Prie trem­ti­nių že­mi­nu­kės Rum­šiš­kių liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je 16 me­tų ren­ka­si Lap­te­vie­čių bro­li­jos na­riai. Taip jie pri­si­me­na 1941-ųjų juo­dą­jį bir­že­lį, kai pra­si­dė­jo sta­li­ni­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų nai­ki­ni­mas.

Vien į Al­ta­jaus kraš­tą ge­le­žin­ke­liu tą­kart iš­vež­ta sep­ty­ni tūks­tan­čiai. Po me­tų pra­si­dė­jo di­dy­sis trem­ti­nių pluk­dy­mas bar­žo­mis Le­nos upe prie led­jū­rio. Kaip pri­mi­nė Lap­te­vie­čių bro­li­jos pir­mi­nin­kas Jo­nas Mar­kaus­kas, iš Al­ta­jaus kraš­to prie Ark­ties van­de­ny­no bu­vo at­vež­ta be­veik trys tūks­tan­čiai lie­tu­vių.

„Žmo­nės, iš­se­kin­ti ba­do Al­ta­jaus pla­ty­bė­se, to­je bai­sio­je ke­lio­nė­je kri­to kaip mu­sės. Dau­gu­ma jų taip ir li­ko gu­lė­ti kran­te ne­pa­lai­do­ti ar­ba iš­plau­kė į Lap­te­vų jū­rą, nes bu­vo lai­do­ja­mi tie­siai į Le­nos van­de­nis", - pri­si­mi­nė kau­nie­tė Jū­ra­tė Mar­cin­ke­vi­čie­nė, ku­ri kar­tu su ma­ma ir ki­tais šei­mos na­riais gy­vi pa­sie­kė ne­gy­ve­na­mą By­ko­vo sa­lą prie Po­lia­ri­nio ra­to.

Lie­tu­vės mo­te­rys su vai­kais ir ke­le­tas vy­rų bu­vo pri­vers­ti sta­ty­tis gy­ven­ti že­mi­nes. Ka­dan­gi to­se vie­to­se me­džiai neau­ga, trem­ti­niai grai­bė iš le­di­nio Le­nos van­dens plau­kian­čius rąs­ti­ga­lius, ku­rie pra­ver­tė jur­tos sie­noms, lu­boms ir lan­gų an­goms su­tvir­tin­ti. Vie­toj stik­lo į ma­žu­čius lan­gus bu­vo de­da­mas iš upės rug­sė­jį iš­pjau­tas le­das. Ko­dėl rug­sė­jį?

„Mat tuo me­tu at­plau­kė­me ir sta­tė­mės būs­tą žie­mai. Be­je, iš ge­rų rąs­tų sta­tė­me na­mus mus pri­žiū­rin­čios val­džios at­sto­vams", - pa­sa­ko­jo ne­si­bai­gian­čias eks­kur­si­jas Rum­šiš­kių jur­to­je pa­si­tin­kan­ti Lap­te­vie­čių bro­li­jos na­rė Ire­na Valaitytė-Špakauskienė. Ji, tuo­met dvy­li­ka­me­tė, ne­šio­da­ma ne­pa­ke­lia­mus kro­vi­nius, Šiau­rė­je per mė­ne­sį už­dirb­da­vo tris rub­lius (ki­log­ra­mas duo­nos ten kai­na­vo 4,60 rub.).

Liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je pa­sta­ty­tos jur­tos pro­jek­tą pa­ren­gė Ri­man­tas Put­vys - Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jo ge­ne­ro­lo Vla­do Put­vins­kio anū­kas, pa­ty­ręs trem­ti­nio da­lią vie­no­je iš ne­gy­ve­na­mų­ sa­lų prie led­jū­rio.

Trem­ties vie­tas prie Lap­te­vų jū­ros lie­tu­viai ap­lan­kė 1989-ai­siais. Sut­var­kė am­ži­no­jo įša­lo že­mė­je su­ras­tus ka­pus, pa­sta­tė pa­mink­lus. Kai kam pa­vy­ko sa­vo ar­ti­mų­jų pa­lai­kus par­si­ga­ben­ti į Lie­tu­vą ir čia per­lai­do­ti. Kai I.Valaitytė-Špakauskienė, praė­jus 43 me­tams po mo­ti­nos mir­ties, su­ra­do jos ka­pą, at­ka­sė ir ati­den­gė kars­tą, bu­vo ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad lai­kas grį­žo at­gal - 62 me­tų duk­ra žvel­gė į sa­vo gu­lin­čią kars­te švie­siap­lau­kę 37 me­tų mo­ti­ną, ku­ri at­ro­dė taip, kaip ir sa­vo mir­ties nuo ba­do ir šal­čio die­ną.

Lap­te­vie­čių ren­gi­ny­je kal­bė­jęs Vy­tau­tas Lands­ber­gis pa­žy­mė­jo, kad apie lie­tu­vių Gol­go­tą Si­bi­re rei­kia ne tik ži­no­ti, bet ir liu­dy­ti ją ki­tiems, o ypač Va­ka­rų ša­lims, ku­rios il­gą lai­ką nie­ko ne­no­rė­jo ži­no­ti apie sta­li­niz­mo nu­si­kal­ti­mus.