V. KULVINSKAITĖ: NORĖJAU PARAŠYTI APIE MOTERĮ, KURI GYVENA TAIP, KAIP NORI

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais? O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje?

Atvirumu alsuojančioje Virginijos Kulvinskaitės (Cibarauskės) romane „Kai aš buvau malalietka“ pasakojama apie vaikystę ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Prieš romano pasirodymą Vilniaus knygų mugėje kalbiname jo autorę V. Kulvinskaitę.

– „Kai aš buvau malalietka“ – pirmoji tokia atvira knyga, iš moters perspektyvos pasakojanti apie gyvenimą dešimtojo dešimtmečio Vilniuje. Rašėte, kad „nedegantys rankraščiai man – tik tie, kurie neparašyti.“ Kas visgi įkvėpė, paskatino parašyti šią knygą?

– Nuskambės juokingai, bet praeinantis laikas. Taip pat besikeičiantis Vilnius. Gyvenime būna tokių etapų, kai supranti, kad tam tikri dalykai tiesiog baigiasi. Tai baugina, bet kartu ir džiugina, nes tuoj prasidės kažkas naujo. O prieš tai norisi susitvarkyti visus „senus“ reikalus. „Malalietka“ ir buvo toks bandymas sudėlioti taškus, būsenas, patirtis, miesto erdves, kurių greitai nebeliks. Žinoma, užrašius daug dalykų pradingsta, nes tiesiog netelpa į kalbos rėmus. Tačiau atsiranda naujų prasmių, poteksčių.

Ne mažiau svarbu buvo tai, kad skaitydama lietuvių literatūrą – tiek prozą, tiek poeziją – neradau personažių, kurių patirtys, požiūris į gyvenimą, savotiška gyvenimo kultūra būtų artima manajai. Arčiausiai gal būtų Giedrės Kazlauskaitės ankstyvoji poezija, Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“. Didžioji dalis prozoje vaizduojamų moterų tarsi skirtos vyro – tiek skaitytojo, tiek literatūrologo – akiai pamaloninti, reikšmingumui sustiprinti. Tikriausiai normalu, kai apie bejėges arba fatališkas, bet nuolat klystančias ir nevisavertes moteris rašo vyrai – moterų vaizdiniai tampa autorių svajonių materializacija. Be to, tai giliai kultūroje įsišaknijęs stereotipas – moteris yra stokojanti, nepilna. Bet kodėl taip vis dar rašo ir dauguma šiandieninių autorių? Nuolat akcentuojamas moterų troškimas, kad kažkas ateitų ir jas užpildytų, suteiktų prasmę jų gyvenimui. Todėl norėjosi parašyti apie moterį, kuri gyvena taip, kaip gali ir nori, ir vertina gyvenimą būtent dėl to, kad jis yra jos. O svarbiausiu savo gyvenimo prasmių šaltiniu laiko pačią save – tiek savo protą, tiek kūną.

– Seksas, narkotikai, depresija, alkoholis, abortas – kiekvienas skyrius paliečia temas, kurios didelei mūsų visuomenės daliai vis dar yra tabu. Ar rašydama šį kūrinį galvojote, kokią skaitytojų reakciją norėtumėte sukelti? Kokių atsiliepimų sulaukėte iš tų, kurie turėjo galimybę perskaityti jūsų knygą pirmieji?

– Apie skaitytojus, jų reakcijas negalvojau. Rašau ne vaikams ar paaugliams, todėl nejaučiu įsipareigojimo auklėti, mokyti, kurti gero, teisingo gyvenimo vaizdus. Seksas, alkoholis, depresija ar nuotaikų sutrikimai, klaidos, nesėkmės yra absoliučios daugumos kasdienybė. Ir literatūroje šias temas ne vienas ir ne viena nagrinėjo. Tačiau dažniausiai jos siejamos su tam tikru „nelaimingo“ gyvenimo konstruktu: geri ar vartoji narkotikus, leidiesi į vienos nakties nuotykius dėl to, kad esi nelaiminga. O kai tapsi laiminga, viso to nebereikės. Todėl paprastai taip gyvenančių herojų laukia arba atsivertimas į doros kelią, arba bausmė – jie miršta, nusižudo ir pan. Man atrodo, tai stereotipinio mąstymo apraiška.

Norėjosi parašyti apie moterį, kuri gyvena taip, kaip gali ir nori, ir vertina gyvenimą būtent dėl to, kad jis yra jos. O svarbiausiu savo gyvenimo prasmių šaltiniu laiko pačią save – tiek savo protą, tiek kūną.

Pirmųjų skaitytojų reakcijos buvo dvejopos. Vieni sakė, kad rašiau tarsi apie juos, apie jų gyvenimą, o kiti kaip tik stebėjosi, kad žmonės gyvena dar ir taip. Vieniems buvo labai juokinga, kitiems – liūdna. Manau, tai geras ženklas, sufleruojantis, kad kūrinys yra atviras interpretacijoms, neapsiribojantis kokia nors konkrečia vertybine, pasaulėvaizdine sistema.

– Kaip manote, kodėl lietuvių autorės privengia rašyti taip drąsiai, be užuolankų? Kiek tai priklauso nuo paties autoriaus ir kiek nuo jį supančios aplinkos?

– Privengia ne tik autorės, bet ir autoriai. Apskritai gana sunku rašyti apie šiandieną, apie tai, kas iš tiesų aktualu, – lengviau pasinaudoti jau esamomis schemomis, įvaizdžiais, siužetais. Vadinamieji tradiciniai pasakojimai yra tarsi solidesni, mažiau rizikos, tačiau mažiau ir laisvės.

– Rašote apie stiprią, drąsią moterį, nebijančią to, ką pagalvos aplinkiniai, ir darančią tai, kas pačiai atrodo geriausia. Kas buvo ir dabar yra jūsų autoritetas? Ar iš viso tokį turite?

– Nemanau, kad „malalietkos“ pasakotoja yra drąsi ir stipri moteris – susitikinėti su įtartinais tipais ar pasidaryti abortą nėra nei drąsos, nei stiprybės požymiai. Man ši istorija yra greičiau pasakojimas apie egoistišką moterį, kuri svarbiausiais laiko pačios, o ne kitų poreikius. Kadangi kultūriškai vyrauja būtent nusižeminusios, gyvenančios dėl kitų (vyro, šeimos, profesijos ar pan.) moters vaizdinys, romano pasakotoją galima laikyti maištininke, tačiau jos maištas nėra įsisąmonintas, ji visai nenori keisti pasaulio. Man taip pat buvo svarbu, kad iš pažiūros ne itin teigiama personažė nebūtų nubausta, priversta „suaugti“. Nes tai būtų literatūrinė, auklėjamoji, o ne gyvenimiška tiesa – realybėje dauguma žmonių taip ir nesuauga, nepasikeičia, neatranda kokios nors didelės gyvenimo prasmės ar tikslo. Ir tai yra ne gyvenimo nesėkmė – tiesiog realybė.

Pati jokių autoritetų neturiu ir anksčiau neturėjau. Yra žmonių, kuriais žaviuosi, bet autoritetai man asocijuojasi su autoritarizmu – kad ir savanoriškai pasirinktu.

– Visame pasaulyje dabar daug kalbama apie feminizmą ir besikeičiantį požiūrį į moteris. Kiek jums artima feminizmo tema? Kaip, jūsų manymu, pasikeitė visuomenės požiūris į moteris, ypač maištininkes, jei iš viso pasikeitė?

– Feminizmo sąvoka dabar tokia plati, kad pamažu tampa bereikšmė. Feministėmis save vadina ir instagramos modeliai, nes drąsiai rodo savo apnuogintus tobulus ir „netobulus“ kūnus, ir popžvaigždės, pardavinėjančios savo vardu pavadintas drabužių linijas, skirtas „drąsioms ir laisvoms“ moterims. O tuos rūbus siuva trečiųjų šalių moterys, už darbą gaunančios centus. Feministėmis ar feministais save laiko ir tie / tos, kurie skelbia, jog moterys privalo „išsimoterinti“, atsisakyti visko, kas vienaip ar kitaip susiję su „patriarchatu“, o nenorinčios to padaryti yra nesusipratėlės, kurios neva pačios prašosi, jog prie jų būti priekabiaujama.

Man feminizmas visų pirma reiškia siekį, kad vyrų ir moterų teisės ir galimybės taptų lygios. Kalbu, žinoma, apie socialinę plotmę, įsišaknijusių stereotipų apie vyrų ir moterų sugebėjimus, „prigimtis“, „elgesį“ ir pan. atsisakymą. Tačiau ne mažiau svarbi man ir individualaus pasirinkimo teisė – aišku, kartu su atsakomybe už savo pasirinkimus.

Požiūris į moteris – taip pat ir maištininkes – keičiasi, tačiau labai lėtai. Maištaujantis vyras vis dar iš principo laikomas herojumi, drąsuoliu, o moteris – įžūlia akiplėša. Didžiausias pokytis, manau, tas, kad akiplėšomis pavadintos moterys gali tiesiog nusijuokti, parodyti didįjį pirštą ir susirasti nišą, kurioje darys tai, kas patinka. Tai yra didžiausias laisvėjančios visuomenės privalumas.

– Pats kūrinys ir jo tema jau savaime kvepia literatūriniu maištu, o tą jausmą dar labiau papildo rašymo stilius. Kodėl nusprendėte rašyti visiškai paprasta kalba, žargonu?

– Norint atsiriboti nuo konvencinių literatūrinių vaizdinių ir siužetų, reikia ieškoti kitos kalbos, išraiškos priemonių. Norėjau, kad romanas kuo labiau priartėtų prie istorijų pasakojimo pačia elementariausia prasme. Tarkime, tu sėdi bare, kažkas tave užkalbina ir jūs pradedate vienas kitam pasakoti apie savo laisvalaikį, vaikystę, darbą. Buvo svarbu maksimaliai „nuliteratūrinti“ romano kalbą, nes nenorėjau pasakoti kažkur jau skaitytų istorijų. Būtent „malalietkos“ kalba, o ne aprašomi įvykiai man yra artimiausia, labiausiai sukibusi su manimi.

– Skaitydami vieną istoriją po kitos ir stebėdami pasakotojos gyvenimo pokyčius, taip pat matome, kaip palengva keičiasi Vilnius: kai kurios vietos dabar jau visiškai apleistos arba nebeegzistuojančios, kitos – pakitusios menkai ir vis dar traukiančios jaunimo dėmesį. Kokių dar pokyčių pastebite Vilniuje, vilniečiuose ir jų kultūroje?

– Žmonės tapo laisvesni, ne tokie agresyvūs. Tačiau vietoje senojo grūzo išryškėjo lėkštumas – viskas lengvai pakeičiama, todėl nebesvarbu. Kartą teko pusiau juokais, pusiau rimtai pasiginčyti, kas geriau – dabartinis hipsteris ar dešimtojo dešimtmečio marozas. Iš pradžių lyg palaikiau marozų pusę dėl jų tiesmukumo, agresyvaus jausmingumo, kylančio iš nesaugumo jausmo. Pati savyje nemažai to turiu. O hipsteriai atrodo naivūs ir pernelyg savimi pasitikintys, su amžinomis šypsenėlėmis puse lūpų. Tačiau galų gale nugalėjo hipsteris: juk daug smagiau pakalbėti apie keliones, naujus klubus, knygas, šypsotis nei bijoti gauti į galvą, nes kažkam pasirodė, kad nepakankamai gerbi.

Tačiau estetikos prasme man tikrai labiau patiko dešimtojo dešimtmečio Vilnius – tamsūs, niūrūs pastatai, apleisti parkai, bažnyčios, vaikų žaidimų aikštelės, net tie patys kioskeliai ir ant aplaužytų suolelių Vokiečių gatvėje alų geriantys paaugliai. Ir šiandien mieliau renkuosi senas kavines, barus, klubus. Liūdna, kad vienas po kito jie užsidaro, kad naikinami parkai. Tiksliau, heterogeniška miesto erdvė transformuojama į unifikuotą kičinę pramogų erdvę.

– Vienatvę apibūdinate kaip didžiausią bausmę, kuri iš pradžių tarsi džiugina, tačiau vėliau priverčia jausti kaltę prieš pasaulį. Kodėl, jūsų nuomone, daugumai žmonių vienatvė – ir bausmė, ir išsigelbėjimas?

– Vienatvė man įdomi. Tai grįžimas į save, prie pagrindų, prie to, kas stabilu. Bet kartu ir egoizmas, nenoras dalintis, savotiškas bukumas, ribotumas. Sunku išmokti neprarasti savęs būnant su kitais ir neprarasti viso pasaulio pernelyg panirus į save.

– Išleidusi knygą „Antrininkė“ viename interviu jau kalbėjote apie norą parašyti istoriją apie kitokią, netipišką moterį, savo brendimo istoriją, tačiau tada dar teigėte, kad nežinote, kas iš to išeis. Dabar, kai noras pavirto knyga, ar esate patenkinta tuo, kas išėjo? Kokių sąsajų galima atrasti tarp „Antrininkės“ ir „malalietkos“?

– Esu patenkinta, nes knygą apskritai parašiau. Pradėdamas rašyti niekada nežinai, ar pavyks. Nedaug yra rašytojų, kurių stalčiuose ir kompiuteriuose negulėtų bent keli nebaigti romanai ar apsakymai.

Dėliodama „Antrininkės“ galutinį variantą jau buvau parašiusi dalį „malalietkos“ tekstų. Tuo metu net galvojau, kad būtų įdomu išleisti dvipusę knygą: šalia eilėraščių sudėti prozos tekstus, kuriuose netiesiogiai, pasitelkiant kitas raiškos priemones, būtų aprašytos tos pačios situacijos. Abiejų knygų prasminiu branduoliu tapo vaikystės ir paauglystės patirtys. Galima sakyti, kad eilėraščiuose ir prozoje kalba ta pati pasakotoja ar subjektė, tik pasakoja ji veikiama skirtingų impulsų, siekdama skirtingų tikslų, ryškindama kitus aspektus. Mane domina ir savotiškai baugina tokia dvilypumo idėja: tas pats žmogus, priklausomai nuo situacijos, žanro ar medijos, tą pačią istoriją gali papasakoti visai kitaip. Ir nė vienas variantas nebus melagingas.

– Visos pasakotos istorijos tikros, tačiau ne visos nutiko jums. Ar liko istorijų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių buvo nutylėtos? Galbūt jau pradėjote kaupti naujus pasakojimus, kurie po dar trisdešimties metų taps „kai aš buvau malalietka“ tęsiniu?

– Rašydama savęs necenzūruoju, tačiau redaguojant tenka tam tikrų fragmentų ar net ištisų skyrių atsisakyti dėl dubliavimosi, nesugebėjimo nuosekliai išplėtoti temos, rasti emocinį foną tiksliai nusakančių įvaizdžių. Tokie fragmentai, nors įdomūs ir autentiški, kūrinio visumoje tampa trukdžiais. Šia prasme man labai padėjo redaktorė Danutė Kalinauskaitė. Kai kuriuos iš atmestų fragmentų bandysiu perrašyti, paversti atskiromis istorijomis.

Naujų pasakojimų nekaupiu ir apie „malalietkos“ tęsinį negalvoju. Nežinau, ar po kelerių ar keliolikos metų man vis dar bus įdomi tokia raiška, autobiografiškumas apskritai. Gal rašysiu fantastinius ar siaubo apsakymus, gal poeziją. Gal nerašysiu išvis, o, pavyzdžiui, fotografuosiu. Nemėgstu planuoti ir sprausti savęs į rėmus.

– Jūsų knygą bus galima įsigyti knygų mugėje. Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte būsimiems skaitytojams, prieš paimant šią knygą į rankas?

– Patarčiau per daug negalvoti ir tiesiog leistis į skaitymo nuotykį. Panašiai būna, kai susipažįsti su nauju žmogumi. Jei įsitveri išankstinių įsivaizdavimų, koks tai žmogus ir koks bus jūsų santykis, tai galų gale taip ir lieki to žmogaus nepažinusi. Kitaip tariant, lieki su savo įsivaizdavimais ir lūkesčiais. Panašiai yra ir su knygomis. Viršelis, pavadinimas, autorės vardas ir pavardė šį tą pasako, tačiau tikrai neišsemia visų prasmių ir skaitymo galimybių.

V. Kulvinskaitės romano „kai aš buvau malalietka“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje įvyks vasario 23 d., šeštadienį, 19 val. konferencjų salėje 5.2. Po renginio, 20 val., V. Kulvinskaitė dalys autografus leidyklos „Kitos knygos“ stende.