Pasmaližiauti šventinio stalo puošmena – šakočiu – mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Apie šį keistos formos pyragą sklando daugybė legendų. Tikros jos ar ne, nežinia. Tačiau jo skonio niekaip nesumeluosi.

Šakočio istorijos

Turbūt nerasi tokio lietuvio, kuris nebūtų ragavęs šakočio. Spygliuoti pyragai puošia vestuvių, krikštynų ar kitų progų šventinius stalus, dažnai juo gardžiuojamasi ir per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ar Naujuosius metus.

Tiesa, kai kurie vadina šakotį kitaip – "baumkuchenu" arba tiesiog "bankuchenu". Nors kalbininkai šiems žodžiams nepritaria, iš jų galima atspėti šio keistos formos pyrago kilmę. "Baum kuchen" iš vokiečių kalbos reiškia "medžio pyragas". Viena iš legendų pasakoja, kad šakotį į Lietuvą atvežė vokiečių vienuoliai XIX a.

Kiti tvirtina, kad pirmieji šakočiai atsirado Graikijoje. Sakoma, kad kepdami ant iešmo mėsą graikai pastebėjo, kad taip pat galima pabandyti iškepti ir tešlą. Receptą tobulinant, atsirado pirmieji šakočiai.

Besiginčijančių šalių, kas gali didžiuotis pirmieji iškepę šakotį, daug. Lietuviai taip pat vadina jį savo kulinariniu paveldu – juk daugiau niekas jo nemoka iškepti tokio gardaus ir tokios įdomios formos. Savo pasakojimą apie šakočio kilmę lietuviai taip pat turi.

Atsirado B.Radvilaitės dėka

Pasakojama, kad šakočiai atsirado Barboros Radvilaitės laikais. Ruošdamasi puotai ji paskelbė gyventojams skaniausio pyrago konkursą ir pažadėjo nugalėtojui padovanoti žemės. Atėjo konkurso diena. Barbora ėjo pro sustatytus įmantriausius gardėsius ir pamatė paprastą vaikinuką Juozą. Jis nedrąsiai pasiūlė jai paragauti nematyto patiekalo – šakočio.

Barbora paragavo ir susižavėjusi paskelbė vaikiną nugalėtoju. Tačiau vietoj žemės jis paprašė Barboros Radvilaitės papuošalų, nes netrukus ruošėsi pirštis ir norėjo, kad jo būsima žmona galėtų atrodyti taip gražiai, kaip tikra karalienė. Barborai labai patiko ši vaikino idėja: ji padovanojo jam savo papuošalus ir pati atėjo į vestuves. Puotoje jie, žinoma, vaišinosi šakočiais ir nuo tada šie tapo tradiciniu vestuvių pyragu.

Tokių istorijų Lietuvoje klajoja daugiau, tačiau laikui bėgant jos užsimiršta. Prie Ignalinos, Strigailiškio kaime, esančiame šakočių muziejuje stengiamasi priminti lietuviams ir svečiams iš užsienio šakočių istoriją. Čia galima apžiūrėti senovinius šakočių kepimo indus, prietaisus, išgirsti jų istoriją, apžiūrėti šakočius iš skirtingų šalių, pamatyti, kaip šakotis kepamas ir net patiems prisidėti jį gaminant.

Pasigaminti namie nepavyks

Šakočio tešlos sudėtis labai paprasta – kiaušiniai, cukrus, miltai, sviestas, grietinėlė. Kiekvienas meistras dar gali sugalvoti, kaip savo patiekalą pagardinti – citrinos žievelėmis, šokolado glajumi ar kuo tik fantazija leidžia. Tačiau pasigaminti jo namie nepavyks – technologija pernelyg sudėtinga.

Šakotis kepamas įkaitintoje krosnyje, vyniojant tešlą ant volo. Krosnį reikia kūrenti beržinėmis arba alksninėmis malkomis. Volas įkaitinamas ir ištepamas išlydytu sviestu. Tada vienas žmogus pila ant jo tešlą, o kitas tuo metu suka volą. Kuo greičiau volas sukamas – tuo ilgesni spygliai išeina. Kai tešla apkepa ir tampa gelsva, pilami kiti sluoksniai. Taip daroma, kol šakotis taps norimo storio, o tai gali užtrukti net kelias valandas.

Šakočio gamyba