Rašytojai gina P. Cvirką: sovietinį paminklą reikia palikti | Diena.lt

RAŠYTOJAI GINA P. CVIRKĄ: SOVIETINĮ PAMINKLĄ REIKIA PALIKTI

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską bei Vilniaus merą Remigijų Šimašių, ragindami nenukelti sostinės centre esančio paminklo rašytojui ir sovietmečio veikėjui Petrui Cvirkai.

Penktadienį išplatintame pareiškime, adresuotame minėtiems politikams, teigiama, kad apskritai nereikėtų griauti sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių“.

Buvo talentingas rašytojas?

Anot sąjungos atstovų, P. Cvirka buvo „vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų“, iki sovietmečio jo kūryba buvo „itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę“.

„Todėl ir šį paminklą derėtų palikti aikštėje, o aplinką patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai. Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės“, – teigiama pareiškime.

Svarstoma, kad P. Cvirkos skvere prie paminklo galėtų būti pritvirtinta informacinė lentelė apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, skveras taptų vieta, kurioje „vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko“. Anot rašytojų, daugelis jų vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti apie savo nesitaikstymą su sistema.

Rašytojų sąjungos teigimu, P. Cvirka „kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų“, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, o jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui.

Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo.

„Tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe“, – rašoma pareiškime.

P. Cvirka mirė 1947 metais, būdamas 38-erių, o tai, pasak rašytojų, buvo laikas, „kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais“.

„Sprendžiant iš palikto romano „Upė negrįžta“ rankraščio, P. Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti (...). Visų P. Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir remiantis rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P. Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas“, – tvirtina Rašytojų sąjungos atstovai.

Sostinės konservatoriai jau praėjusią kadenciją ragino nukelti paminklą, tačiau sprendimas taip ir nepasiekė tarybos. Šią kadenciją į sostinės valdančiąją koaliciją grįžę konservatoriai įtraukė P. Cvirkos paminklo nukėlimą į koalicijos sutartį, tačiau apie konkrečias datas dar nekalbama.

Rašytojai pažymi, kad 2017-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės politikų ir įvairių ekspertų komisijos pasisakymas už paminklo nukėlimą kelia abejonių, kadangi už tai balsavo aštuoni iš 17 narių, į ekspertus įtraukti ir apie tai nieko nežinojęs poetas, P. Cvirkos sūnėnas Tomas Venclova, taip pat poetas, literatūrologas ir dabartinis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su „Žemės maitintojos“ ir „Cukrinių avinėlių“ autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų (!) skverelyje stovintis P. Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?“ – klausia rašytojai.

Kultūros ministras kviečia neskubėti

Rašytojams penktadienį išplatinus raginimą išsaugoti rašytojui ir sovietmečio veikėjui Petrui Cvirkai skirtą paminklą Vilniuje, kultūros ministras taip pat kviečia savivaldybę neskubėti priimti sprendimų ir rengti diskusijas tuo klausimu.

„Rekomenduočiau nepriimti skubotų, rengti platesnę diskusiją, ko ir prašo Rašytojų sąjunga“, – BNS sakė Mindaugas Kvietkauskas.

Kreipimąsi Rašytojų sąjunga adresavo M. Kvietkauskui bei Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui. Jis penktadienį yra nepasiekiamas.

Pats M. Kvietkauskas sako kaip literatūrologas tyrinėjęs P. Cvirkos ir kitų sovietmečio rašytojų palikimą. Jo nuomone, į diskusijas šiuo klausimu turėtų įsitraukti ne tik Kultūros ministerija, bet ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisiją.

„Kadangi čia susiduriame su sovietmečio palikimu, atminties klausimu, bet kartu ir su literatūros klasiko įamžinimu, reikėtų aptarti, kaip galėtų šis skveras atrodyti ateityje, kaip jis turėtų būti formuojamas. Manau, reikėtų kalbėti apie šios erdvės galimas skirtingas koncepcijas, skirtingus siūlymus, bet ne apie paminklo griovimą ar negriovimą“, – teigė jis.

Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P. Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją sovietų saugumui.

Paminklo gynėjai ragina vertinti P. Cvirką kaip klaidų padariusį, bet talentingą lietuvių prozos klasiką bei neužsiimti sovietmečio palikimo cenzūra.

GALERIJA

  • Rašytojai gina P. Cvirką: sovietinį paminklą reikia palikti
Rašyti komentarą
Komentarai (24)

Anonimas

Tai kam si vieta numatyta,juk Be priezasties nesidraskoma.

Dainius

Nejaugi rašytojų sąjungoje nebėra blaiviai ir tauriai mąstančių? Ar galima dar didesnė moralinio nuopolio apraiška tų rašytojų gildijos atstovų, kurie nebeskirdami pelų nuo grūdų, įnirtingai gina paminklą (Vilniaus centre, Lietuvos sostinėje!!!) žmogui, sąmoningai veikusiam prieš valstybę ir galiausiai tapusiam paprasčiausiu išdaviku. Ar tai ne pasityčiojimas iš mūsų 20-ties tautos didžiavyrių-signatarų (pasirašiusių Nepriklausomybės Aktą) titaniškų pastangų Lietuvos valstybingumui atkurti? Didžiausia gėda turėtų būti tokiems paminklo gynėjams, jeigu jie dar netapo mankurtais (pagal Čingizą Aitmatovą). O pasitikrinti labai paprasta: bent kartą apsilankyti Signatarų namuose Vilniuje ir pažvelgti ten esančioje nuotraukoje mūsų didžiavyriams į akis. P.S. Girdėtas siūlymas Cvirkos paminklą perkelti į Klangius yra tikrai sveikintinas. Tačiau gal paprasčiau ir pigiau tą paminklą perkelti į šalia esantį A. Venclovos muziejaus kiemelį. Juolab, kad tuos rašytojus siejo giminystės ryšiai.

tiesiog

nenoreciau, jei nugriovus paminkla , jo vietoj atsirastu kokia siuolaikinio meno raizgalyne, butu ispjauti medziai ir isklota trinkelem, todel tegul stovi kaip sovietinio rasytojo reliktas, gal palikim nors kazka kas primintu tu laiku istorija, kad niekas nepyktu, ta paminkla pervadinciau "sovietinis rasytojas"
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS