Krau­piam sovietų pla­nui - su­nai­kin­ti Lietuvos švie­suo­me­nę - ti­ko bet ko­kios prie­mo­nės. Ke­ly­je pa­si­tai­kė vai­kai? Ge­rai, pa­nau­do­si­me juos kaip jau­ką tė­vams pa­siek­ti ir su­nai­kin­ti.

Išt­rūk­ti pa­vy­ko tik ge­ne­ro­lui

Dau­ge­lį de­šimt­me­čių nuo­ša­lio­je Jo­na­vos gat­ve­lė­je gy­ve­nan­čią gy­dy­to­ją pe­diat­rę Mei­lu­tę Ma­ri­ją Raš­ti­ky­tę-Alks­nie­nę mies­te­ly­je pa­žįs­ta dau­ge­lis. Mo­te­riai te­ko nuei­ti kry­žiaus ke­lius, kol įgy­ven­di­no sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nę - tap­ti vai­kų gy­dy­to­ja.

Mei­lu­tė kar­tu su dviem sa­vo se­se­ri­mis au­go ge­ne­ro­lo Sta­sio Raš­ti­kio ir pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos Ele­nos Sme­to­nai­tės-Raš­ti­kie­nės šei­mo­je. Iki Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos pra­džios šei­ma gy­ve­no kuk­lia­me nuo­mo­ja­ma­me bu­te Aukš­to­jo­je Pa­ne­mu­nė­je Kau­ne, Pu­šų gat­vės 13A nu­me­riu pa­žy­mė­ta­me na­me. Pra­si­dė­jus ru­sų oku­pa­ci­jai ir S.Raš­ti­kiui pa­si­trau­kus iš Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do pa­rei­gų, ge­ne­ro­lu pra­dė­jo do­mė­tis oku­pan­tų sau­gu­mie­čiai.

Tai pa­ju­tęs S.Raš­ti­kis nu­ta­rė ap­sau­go­ti šei­mą nuo per­se­kio­ji­mų - slap­ta pe­rė­jo Vo­kie­ti­jos sie­ną. Jis ti­kė­josi, kad žmo­na ir ma­ža­me­tės duk­re­lės bus pa­lik­tos ra­my­bė­je.

S.Raš­ti­kio drau­gai mė­gi­no pa­dė­ti ir jo šei­mai pe­rei­ti sie­ną, ta­čiau ne­pa­vy­ko.
„Su ma­ma, vy­res­nią­ja se­se Lai­mu­te bei nė me­tu­kų ne­tu­rin­čia Al­du­te ap­si­gy­ve­no­me Alek­so­te pas se­ne­lius - Mo­tie­jų ir Bar­bo­rą Sme­to­nas, ta­čiau sau­gu­mie­čiai grei­tai mus su­ra­do, suė­mė ma­mą ir nu­ve­žė į NKVD rū­mus Kau­ne. Iš­ve­ža­mai ma­mai jos bro­lis dai­li­nin­kas Ado­mas Sme­to­na pri­ža­dė­jo pa­si­rū­pin­ti mu­mis - už­dirb­ti pieš­da­mas žur­na­lui „Šluo­ta", - pa­sa­ko­jo da­bar pen­si­nin­kė M.M.Raš­ti­ky­tė-Alks­nie­nė - vi­du­ri­nio­ji ge­ne­ro­lo duk­ra, gy­ve­nan­ti Jo­na­vo­je.

Auš­tant 1941 m. bir­že­lio 14-osios ry­tui, prie Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos bro­lio, ak­mens­kal­džio Mo­tie­jaus ir jo žmo­nos Bar­bo­ros na­me­lio du­rų pa­si­gir­do krau­pus bel­di­mas, ku­ris tą nak­tį gir­dė­jo­si įvai­riuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se.

Na­mus žeg­no­jo it Lie­tu­vą

Į Sme­to­nų na­me­lį įsi­ver­žę en­ka­ve­dis­tai da­vė pus­va­lan­dį pa­si­reng­ti ke­lio­nei, ta­čiau ne­paaiš­ki­no, kur sunk­ve­ži­miu veš se­ne­lius ir vai­kus. Iš­si­gan­dę Sme­to­nos ne­pa­siė­mė su sa­vi­mi nei šil­tų dra­bu­žių, nei rei­ka­lin­giau­sių daik­tų. At­si­su­ku­si į pa­lie­ka­mus na­mus 80 me­tų Bar­bo­ra Sme­to­nie­nė (kar­tu bu­vo iš­vež­tas ir jos sū­nus Ado­mas), per­žeg­no­jo na­mus. Jos mos­tas bu­vo toks pla­tus, jog at­ro­dė, kad per­žeg­no­jo vi­są Lie­tu­vą.

„Iš mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų ži­nau, kad pir­ma­sis trem­ti­nių eše­lo­nas va­žia­vo lė­tai. Pra­si­dė­jus ka­rui, te­ko lauk­ti ša­lu­ti­niuo­se ke­liuo­se - pro ša­lį dun­dė­jo ar­mi­jos rei­ka­lams skir­ti trau­ki­niai. Vi­są ke­lio­nę mū­sų ma­žo­ji se­su­tė Al­du­tė vi­du­ria­vo ir vė­mė, nes bu­vo įpra­tu­si prie mo­ti­nos pie­no, o trau­ki­ny­je gau­da­vo tik van­dens ir duo­nos. Bu­vo jau lie­pa, kai iš­lai­pi­no Bar­nau­le ir nu­pluk­dė gar­lai­viu Obės upe į trem­ties vie­tą. Ap­gy­ven­di­no il­ga­me ba­ra­ke, ku­ria­me šei­mą nuo šei­mos sky­rė tik iš­ka­bin­tos pa­klo­dės, ku­rių bu­vo pa­siė­mę ap­dai­res­ni trem­ti­niai. Mai­ti­nan­čios mo­ti­nos, ku­rios ne­be­tu­rė­jo pie­no, įsi­pjau­da­vo ran­kas ir te­kan­čiu krau­ju mai­tin­da­vo sa­vo kū­di­kius", - krau­ją sting­dan­čiais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Mei­lu­tė.

Nuot­rau­ka - nu­si­kal­ti­mo liu­di­nin­kė

Raš­ti­ky­čių se­ne­liai ne­tu­rė­jo jė­gų dirb­ti ir už­si­dirb­ti mais­to da­vi­niui, tad juos šel­pė li­ki­mo bro­liai ir se­sės. Ne­pai­sant to, ma­žo­sios Al­du­tės gy­vy­bė už­ge­so praė­jus maž­daug dviem sa­vai­tėms po iš­lai­pi­ni­mo iš trau­ki­nio. Tai bu­vo pir­mo­ji trem­ties į Al­ta­jaus kraš­tą vai­kiš­ka au­ka. Jos lai­do­tu­vių nuo­trau­ką iš­sau­go­jo ne tik ma­žo­sios kan­ki­nės se­se­rys, bet ir ki­ti trem­ti­niai.

Dau­gu­ma šių is­to­ri­nių lai­do­tu­vių da­ly­vių - vai­kai. Ne vie­nas jų, pe­rė­jęs sta­li­ni­nio re­ži­mo pra­ga­rus, gy­vi iki šiol. Kau­ne gy­ve­na Jū­ra­tė Mar­cin­ke­vi­čie­nė (nuo­trau­ko­je ket­vir­ta iš kai­rės), kar­tu su bro­liu Al­gi­man­tu Vai­čiū­nu (pir­mas iš de­ši­nės) ir se­se Ni­jo­le (sto­vi už Jū­ra­tės nu­ga­ros) iš­tvė­rę Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės ap­ra­šy­tą­ją trem­tį prie Lap­te­vų jū­ros. Iš sta­li­ni­nio pra­ga­ro grį­žo gy­vas ir Ku­piš­ky­je gy­ve­nan­tis Ju­lius Ske­mund­ris (nuo­trau­ko­je ant­ras iš de­ši­nės) bei Vil­niu­je gy­ve­nan­ti Ju­li­ja Pė­žai­tė-Vai­ce­kaus­kie­nė (nuo­trau­ko­je sto­vi už Ni­jo­lės Vai­čiū­nai­tės nu­ga­ros). Neaiš­kus li­ki­mas prie­ky­je sto­vin­čios dai­liai ap­reng­tos mer­gai­tės. Ma­no­ma, kad tai An­ta­no Mer­kio bro­lio Jo­no, nu­kan­kin­to Re­šio­tų la­ge­ry­je, duk­re­lė Emi­li­ja. Mi­ru­sio­sios se­suo Mei­lu­tė sto­vi jos gal­vū­ga­ly­je, o už Mei­lu­tės - vy­riau­sio­ji se­suo Lai­mu­tė.

Sau­gu­mie­čiai vi­lio­jo grįž­ti

„Mū­sų se­ne­lis Si­bi­re mi­rė po po­ros me­tų, o 1946 m. pa­va­sa­rį mus, tris iš­ba­dė­ju­sias trem­ti­nes, ap­lan­kė aukš­tas, gra­žiu kos­tiu­mu vil­kin­tis lie­tu­viš­kai kal­ban­tis vy­ras. Jis pa­do­va­no­jo mo­čiu­tei ir mums dra­bu­žių, ba­tų, mais­to. Sa­kė, kad mū­sų tė­vai gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je ir klau­sė mū­sų, ar ne­no­rė­tu­me, kad jie grįž­tų į Lie­tu­vą ir pa­siim­tų mus. Ži­no­ma, mes to la­bai no­rė­jo­me", - pri­si­mi­nė M.Raš­ti­ky­tė.

Tuo­met Lai­mu­tė, „ge­ro­jo dė­dės" pa­pra­šy­ta, pa­ra­šė jo pa­dik­tuo­tą laiš­ką tė­vams. „Ge­ra­sis dė­dė" pa­ža­dė­jo laiš­ką nu­vež­ti į Vo­kie­ti­ją, ta­čiau tė­vas per­pra­to NKVD triu­ką - par­vi­lio­ti jį į Lie­tu­vą, pa­nau­do­jus jau­ką - vai­kus. S.Raš­ti­kis at­si­sa­kė jį Vo­kie­ti­jo­je ap­lan­kiu­siems „pa­siun­ti­niams" įduo­ti sa­vo duk­roms bet ko­kį raš­te­lį, nes ži­no­jo, kad NKVD su­ge­bės ir tai pa­nau­do­ti prieš jį pa­tį. Po šios ne­sėk­mės NKVD ran­kų ne­nu­lei­do - 1946 m. spa­lį pas Raš­ti­ky­tes ir B.Sme­to­nie­nę vėl ap­si­lan­kė „ge­ra­sis dė­dė", ku­ris da­bar tvir­ti­no at­va­žia­vęs „iš­pil­dy­ti" mer­gai­čių tė­vo rei­ka­la­vi­mo - par­vež­ti iš Si­bi­ro ne­tei­sė­tai iš­trem­tas duk­ras.

„Mus gra­žiai ap­ren­gė ir nu­ve­žė į Mask­vą, mai­ti­no ska­niais pa­tie­ka­lais, ap­gy­ven­di­no pra­šmat­nia­me vieš­bu­ty­je, ve­žio­jo au­to­mo­bi­liu po mies­tą, ap­ro­dė Krem­lių ir vi­sur fo­tog­ra­fa­vo. Pa­ga­liau par­ve­žė į Kau­ną ir ap­gy­ven­di­no pas mi­ru­sio se­ne­lio sū­nų An­ta­ną Sme­to­ną. Kar­tu su mu­mis bu­vo par­vež­ta ir se­ne­lė Bar­bo­ra", - pa­sa­ko­jo Mei­lu­tė Raš­ti­ky­tė.
Ši ant­ro­ji NKVD ope­ra­ci­ja taip pat ne­pa­vy­ko - S.Raš­ti­kis neuž­ki­bo ir ant šio sau­gu­mie­čių jau­ko. Tuo­met NKVD grie­bė­si kerš­to - nu­ta­rė iš­siųs­ti at­gal į Si­bi­rą de­vin­tą­ją de­šim­tį įpu­sė­ju­sią B.Sme­to­nie­nę ir abi jos anū­kes.

Pa­rū­pi­no nau­jus do­ku­men­tus

Kai Lie­tu­vą pa­sie­kė ži­nia, jog S.Raš­ti­kis at­si­sa­ko grįž­ti į oku­puo­tą Lie­tu­vą, ar­ti­mie­ji su­sku­bo slėp­ti jo duk­ras Lai­mu­tę ir Mei­lu­tę nuo NKVD kerš­to - iš­ve­žė į skir­tin­gus Lie­tu­vos pa­kraš­čius. Li­ku­sią Kau­ne B.Sme­to­nie­nę ir jos sū­nų An­ta­ną su šei­ma oku­pan­tai vėl iš­ve­žė į Si­bi­rą. Po Sta­li­no mir­ties į Lie­tu­vą grį­žo tik An­ta­nas, o Bar­bo­ra su vy­ru ir sū­nu­mi Ado­mu mi­rė Si­bi­re.

„Ma­mos bend­ra­moks­lė kau­nie­tė Ona Sa­li­kie­nė pa­dė­jo se­su­tei Lai­mu­tei pa­siek­ti Nau­ją­ją Ak­me­nę, o pa­skui - Šap­na­gių kai­mą. Ga­vu­si pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je iš­duo­tą ne­tik­rą, bet kle­bo­no ofi­cia­liai ant­spau­du pa­tvir­tin­tą gi­mi­mo liu­di­ji­mą, se­suo ta­po Ire­na Gin­čiaus­kai­te. Ji dir­bo ko­lū­ky­je są­skai­ti­nin­ke, vy­riau­sią­ja bu­hal­te­re. Aš taip pat grei­tai bu­vau iš­vež­ta iš Kau­no", - pri­si­mi­nė Mei­lu­tė.

Pa­de­dant gar­siai kau­nie­čių me­di­kų Ne­niš­kių šei­mai, M.Raš­ti­ky­tė pa­te­ko į gy­dy­to­jos Ele­nos Ša­ba­nai­tės na­mus Žei­me­lių mies­te­ly­je Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Čia Mei­lu­tė ta­po E.Ša­ba­nai­tės „bro­lio duk­ra". Liu­te­ro­nų ku­ni­gas Eri­kas Lei­je­ris pa­rū­pi­no mer­gai­tei nau­jus do­ku­men­tus ir ją pa­ts mo­kė, ne­leis­da­mas į mo­kyk­lą. Taip M.Raš­ti­ky­tė il­gam ta­po Ma­ri­ja Ne­ry­te. Jai te­ko pa­keis­ti daug Lie­tu­vos vie­to­vių ir na­mų, kol pa­ga­liau 1961 me­tais įsto­jo į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, ta­po vai­kų gy­dy­to­ja, iš­te­kė­jo, ta­po dvie­jų vai­kų ma­ma.

Su­si­ti­ko po 50 me­tų

S.Raš­ti­kis su žmo­na, su ku­ria su­si­ti­ko vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Lie­tu­vo­je, iš Vo­kie­ti­jos 1949 m. iš­vy­ko gy­ven­ti į JAV. Po aš­tuo­ne­rių me­tų duk­ros pa­ra­šė jiems laiš­ką, su­ži­no­ju­sios ad­re­są per gi­mi­nai­čius. Mer­gai­tės su­si­ra­ši­nė­jo tik su mo­ti­na, ku­ri laiš­kus pa­si­ra­šy­da­vo Ele Sto­nis. Tė­vas pa­ra­šė tik ke­lis ne­pa­si­ra­šy­tus laiš­kus, nes bi­jo­jo pa­kenk­ti duk­roms. Be­je, S.Raš­ti­kis vi­sur vaikš­čio­jo su žmo­na, ku­ri po tar­dy­mų Kau­ne ir tė­vų bei duk­rų ne­tek­ties la­bai bi­jo­da­vo pa­si­lik­ti vie­na.

Su mo­ti­na Raš­ti­ky­tės su­si­ti­ko be­veik po pus­šim­čio me­tų JAV. Pa­si­ma­tė li­go­ni­nė­je po­rą die­nų prieš sun­kią E.Raš­ti­kie­nės ope­ra­ci­ją. Su­si­ti­ki­mas bu­vo jau­di­nan­tis: vos pra­vė­ru­sias pa­la­tos du­ris ma­ma duk­ras pa­ži­no ir pa­šau­kė jas var­dais. „Ma­no se­nu­tės duk­re­lės", - iš­ta­rė E.Raš­ti­kie­nė pro aša­ras.

E.Raš­ti­kie­nė mi­rė 1990 m., su­lau­ku­si 88 me­tų. Ne­rū­kęs ir ne­var­to­jęs svai­ga­lų S.Raš­ti­kis taip pat su­lau­kė gar­bin­go am­žiaus - mi­rė nuo in­fark­to 1985 m., bū­da­mas be­veik 90 me­tų. „Šią ži­nią iš­gir­do­me per anuo­met drau­džia­mą JAV už­sie­nio ra­di­jo lai­dą, - kal­bė­jo M.Raš­ti­ky­tė, ran­ko­se lai­ky­da­ma šei­mos re­lik­vi­ją - mo­ti­nos drau­gės so­viet­me­čiu iš­sau­go­tą po­rce­lia­ni­nę Vy­čio skulp­tū­rė­lę. Ša­lia, ant sta­lo, gu­lė­jo Mei­lu­tės se­su­tės Al­du­tės lai­do­tu­vių die­nos nuo­trau­ka.

Su se­sers Al­du­tės lai­do­tu­vių da­ly­viais Raš­ti­ky­tės, da­bar abi gy­ve­nan­čios Jo­na­vo­je, daž­niau­siai pa­si­ma­to bir­že­lio 14-ąją, kai ap­lan­ko Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nes, ku­rio­se per­lai­do­tos ur­nos su tė­vų pa­lai­kais, par­ga­ben­tais į Lie­tu­vą, ša­liai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. To­je pa­čio­je ka­pa­vie­tė­je pa­lai­do­ta ir ur­na su že­mės sau­ja iš Si­bi­ro vie­tos, kur ke­lias sa­vai­tes ru­se­no ma­žy­lės Al­du­tės gy­vy­bė. Ka­pi­nė­se, kur ji bu­vo pa­lai­do­ta, da­bar ža­liuo­ja ber­žy­nas.