintojais turėjo atlaikyti lietuviška tekstilės, drabužių ir avalynės pramonė.  Todėl Lietuvos gamintojai, be kokybės, ypač akcentavo madą ir moderniškumą už palankesnę kainą.                

Parodoje taip pat eksponuojami Alytaus dailės mokyklos mokinių kūriniai, kuriuose interpretuojama reklamos tema.

Parodos „Ne reklama, bet faktas!“ organizatoriai: Kęstutis Šapoka, Rūta Chlomauskaitė, Jokūbas Zovė, Vaida Gasiūnaitė, Kotryna Abromaitytė, Gediminas Akstinas.