Prieš dvejus metus buvusi rinkodaros specialistė Asta Ivaškevičiūtė kardinaliai pakeitė savo gyvenimą: pasuko kito tikėjimo keliu ir išsikėlė į vienkiemį prie Baltarusijos pasienio.

„Čia esu ne dėl to, kad norėjau nuo kažko pabėgti. Esu čia, nes norėjau atrasti save, daugiau tiesos ir natūralumo“, – tvirtina seminarus apie harmoningą gyvenimą vedanti moteris. Būtent ten ji ėmė pastebėti, kad moterys po paskaitos išeina pakylėtos, tačiau tik tol, kol grįžta į savo kasdienybę.

„Moteris, pradėjusi ieškoti savęs kaip moters seminaro metu, netrukus grįžta į pasaulį, kuriame vėl – įtampa. Nes ten ji privalo nuo ryto iki vakaro būti graži, visada motyvuoti ir įkvėpti vyrą, būti vyro mūza, gaminti maistą, namai turi blizgėti, ji pati visuomet turi būti geros nuotaikos ir būtinai kojomis žemės nesiekti“, – pažymi A. Ivaškevičiūtė.

Visuotinės laimės siekio laikais ji pirmiausia daug kalba apie meilę – ne tik gyvūnams, žmogui, bet ir sau. Ir priduria, kad ypač moterys labai bijo būti egoistiškos, sau draudžia mylėti save pernelyg įsijausdamos į geros mergaitės sindromą.

„Ir tos geros mergaitės, kurioms pats baisiausias dalykas yra tapti egoistėmis, daro viską, kad tik jų pačių asmenybės pranyktų ir būtų kiti, kurie kompensuotų jų nesirūpinimą savimi. Dėsnis labai paprastas: kaip aš elgiuosi su savimi, taip elgiasi su manim. Koks jos pačios santykis su savimi, moteris iš karto gali pasitikrinti žvelgdama į vyrą: ar ji gauna iš jo dovanų gėlių, ar virtuvinį kombainą, žiemines padangas, ar apskritai nieko“, – kalba A. Ivaškevičiūtė.

Moters laimės sąvoka jai svarbi ne tik švietimo ir paskaitų kontekste – ji pati pripažįsta labai norinti rasti ją palaikantį vyrą, su kuriuo galėtų sukurti šeimą. Tačiau atsidūsta, kad pirmiausia partneris turėtų ją suprasti. O šiandieninėje visuomenėje, kur vyrauja vartotojiškas požiūris, poros pasirinkimo prasme reikalai klostosi gana nelengvai.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“.