1940 m. birželio 15-osios išvakarėse ir gerokai anksčiau Lietuvos Vyriausybei pritrūko politinės valios ryžtingai spręsti šaliai svarbius klausimus – tai ypač akivaizdu, prabėgus 70 metų nuo sovietinės okupacijos pradžios.

Nesipriešino, nors ketino

Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys savo prisiminimuose rašė, kad 1939 m. Maskvoje derantis dėl Vilniaus ir jo krašto grąžinimo Lietuvai, J.Stalinas pareiškė, kad į šalį bus įvesta kelios dešimtys tūkstančių sovietų armijos karių. Tuomet J.Urbšys sušuko: "Tai okupacija!"

"Taigi, Lietuvos Vyriausybė žinojo, kad sulig Raudonosios armijos dalinių dislokavimu krašte kyla grėsmė valstybingumui, galima Lietuvos okupacija, tačiau adekvačių praktinių sprendimų nesiėmė, – konstatavo Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros docentas, istorikas Algirdas Jakubčionis. – Nepervedė į užsienio bankus pinigų, kad užsienio šalyse galėtų dirbti diplomatinė tarnyba ir pasitraukusi Vyriausybė. Tiesa, būta ketinimų gintis. Štai 1940 m. gegužę Valstybės gynimo taryba nusprendė SSRS agresijos atveju priešintis ginklu, o Vyriausybei ir prezidentui – pasitraukti į Kudirkos Naumiestį ir ten laikytis, kol bus įmanoma ir tik tada pasitraukti į Vokietiją. Tačiau kritiniu momentu, 1940 m. birželį, realių veiksmų visgi nebuvo imtasi."

Protestas paslaptingai dingo

Kai 1940 m. naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvą pasiekė Maskvos ultimatumas, Vyriausybė siekė išeiti iš padėties be išeities. Anot A.Jakubčionio, norėjo išsaugoti valstybingumą, įsileisdama į savo teritoriją 150 tūkst. sovietinės armijos karių, sudarydama Kremliaus padiktuotą Vyriausybę, įvykdydama reikalavimą suimti bei nuteisti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Pastaruosius pareigūnus Maskva kaltino organizavus sovietinės kariuomenės, dislokuotos Lietuvoje, karių grobimus ir žudymus. Tačiau tai buvo tik priekabių ieškojimas, norint pradėti suplanuotą agresiją prieš Lietuvą ir atsikratyti svarbiausių lietuvių karinės žvalgybos ir saugumo atstovų.

Skubiai naktį sušauktame Vyriausybės pasitarime prezidentas A.Smetona kategoriškai pasisakė prieš šių pareigūnų suėmimą ir sutiko tik su vienu ultimatumo reikalavimu – sudaryti naują Vyriausybę. Prezidentas siūlė priešintis sovietų agresijai (ultimatumo priėmimui priešinosi ir krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis bei Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis), tačiau kiti ministrai ir ministras pirmininkas A.Merkys ultimatumą siūlė priimti. Tam pritarė ir generolai Stasys Raštikis bei Vincas Vitkauskas, motyvuodami tuo, kad per kelias valandas neįmanoma pasiruošti gynybai. Kariniu požiūriu jų teiginiai buvo įtikinami, ir ultimatumas buvo priimtas. Beje, buvo nutarta SSRS vadovybei pasiųsti protestą, bet jis pakeliui į Kremlių kažkur dingo.

Prezidentas po tokios įvykių eigos pasitraukė į Vakarus, skubiai pasirašęs pareigų perdavimo A.Merkiui aktą.

Nenuspėjo represijų mastų

A.Smetonos sekretoriaus Antano Merkelio prisiminimuose užfiksuoti Prezidento svarstymai apie tai, kas būtų geriau – vokiška ar sovietinė okupacija? A.Smetonos nuomone, aukštos kultūros vokiškoje terpėje mes ištirptume kaip tauta, o štai rusiškoje – ne, nes tai esą įrodžiusios buvusios okupacijos. "Man atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė neįsivaizdavo J.Stalino represijų mastų, vylėsi, kad jai pavyks kaip nors išsaugoti šalies nepriklausomybę, einant į kompromisus su Maskva. Beje, tokios grėsmės akivaizdoje Lietuva visiškai nesitarė su Latvija ir Estija," – apgailestavo A.Jakubčionis.

Istoriko nuomone, nesuprantamas A.Merkio, grįžusio iš Maskvos birželio 12-ąją, elgesys SSRS agresijos akivaizdoje – kai birželio 13 ir 14 d. J.Urbšys siųsdavo iš Maskvos pavojaus žinias, ministras pirmininkas išvyko į savo ūkį Lapėse. "Arba jis žinojo, kas gresia Lietuvai ir su tuo susitaikė, arba jam buvo pasakyta: nesikišk, tai gal išliksi. Deja, liepos 17-ąją A.Merkys buvo suimtas ir ištremtas į Saratovą, vėliau kalintas. Mirė 1955 m. Vladimire", – priminė istorikas.

Suėmė A.Merkio įsakymu

SSRS ultimatume Lietuvai minimi K.Skučas ir A.Povilaitis tuo metu jau buvo atleisti iš pareigų. Tačiau į paskutinį Vyriausybės posėdį, kuris vyko iš birželio 14-osios į 15-ąją naktį, K.Skučas buvo iškviestas. Čia, Prezidentūroje, A.Smetona patarė jam nedelsiant bėgti iš Lietuvos, bet šis atsakė: "Išbėgus man, kiti turės atsakyti už mane. Nebėgsiu".

Davęs A.Merkiui karininko garbės žodį, kad tikrai nebėgs, paprašė leidimo palydėti šeimą iki sienos su Vokietija. A.Merkys sutiko, bet kartu sankcionavo teisingumo ministro A.Tamošaičio raštą – įsakymą suimti pasienyje. Tame pražūtingame K.Skučui ir A.Povilaičiui įsakyme rašoma, kad yra įtarimų, jog minėti asmenys yra nusikaltę sovietų įgulų kareivių atžvilgiu.

Tuoj pat iš Kauno Jurbarko link nudūmė policijos rezervo autobusas su policininkais, skubančiais suimti A.Povilaičio ūkyje su šeimomis apsistojusius pareigūnus. Gerokai po pietų jie buvo suimti ir kitą dieną atvežti į karo kalėjimą Kaune. Kaip tik tuo metu, birželio 15-ąją po pietų, Kaune nusileido lėktuvas su SSRS vyriausiuoju ypatinguoju įgaliotiniu Vladimiru Dekanozovu, kuris turėjo inscenizuoti Lietuvos okupacijos teisėtumą, sudarydamas marionetinę Vyriausybę. Kitą dieną jo parankiniai nuvyko į karo kalėjimą patikrinti, ar tikrai ten įkalinti K.Skučas ir A.Povilaitis.

Atidavė Maskvai sudoroti

K.Skučą, perkeltą į sunkiųjų darbų kalėjimą, tardė Vyriausiojo tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris. "Į tardymą jis atėjo tarsi svečias į svetainę – apsivilkęs gražiu tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais", – savo prisiminimuose rašė M.Krygeris. Kaltinamasis paneigė visus jam ultimatume mestus kaltinimus – jie nepasitvirtino ir per tardymą. Tai nepatiko Lietuvos saugumo departamentui, kuriame jau tvarkėsi iš Maskvos atsiųsti Lavrentijaus Berijos emisarai.

M.Krygeris buvo priverstas K.Skučo bylą perduoti Saugumo departamentui, kuris tuo metu turėjo viršenybę prieš teismus ir prokuratūrą. Antaną Sniečkų paleidus iš kalėjimo ir jam ėmus vadovauti Saugumo departamentui, K.Skučas ir A.Povilaitis liepos pabaigoje išvežti į Maskvą, į NKVD centrą Liubianką, kur po metų tardymo sušaudyti. Jų žuvimo datas pavyko sužinoti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o apytikrę palaidojimo vietą (šalia Maskvos) – tik visai neseniai.

Teisingumo pakopos

Kelerius metus prieš savo mirtį K.Skučo dukra Birutė (gyveno Floridoje) kreipėsi į prezidentą Rolandą Paksą, prašydama apginti žuvusio tėvo garbę ir orumą – tuomečio Lietuvos generalinio prokuroro A.Paulausko 1990 m. pasirašytą K.Skučo reabilitacijos pažymą ji laikė niekine – joje remiamasi vien sovietinių baudžiamųjų institucijų jam sukurpta byla, pamirštant Lietuvos Vyriausybės vaidmenį šioje istorijoje.

Dabartinio Lietuvos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus nuomonė yra kita – K.Skučas reabilituotas besąlygiškai, t.y. Generalinė prokuratūra valstybės vardu konstatavo šio asmens nekaltumą Lietuvos Respublikai ir atkūrė visas jo turėtas pilietines teises. Todėl kai kurie K.Skučo represavimo niuansai ir detalės (pavyzdžiui, kieno įsakymu suimtas) sprendimui jį reabilituoti esą neturėjo jokios teisinės reikšmės. Šie nepatogūs Lietuvai niuansai, detalės – atrodo, jau istorikų, o ne prokuratūros vertinimų ir tyrimų objektas. Juolab kad visi šios istorijos dalyviai jau mirę. Bet istorikams bus nelengva – Maskva iki šiol negrąžina Lietuvai keliolikos prieškario valstybės veikėjų (K.Skučo ir A.Povilaičio – taip pat) archyvinių baudžiamųjų bylų, nors Lietuvos generalinė prokuratūra ne kartą Rusijos generalinės prokuratūros yra prašiusi tai padaryti.

Dar vienu svariu atsaku į B.Skučaitės-Sidzikauskienės prašymą apgintii tėvo garbę ir orumą reikėtų laikyti prezidento Valdo Adamkaus sprendimą apdovanoti K.Skučą Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties).

Komentaras

Romualdas Apanavičius (nuotrauka prisegta)

Istorikas, Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos narys

Esame įpratę dėl Lietuvos okupacijos kaltinti 1940 m. birželio 15-osios naktį vykusį paskutinį Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės posėdį, prezidentą Antaną Smetoną ir tuometį kariuomenės vadą generolą Vincą Vitkauską, kad neįsakė Lietuvos kariuomenei pasipriešinti sovietų okupantams. Bet tikrosios Lietuvos geopolitinio ir karinio žlugimo priežastys glūdi gerokai ankstesniuose istoriniuose įvykiuose, į kuriuos dėl Lietuvos vadovų tingumo tinkamai nesureaguota.

1938 m. pavasarį nacionalistinė Lenkijos vyriausybė tėškė ultimatumą Lietuvos Respublikai, reikalaudama atsisakyti sostinės Vilniaus ir jo krašto visam laikui bei užmegzti diplomatinius santykius, t.y. panaikinti karo padėtį su Lenkija. Nors Lietuvos Vyriausybė sutiko, bet per šalį nuvilnijo tylaus nepasitenkinimo banga. Prezidentas per Lietuvos radiofoną galėjo paskelbti visuotinę mobilizaciją ir jau tos pačios dienos vakare į lenkų okupuotą teritoriją būtų pajudėjusi gerai ginkluota, 200 tūkst. Lietuvos aktyvo ir rezervo karių, šaulių bei savanorių, remiamų tankais ir aviacija, kariuomenė.

Kaip būtų klostęsis karas su okupante Lenkija – nežinia. Viena aišku, kad tą patį vakarą per visas Pasaulio naujienų agentūras būtų pranešta apie prasidėjusį kruviniausią Lenkijos išprovokuotą karinį konfliktą Europoje. Pasaulio akyse daugelio šalių ir vyriausybių simpatijos būtų tikrai linkusios į Lietuvos, atsikovojančios savo sostinę ir trečdalį teisėtos teritorijos, pusę. Įžvelgiant, kad karas su Lenkija galėjo mums pasibaigti blogai, visgi tautos ryžtas ir optimizmas būtų leidęs priešintis lenkų interventams ne ką silpniau ir trumpiau už 1944–1955 m. Nepriklausomybės karo partizanus.

Antroji, pati gėdingiausia Lietuvos valstybingumo žlugimo priežastis – 1939 m. rugsėjo 1–10 d. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos kategoriškas užsispyrimas nesivelti į Antrąjį pasaulinį karą ir neatsiimti Lietuvai priklausančios Vilniaus krašto teritorijos, likusios laisvos nuo lenkų okupantų kariuomenės. Esą tada Lietuva vadovavosi moralės principu – nepulti klastingai iš už nugaros ir taip jau vokiečių kariuomenės triuškinamų lenkų. O Lietuvos karinės žvalgybos, kuri derino savo veiksmus su vokiečiais, vadovas Kazys Škirpa 1939 m. rugsėjo pradžioje kas dieną net po kelis kartus ragino A.Smetonos Vyriausybę skubiai pradėti karą su Lenkija. Juolab kad K.Škirpa žinojo, jog Vokietija pasiruošusi parengti 50 tūkst. Vokietijos ir Rytprūsių lietuvių kilmės karių lietuviškomis karinėmis uniformomis, kurie galėjo per kelias valandas ar dienas nužygiuoti iki vakarinės Sovietų Sąjungos sienos. Deja, Lietuvos Vyriausybė savo amorfiška ir bailia laikysena išdavė ne tik savo pačios nepriklausomybę, bet ir didžiojo geopolitinio žaidimo dalyvių numatytą jai vaidmenį ir ypatingą pasitikėjimą.

1939 m. rugsėjo pradžios Lietuvos geopolitinė-karinė kapituliacija ir nulėmė visą tolesnę, iki šiol besirutuliojančią Lietuvos istoriją bei visas dabartines mūsų bėdas. Vokietija pamačiusi, kad Lietuva pasirodė besanti "tuščia vieta", perdavė mus J.Stalino Sovietų Sąjungai ir vėliau mumis nebesidomėjo. Tolesnė Lietuvos politika tebuvo kiauro laivo skylių kamšymas, pasmerkęs valstybę žlugti.

Lietuvos bailumo viršūnė ir jos vadovų moralinės agonijos ženklas – 1940 m. gegužės – birželio (iki vidurio) mėnesiai, kai sovietų okupantai, 1939 m. įsitvirtinę Lietuvos karinėse bazėse, ėmė terorizuoti Lietuvos Vyriausybę, privertė ją gėdingai išduoti sovietų "teismui" ir nukankinti svarbiausius Lietuvos karinės žvalgybos ir Valstybės saugumo vadovus – K.Skučą ir A.Povilaitį. Šie aukšti Lietuvos karinės žvalgybos karininkai tiesiogiai palaikė ryšius ir konsultavosi su Vokietijos karine žvalgyba bei žinojo viską arba beveik viską apie tikrą sovietų režimo veidą, jo agentus ir šnipus Lietuvos teritorijoje. Beje, SSRS visais laikais okupuojamuose kraštuose elgiasi panašiai – pirmiausiai nužudo šalių vadovus ir aukščiausius karinius pareigūnus, kad tik neišliktų gyvybinė, mirtinai galinti pakenkti sovietams slapta žvalgybos ir saugumo informacija.

Trumpai apžvelgus tikrąsias gėdingo Lietuvos valstybingumo žlugimo priežastis, galima padaryti išvadą, kad Lietuva visais minėtais 1938–1940 m. tarptautinių agresijų atvejais privalėjo kariauti, ir nesvarbu, ar buvo galima laimėti, ar grėsė visiškas, bet garbingas pralaimėjimas. Neabejotina, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta tikrai nebūtų patyrusi daugiau aukų ir kančių, negu patyrė visiškai nesipriešindama agresoriams ir bijodama dalyvauti jos pačios likimą lemiančiuose tarptautiniuose ir kariniuose įvykiuose.

Pajėgų turėjo

Okupacijos išvakarėse Lietuva turėjo vieną didelį karinį laivą "Prezidentas Antanas Smetona", 118 karinių lėktuvų, tris pėstininkų divizijas, keturis artilerijos ir tris kavalerijos pulkus, 10 šarvuočių, 36 tankus, įvairios karo technikos.

Lemtingo Lietuvai birželio išvakarėse Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 31 tūkst. karių. Paskelbus šalyje mobilizaciją, kariuomenę būtų papildę dar 120 tūkst. žmonių.