Priešpiet sostinės senamiestyje girdėti šunų lojimas. Sukluso tiek vietiniai, tiek turistai.

Prie Rotušės susirinko Lietuvos medžiotojai.

Medžiotojai gyventojus kviečia susipažinti su jų gyvenimu iš arčiau.

„Šita diena tam ir yra skirta, norime parodyti, supažindinti, kuo medžiotojas alsuoja, kuo mes gyvi“, – tikino Lietuvos medžiotojų draugijos steigėjas Gytis Misiukevičius.

Rotušės aikštėje prie kiekvieno medžiotojo yra ir jo svarbiausias palydovas. Pasaulyje žinoma daugiau nei 400 medžioklinių šunų veislių. Sekmadienį žmonėms pristatytos kelios jų.

„Tai yra vienintelė Lietuvos veislė, Lietuvoje išvesta – lietuviški skalikai, tai yra mūsų pasididžiavimas“, – teigė G. Misiukevičius.

Be šuns, kaip sako, medžioklės tiesiog nebūtų. Tai – lyg medžiotojo navigacija.

„Jis padeda išvaryti žvėrį, surasti sužeistą žvėrį, pagal garsą gali pasakyti, kokį vejasi, koks maždaug jo dydis, gali pasakyti, ar jis bėga, ar užspaudęs į kampą“, – pasakojo Lietuvių skalikų augintojų sąjungos narys Marius Smetona.

Šuns balsas medžiotojui daug ką pasako.

„Pavyzdžiui, labai plonas balselis rodo, kad jis veja kažką, kažkas bėga labai greitai iš paskos. Jeigu žemas, duslus – greičiausiai kažkas stovi“, – aiškino M. Smetona.

Dar viena veislė – vokiečių jagterjerai.

„Šitas šuo varo su balsu. Medžiotojai, stovėdami linijoje, girdi ir pagal balsą gali atskirti, kokį gyvūną jie varo“, – teigė Lietuvos jagterjerų klubo vadovas Andrej Voinilko.

Minioje ir naujasis Seimo pirmininkas Juozas Olekas.

Eiliniam piliečiui reta galimybė paragauti.

„Jau medžioju kokias tris dešimtis metų, mano senelis buvo medžiotojas. Medžioklė kiekvienam lietuviui svarbi, o ypatingai vilniečiui. Vilnius užgimė iš Gedimino sapno būtent medžioklės metu“, – tikino Seimo pirmininkas J. Olekas.

Senovės Lietuvoje medžiojo ir didikai – tai buvo ne tik pramoga. Medžiodami valdovai sprendė svarbius politinius klausimus. O galiausiai laukdavo kelis mėnesius trunkanti puota.

Nuo Rotušės aikštės visi ten ir pajudėjo – link Valdovų rūmų, į žvėrienos puotą.

„Laukinėje faunoje augusi žvėriena turi baltymų, geležies, yra sveika. Eiliniam piliečiui reta galimybė paragauti. Tai dabar žvėrienos puota – susitelkę medžiotojai džiugins žvėrienos skoniais“, – tvirtino Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša.

Rūmų prieigose greitai pasklido senovinių patiekalų aromatas. O ir vaizdai – ne kasdieniai. Ant žarijų čirška elniena.

Dalis praeivių tik žiūri, ragauti nedrįsta.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Tai turbūt ragausiu, vieną kartą metuose galima paragauti“, – sakė vyriškis.

„Įdomu pamatyti, kas vyksta. Ir paragauti elnio“, – teigė moteris.

„Savotiškas skonis, bet nieko, skanu, galima valgyti“, – įvertino kita.

Taip pat buvo verdama tradicinė medžiotojų Šurpa – sriuba iš elnienos ir stirnienos.

„Verdama žvėriena, daug daug prieskonių, žolyčių, ir išgaunamas tas skonis“, – aiškino vyriškis.

Šventėje susirinkę ir mitus paneigti nori. Medžioklė – ne tik pramoga, tai ir aplinkosaugos dalis.

„Žvėrių populiacijos reguliavimas yra vienas iš pagrindinių uždavinių. Nes pasėliai, žemės ūkis, miškai, avarijos keliuose ir taip toliau. Jei jų nekontroliuotume, tai būtų liūdna ir dar liūdniau nei yra dabar“, – teigė Lietuvos medžiotojų draugijos steigėjas.

Oficiali medžiotojų – Švento Huberto – diena minima lapkričio 3 dieną.