Mylinti, bet neleidžianti meilei jos gniuždyti, trapi, bet atlaikanti visus išbandymus, atsidavusi, bet atvira pasauliui, moteriška, bet nepriklausoma – tokia moterimi kine ir gyvenime žavisi prancūzų kino festivalio "Žiemos ekranai" viešnia kanadietė Marie Eve Nadeau.

Ją festivalio lankytojai gali išvysti dviejuose gyvenimo draugo režisieriaus Damieno Odoulio pristatomuose filmuose "Likęs pasaulis" ir "Vilko turtai". O apie kiną, gyvenimo prasmę bei prancūzišką gyvenimą su M.E.Nadeau kalbėjo "Vilniaus diena".

– Nestudijavote kino meno, tačiau įsiliejote į kino pasaulį. Kas jus čia atvedė?

– Mano gyvenime vaidyba atsirado su Damienu. Anksčiau taip pat sukausi kino pasaulyje, ypač eksperimentinio, dirbau už kadro, pati režisavau keletą filmų, ypač susidomėjau dokumentika – tuo ir dabar užsiimu. Su Damienu sukūrėme du filmus, kuriuos pristatė "Žiemos ekranai", bet gyvenime aš nesu aktorė ir aktorystė mane ne itin domina. Tačiau filmų idėja, jausmingumas mane patraukė. Viename vaidinu kurčio vaiko mokytoją. Kad geriau įsijausčiau, daug bendravau su negirdinčiais žmonėmis ir buvau sujaudinta, sužavėta šio anksčiau nepažinoto pasaulio. Taip man pačiai kilo idėja sukurti dokumentinį filmą apie girdinčius vaikus, kurių tėvai – kurtieji. Vėliau buvo filmas "Vilko turtai". Turėjau užsiimti tik jo montažu, o viskas baigėsi Mari vaidmeniu – įkūnijau moterį, kuri ima pažinti kitą dingusio mylimojo pusę iš jo pamirštų užrašų.

– Įsivaizduojate save kaip aktorę po 10 metų?

– Visiškai ne. Labiau kaip dokumentalistę. Ką tik baigiau vieną dokumentinį filmą, netrukus pradėsiu kitą – apie šokį. Šokį studijavau konservatorijoje – tai mano pasaulis, sunkus, bet nuostabus kelias. O filme kursiu dviejų šokėjų portretus.

– Kokios kino herojės jus žavi?

– Šiemet "Žiemos ekranuose" turite Érico Rohmero retrospektyvą. Labai žaviuosi jo filmais. Šį režisierių atradau gyvendama Niujorke ir per mėnesį visus jo filmus peržiūrėjau. Nuostabios jo filmų herojės. Kine yra daug įdomių, patrauklių personažių, bet mane labiau traukia realios asmenybės. Štai neseniai skaičiau knygą apie aistringą rašytojų Anaïs Nin ir Henry Millerio meilės ryšį. Tada ėmiau labiau domėti A.Nin ir atradau, kokia ji buvo nuostabi moteris, kokia jaudinanti jos kūryba. Tokia naivi, stipri, gyvenanti savo gyvenimą, visiškai laisva, atvira, autodidaktiška. Autodidaktiški žmonės mane žavi, nes ir pati tokia esu.

– Kurias prancūzų aktores pavadintumėte grožio ikonomis?

– Moters grožis kine mane jaudina, bet dažniausiai – abstraktus, ne konkrečios moters. Iš "Naujosios bangos" laikotarpio – Stéphane Audran, man labai graži Fanny Ardant. Grožiuosi moteriškumu spinduliuojančiomis moterimis, kurios kartu yra stiprios, nepriklausomos.

– Ne paslaptis, kad ekrane šlovės nutvieksti aktoriai, režisieriai slepia priklausomybę nuo kvaišalų, alkoholio, kitas įvaizdžio nepuošiančias detales. Matote tokį dvejopą gyvenimą?

– Damienas kino pasaulyje yra kur kas ilgiau nei aš, tai matė geriau. Jis dievina kiną, bet jo užkulisiai – reikalingi draugai, vakarėliai, pramogos – jo netraukia. Abu stengiamės to vengti. Žinoma, yra nemažai kino žmonių, kurie vartoja kvaišalus, tačiau tai vyksta ir mados, ir bankų, ir kitų sričių užkulisiuose. Kvaišalus, alkoholį vartoja žmonės, kurie, nepaisydami populiarumo, sėkmės, talento, bėga nuo realaus pasaulio, mano jį esant sunkų, žiaurų, taip vaiko rutiną. Nemanau, kad tai gali ilgai tęstis. Kita vertus, kiekvienas renkasi savo kelią.

– Kokia veikla, be kino, užsiimate?

– Humanitarine. Ateina metas, kai susimąstai, ką gali duoti kitiems. Imi galvoti, kad laikas, kuris tau skirtas būti žemėje, gali būti skiriamas padėti kitiems, nebūti abejingam tam, kas vyksta aplink. Su Damienu rengiamės įkurti fondą, padedantį neįgaliesiems, jų artimiesiems kasdienybėje. Tai yra tiek fizinė pagalba, tiek ugdymas – nuo poilsio gamtoje iki kultūrinės veiklos, šokio, kitokio meninio ugdymo. Kam to reikia? Tikrai ne tam, kad neįgaliuosius kaip nors norėtųsi išskirti ar integruoti, o tam, kad suteiktume jiems galimybę gyventi visavertį, įdomų gyvenimą. Man asmeniškai tokia veikla atrodo svarbi ir prasminga. Dvejus metus dirbau su kurčiaisiais, o kitas projektas bus skirtas vaikams autistams.

– Apie moteris prancūzes sklando gausybė mitų: jos žavingiausios pasaulyje, visad puikiai apsirengusios, pasidažiusios, nestorėjančios, flirtuojančios, o gražiausios – pasipuošusios perlais ir kvepiančios "Chanel Nr. 5". Kokios jos jūsų, kanadietės, akimis?

– Gyventi į Paryžių atvykau penkiolikos ir jau pripratau prie prancūzių įvaizdžio. Iš tiesų prancūzė jaučia savo vertę, gražiai apsirengusi, pasitempusi, net išvaizdai "man nerūpi" iš tiesų ji skiria nemažai laiko ir apgalvoja detales. Aišku, gerai, kad moterys taip savimi rūpinasi, bet ne tik išvaizda yra svarbu. Manau, jos tai irgi puikiai žino. Aišku, negalima sakyti, kad visos prancūzės tokios, bet dauguma tikrai. Kanadietės, kvebekietės, labai skiriasi nuo prancūzių – tiek išvaizda, tiek charakteriu. Prancūzėms flirtas, viliojimo detalės yra natūralu, o kvebekietės ne tokios viliokės, jos į tai mažiau dėmesio kreipia ir subtilumą, moteriškumą išreiškia kitaip. Gal klimatas kaltas. Žiemą Kanadoje aviu šiltus batus, šalikas iki akių, vargiai pažinsi vienas kitą minioje ir toks nepastebimumas man patinka. Anksčiau šokau, įsisukau į mados, šiuolaikinio meno pasaulį, kur ypatingas dėmesys skiriamas išvaizdai, kūnui. Dabar tai nebeįdomu. Tik nereikia to painioti su natūraliu rūpesčiu savo kūnu, sveikata.

– Kinas, kelionės, humanitarinė veikla, šeima, vaikai – ar, jūsų nuomone, tai įmanoma suderinti?

– Man – 30 metų ir kol kas dar nenoriu turėti vaiko. Būtent todėl, kad esu itin pasinėrusi į darbą ir jam atsiduodu šimtu procentų. Žinau, kad turėti vaiką yra didelė atsakomybė, atsidavimas, – juk jei jį turėčiau, tikrai nepalikčiau auklėms, rūpinčiausi juo pati. Žinoma, yra žmonių, kuriems sėkmingai sekasi laviruoti tarp darbo ir šeimos. Dabartiniame savo gyvenime aš nematau vietos vaikui, bet nesakau, kad vieną dieną nepajusiu stipraus noro jo susilaukti.

– Ką manote apie teiginius, kad gyvenimą įprasmina tik vaikai, o darbas, karjera tėra jo švaistymas?

– Tai absurdiška. Moteris, kaip ir vyras, turi teisę rinktis – turėti ar neturėti vaikų. Prasmingas gyvenimas nėra tolygu vaikų gimdymui. Juolab absurdiška tai tvirtinti matant, kiek žmonių turi vaikų ir jais nesirūpina, neturi ar nenori jiems turėti laiko. Šito rezultatas – nelaimingi, dvasiškai suluošinti vaikai. Tikiuosi, toks požiūris ilgainiui išnyks.

– Prancūzijoje esate imigrantė. Jaučiate nostalgiją savo šaliai, tikitės kada nors sugrįžti į Kanadą?

– Myliu Kanadą, nors, beje, sakau, kad esu ne kanadietė, o kvebekietė. Su Damienu gyvename Paryžiuje, o keletą mėnesių per metus praleidžiame Monrealyje, kur turiu butą. Džiaugiuosi gyvendama tarp dviejų šalių. Visą laiką apsistoti Kanadoje kol kas nenorėčiau. Man patinka jaustis savotiška tremtine ir sugrįžti į namus Kanadoje. Atstumas, gyvenimas toli nuo savo šalies leido ją labiau įvertinti, pažinti jos grožį, stiprybę, didžiuotis jos kultūra.