Prieš tris dešimtmečius vykusios Laisvės alėjos rekonstrukcijos projekto autorius architektas Alfredas Paulauskas pagrindinių savo tada įgyvendintų idėjų ir dabar nekeistų. Tačiau jo nuomonės niekas neklausė.
Projektus braižo ranka
„Stengiuosi visą laiką dirbti, išlaikyti tempą. Antraip atsiliksi, žmogau, bus neįdomu gyventi, nebus prasmės“, – guviai šypsojosi architektas, neseniai šventęs 82-ąjį gimtadienį. Įsteigęs individualią projektavimo įmonę, šiuo metu jis rengia projektą administraciniam-gamybiniam pastatui rekonstruoti. Vienos įmonės pastatą Kazlų Rūdoje prieš kelerius metus suprojektavęs A.Paulauskas, užsakovų pageidavimu, dabar jį didina.
„Visą laiką projektavau, tokia mano gyvenimo prasmė“, – kalbėjo garbaus amžiaus architektas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, jam geriausia dirbti vienam. A.Palauskas eskizus tebebraižo ranka. Kai trūks plyš reikia kompiuterio, pasitelkia kolegas.
„Esu vienas paskutinių mohikanų, dar braižančių ranka“, – juokėsi pašnekovas. Darbų stygiumi jis nesiskundžia. Atvirkščiai, įnikęs į darbus, jis sako neturįs laiko nerūpestingai pavaikštinėti Laisvės alėja.
Jaučiasi tarsi nušalintas
Nors Laisvės alėjoje lankosi retai, apie pėsčiųjų gatvės pertvarkymą architektas turi daug minčių, kuriomis niekas nesidomėjo.
„Tiek laiko kalbėti apie rekonstrukciją ir nieko nedaryti – tikrai per ilgai. Anksčiau darbai vyko greičiau. Aišku, buvo kiti laikai: ir pasirinkimo nebuvo, ir idėjos buvo ribojamos. Dabar galimybės didelės. Reikėtų racionaliau į viską žiūrėti, kartais architektų fantazijos nebeturi ribų. Kita vertus, nenoriu kaip koks Brežnevas aiškintų, kaip kas turi būti“, – juokėsi pašnekovas.
2005 m. surengtame urbanistinių-architektūrinių idėjų konkurse „Laisvės alėja – europietiška bendravimo erdvė“ A.Paulauskas nedalyvavo.
„Matau, kad jaunimas nelabai nori, kad vyresnieji dirbtų, jiems atrodo, kad mes atsilikę nuo gyvenimo. O man atrodo, kad tie, kurie tebedirba (kas kad vyresnio amžiaus), lygiai taip pat seka, kas vyksta, žino naujoves ir galimybes. Reikėtų ir jiems duoti pasireikšti“, – svarstė dabartinės Laisvės alėjos projekto autorius.
Tiesa, autorius nėra abejingas numatomiems pėsčiųjų gatvės pertvarkymams. A.Paulauskas pasakojo sukūręs eskizų, kaip, jo nuomone, galėtų atsinaujinti Laisvės alėja. Atnaujindamas dangą, mažosios architektūros elementus, A.Paulauskas stengtųsi išlaikyti vientisos pėsčiųjų zonos idėją. Savo siūlymus jis perdavė vienam savivaldybės atstovui, tačiau jokios reakcijos nesulaukė.
Skersines gatves – po žeme
Prakalbus apie Laisvės alėjos kapitalinį pertvarkymą, niekas į A.Paulauską nesikreipė nei patarimo, nei moralinio leidimo keisti, naikinti jo ir kolegės Vandos Paleckienės autorinį darbą.
„Sakyčiau, kad buvau ir esu ignoruojamas. Manau, kad buvo galima jautriau į viską pasižiūrėti, juk turėjau daug visokiausių idėjų“, – apgailestavo architektas. Jo nuomone, alėją buvo galima rekonstruoti ir be konkurso, jis buvo parengęs pasiūlymų, kaip patobulinti savo paties darbą.
Rengiantis Laisvės alėjos rekonstrukcijai, prieš tris dešimtmečius A.Paulauskas siūlė skersines gatves, pavyzdžiui Maironio, A.Mickevičiaus, ties sankirta su Laisvės alėja, pakišti po žeme. Taip alėja būtų tapusi šimtaprocentine pėsčiųjų zona, bet dėl lėšų trūkumo anuomet tam nebuvo pritarta. Šią idėją jis būtų stengęsis įgyvendinti šiandien.
Prisiminimais nugrimzdęs į savo vykdytą alėjos pertvarkymą, autorius negalėjo nepaminėti apšvietimo stulpų, kurių jau nebėra.
„Tada buvo elgetystė, bet šviestuvus kūrėme, su žiburiu ieškojome medžiagų, derinome kiekvieną elementą. Kiek darbo įdėta! Stengėmės sukurti alėjos visumą. Anksčiau kreipdavo dėmesį į sąvoką autorinis kūrinys, sudarė sąlygas kurti. Dabar autoriaus tarsi nėra, griebė ir pastatė eilinius gatvės apšvietimo stulpus“, – anuometį ir šiandienį požiūrį į darbus Laisvės alėjoje palygino pašnekovas.
Šiauliai aplenkė Kauną
Nuopelną, kad visa Laisvės alėja skirta pėstiesiems, A.Paulauskas nesikuklindamas skiria ir sau. Architektas prisiminė, kaip kadaise pateikė pirminius pėsčiųjų alėjos eskizus ir sulaukė vietinės valdžios pritarimo.
Ir tada rekonstrukcija prasidėjo ne išsyk, pėstiesiems buvo atiduodama po atkarpą važiuojamosios gatvės dalies. Prasidėjusi 1977 m., 1982 m. lapkričio 6 d. alėjos rekonstrukcija baigta. Tai buvo antroji pėsčiųjų zona (po Šiaulių pėsčiųjų bulvaro įrengimo 1975 m.) visoje Sovietų Sąjungoje.
Planuojami darbai anuomet buvo plačiai nušviečiami spaudoje. „Buvo šioks toks stumdymasis, bet ne taip, kaip dabar. Kol mes diskutavome, kiti veikė. Atsimenu, atvykusieji iš Šiaulių susidomėję klausėsi mūsų sumanymo, tada ėmė ir pirmi įsirengė savo laisvės alėją, tik mažesnę“, – juokėsi A.Paulauskas. Nors ir likusi antroje vietoje po Šiaulių, po penkerių pertvarkos metų Laisvės alėja sulaukė puikių ir kauniečių, ir miesto svečių, ir specialistų įvertinimų.
„Pagrindinė mano idėja – Laisvės alėja turi būti skirta tik pėstiesiems. Dabar jau kalbama apie transportą, konkę. Kaip ta konkė siejasi su šiuolaikiniu gyvenimu? Kategoriškai nepritariu ir dviračių juostai, tai vis tiek yra transportas. Jei pėstiesiems – tai pėstiesiems, jau dabar jie eidami turi saugotis dviračių. Dviratininkams juk skirtos Nemuno pakrantės“, – savo nuostatoms ištikimas pėsčiųjų alėjos projekto autorius.
Šiandienėje alėjoje, A.Paulausko nuomone, trūksta paprasčiausios tvarkos. „Jei joje turėčiau krautuvę, tikrai domėčiausi, kas vyksta aplinkui. Bet turbūt tai priklauso nuo bendro žmonių intelekto“, – apgailestavo architektas.
Apie Alfredą Paulauską
Inžinierius architektas A.Paulauskas gimė 1928 m. rugpjūčio 20 d. Kaune.
1946–1952 m. studijavo Kauno politechnikos instituto (iki 1950 m. Kauno universitetas) Architektūros fakultete.
1952 m. – Mokslinių restauravimo gamybinių dirbtuvių architektas projektuotojas. 1952–1957 m. – Valstybinio projektavimo instituto architektas projektuotojas. 1957–1963 m. – Palangos miesto vyriausiasis architektas. 1963–1965 m. – Kauno statybos tresto vyriausiasis architektas. 1965–1968 m. – Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiasis architektas.
1965–1968 m., 1973–1996 m. – Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo projektų vyr. architektas. Nuo 1991 m. turi individualią projektavimo įmonę, yra buvęs Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku.
Be Laisvės alėjos, vienas žinomiausių jo projektų – 1978 m. pastatytas ritualinių paslaugų kompleksas „Liūdesys“ Jonavos gatvėje Kaune. Tai vienas iš nedaugelio sovietmečio pastatų, pripažintų kultūros paveldo vertybe.
Alėjos atsiradimas ir kiti faktai
„Pagal Rusijos miestams būdingus formavimo principus suplanuotam Kaunui greičiausiai buvo pritaikytas Odesos centro modelis. Naujoji, pagal stačiakampį planą numatyta statyti miesto dalis buvo pavadinta Naujuoju planu ir turėjo būti Kauno administracinis komercinis centras. Pagrindinę jo kompozicinę ašį sudarė bulvaro tipo platesnė už kitas gatvė – dabartinė Laisvės alėja, o tam tikru atstumu nuo jos galų – po kvadratinę (stačiakampę) aikštę. 1847 m. vasario 21 d. caras Nikolajus I planą patvirtino. Atrodo, kad kai ką daryti pradėta dar nepatvirtinus plano. Oficialiai darbai prasidėjo 1848 m. Iki 1850 m. darbai alėjoje buvo baigti, o 1851 m. pasodintos liepos. Per tuometę ekonominę krizę tai padarė bedarbiai. 1854 m. pradėti važiuojamosios dalies įrengimo darbai paspartėjo po 1857 m., kai leista grįsti visas natūroje pažymėtas gatves. Alėja baigta grįsti 1860 m. Tolesnis Laisvės alėjos formavimas, nulėmęs erdvės ryškėjimą, buvo susietas su pastatų suplanuotuose sklypuose statyba. Nuo 1850 m. iki 1855 m. naujojoje miesto dalyje kasmet vidutiniškai iškildavo po 24 namus.
1883 m. alėjoje įrengti dujiniai žibintai, o 1899-aisiais – elektros apšvietimas. Pagal 1887 m. koncesiją 1892 m. nuo geležinkelio stoties iki Rotušės aikštės pradėjo važinėti arklių tramvajus konkė. 1924 m. alėja pradėjo važiuoti autobusai, 1929 m. arklių tramvajus panaikintas.
1930–1931 m. vyko diskusija dėl Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios – buvusio Soboro ateities. Siūlyta griauti šį vadinamąjį carinės priespaudos reliktą, o Nepriklausomybės aikštei priskirti kitokią funkciją.
1932 m. Kauno savivaldybė priėmė Privalomą įsakymą statybos reikalais, kuriuo remiantis, alėjoje galėjo būti statomi ne žemesni kaip trijų aukštų pastatai.
|
Laisvės alėjos pavadinimų kaita 1847 m. – Nikolajaus prospektas. 1918 m. – Kaizerio Vilhelmo gatvė (Kaiserwilhelmstrasse). 1919 m. – Laisvės alėja. 1946 m. – Stalino prospektas. 1961 m. – Laisvės alėja. |
|---|
Naujausi komentarai