„Pamačius, kad atsirado tam tikros grėsmės, žengėme tam tikrus žingsnius, kad kultūros paveldo statinys būtų pripažintas kultūros paveldo objektu, kad jam būtų suteikta teisinė apsauga. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros vertinimo taryba išgirdo pirmoji, kad reikia imtis priemonių ir saugoti objekto unikalumą ir pradėjo jo įrašymą į kultūros vertybių registrą procedūrą“, – trečiadienį Seime pranešė Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vadovas Vitas Karčiauskas.

Anot jo, beveik prieš 200 metų pastatytas Belmonto malūnas iki šiol neįtraukti į minėtą registrą, nes jie yra Pavilnių regioniniame parke, kur esantys objektai automatiškai turi būti saugomi.

Tačiau balandį Aplinkos ministerija pranešė siūlanti griauti avarinės būklės Belmonto (Pūčkorių) užtvanką.

Daugelį metų ji buvo be šeimininko, niekas nesirūpino ir šiuo metu yra avarinė būklė, kuri kelia didžiulę grėsmę visiems.

Anot jos, ši užtvanka neužtikrina Vilnios upės vientisumo, žuvų ir kitų vandens organizmų migracijos, todėl statinį siūloma išardyti, o Vilnios ruožą, kuriame yra griūvanti užtvanka, atkurti. Užtvankos išardymo ir upės ruožo atkūrimo darbus ketinta finansuoti ES lėšomis.

„Pradėtas procesas (užtvankos įrašymo į kultūros vertybių registrą – BNS) sustabdė užtvankos griovimo darbus, bet nesustabdė avarinės būklės likvidavimo, nesustabdė paieškų, kokie variantai būtų naudingiausi ir teisingiausi. Užtvanka turi išlikti, bet gamta negali būti labiau skriaudžiama“, – po trečiadienį Seime vykusio pasitarimo dėl Belmonto užtvankos žurnalistams sakė V.Karčiauskas.

Aplinkos viceministras Martynas Norbutas savo ruožtu tvirtino, jog užtvanką norima griauti, kad būtų atkurtas Vilnios upės vientisumas. Anot jo, tuo pačiu žadama išsaugoti virš užtvankos einantį medinį tiltą, nes jis yra pažintinio tako dalis. Taip pat planuota dalį vandens nukreipti ant malūno rato.

Aplinkos ministerijos ir visuomenininkų teigimu, užtvanka labiausiai trukdo migruoti lašišoms. Jų teigimu, žuvitakis padėties nelabai gelbsti.

„Tuo keliu žengia daugelis Europos Sąjungos šalių ir už jos ribų taip pat. Griaunamos užtvankos, pirmiausia, tos, kurios neatlieka savo tiesioginės funkcijos daugiau ir kurios neturi šeimininkų, kaip yra šiuo atveju. Daugelį metų ji buvo be šeimininko, niekas nesirūpino ir šiuo metu yra avarinė būklė, kuri kelia didžiulę grėsmę visiems“, – tvirtino M.Norbutas.

Asociacijos „Lašišos dienoraštis“ atstovas Kęstutis Klimavičius teigė, kad užtvankos ne tik trukdo žuvims migruoti, tačiau tai ir brakonieriavimo vieta.

„Naktimis ten siaučia chuliganai, Belmonte jie žudo lašišas, randame kruvinus krantus, žvynus. Mes manome, kad užtvankos neturi likti. Tiltas – taip, galima akmenis sudėti taip, kad ir vaizdas būtų gražus, ir lašiša turės žuvitakį pačioje upėje, natūraliai praeis per akmenis. Mūsų lašiša yra toliausiai pasaulyje migruojanti lašiša. Jai žuvitakiai yra sunkiai įveikiami, ji labai pavargusi. Be to, Vilnius yra vienintelė sostinė pasaulyje, kurioje neršia lašišos“, – tvirtino K.Klimavičius.

Naktimis ten siaučia chuliganai, Belmonte jie žudo lašišas, randame kruvinus krantus, žvynus. Mes manome, kad užtvankos neturi likti.

Pavilnių parko direktorė Jolanta Radžiūnienė stebėjosi argumentais, kad išardžius Belmonto užtvanką, būtų atkurta natūrali upės vaga.

„Jeigu Lietuvoje yra labiau nenatūrali upė, tai pasakykite man kitą. Jeigu yra labiausiai pakeista upės vaga, gilinta, keisti šlaitai, Vilnelė yra labiausiai dirbtina upė“, – sakė ji.

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduota Rūta Baškytė atkreipė dėmesį, kad sprendimas griauti Belmonto užtvanką prieštarauja daugybei teisės aktų. Be to, neaiškūs būtų padariniai gamtai.

„Šiuo atveju mes Vilnios upėje Vilniaus mieste turime antropoekosistemą (ekologinę sistemą, kurios pagrindinis elementas yra žmogus – BNS), kuri formavosi faktiškai apie 200 metų. Ardyti vieną ekosistemą, nežinant, kokia ekosistema susikurs, yra labai rizikinga“, – teigė R.Baškytė.

Ji pabrėžė, kad pagal ES teisės reikalavimus, reikia padaryti poveikio aplinkai vertinimą.

Belmonto užtvankos griovimui nepritarė ir sostinės vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis.

„Žvelgiant iš miesto pozicijų, tai regioninis parkas, ir pagrindinis to parko objektas yra šitas malūno su užtvanka kompleksas. Jį prarasti būtų labai gaila, nes būtų prarastas vienas iš tų elementų, dėl ko mes visi važiuojame į tą vietą, dėl ko einame tuo pažintiniu taku. Būtų sunaikinta unikali žmogaus sukurta aplinka. Reikėtų rasti teisingiausią sprendimą, kaip užtikrinti žuvims kelią, o žmonėms – galimybę pasivaikščioti“, – teigė jis.

Architektas tvirtino, kad savivaldybė jau buvo pasirengusi tvarkyti užtvanką, bet aplinkos ministro įsakymas dėl jos griovimo darbus sustabdė.

Aplinkos viceministras pabrėžė, kad dėl Belmonto užtvankos būtini greiti sprendimai, nes iki rudens privalu sudaryti sąlygas žuvims migruoti upe.

Pasitarime Seime dalyvavęs pramogų ir poilsio centro „Belmonto“ šeimininkas Anupras Mišeikis taip pat teigė, kad dauguma lankytojų atvyksta būtent dėl užtvankos ir malūno, bei siūlė savo lėšomis rekonstruoti užtvanką, padarant žuvitakį.

Praėjusią savaitę sudaryta tarpinstitucinę darbo grupė Belmonto užtvankos problemai spręsti.

Dabar Vilniaus teritorijoje esantis prancūziškasis (Belmonto) malūnas pastatytas 1838 metais, jis nebeveikia nuo XX amžiaus vidurio.